Oi, kaip aš norėčiau gyventi toje kino ir TV serialų Lietuvoje!

Visų pirma, Lietuvoje kas antrą dieną lyja, o jei nelyja, tai kokius šešis mėnesius būna apsiniaukę ir tamsu. Ypač niauru būna po pietų ir vakare, kai dažniausiai ir reikia aiškintis savo santykius su (kad juos kur velnias!) mylimais bei artimais žmonėmis.

O štai kino Lietuvoje blogo oro, visokių lijundrų ir purvo nebūna. Kino Lietuva filmuoja tik Pietų Italijoje. Lietus tenai lyja tik tada, kai to reikia scenarijui, kad pagrindinis herojus susitiktų gražią, vienišą ir dvasiškai turtingą merginą. Padeda jai išsiropšti iš skaidrios balos ir prasideda meilės istorija…

*

Kino Lietuvoje nėra neįgaliųjų, bedarbių, statybininkų, pardavėjų, valstybės tarnautojų, vairuotojų ar dėstytojų ir visų kitų profesijų, tai yra nėra tų, kurie uždirba per mėnesį mažiau nei kokius 3–4 tūkst. eurų.

Užtai visuose Lietuvos filmuose ir serialuose yra net keturios geros profesijos vyrams.

1. Politikas-žurnalistas-menininkas, o, iš esmės žiūrint, ekrane dažniausiai rodomas kažkoks parazitas. Nedirba jis nieko. Kartais žaidžia su vaikais, tai yra prikala visus baldus prie lubų ir skaito narkomaniškas pasakas, nes yra labai dvasingas. Žiūrovai turi su juo tapаtintis ir jaudintis dėl jo išgyvenimų bei santykių su trimis meilužėmis bei su jam neištikima žmona.

2. Verslininkas – toks kino tipas, kuris neturi nei vidurinio išsilavinimo, nei sugebėjimų, bet dirba ne dvylika valandų per parą, kaip mano pažįstami verslininkai, o tik kokias tris keturias valandas per metus. Niekaip nebankrutuoja, bet pinigų turi tiek daug kaip Saulius Skvernelis pažadų rinkėjams. Ir gyvena jis tokiame pat name kaip S.Skvernelis. Ir kelias iki jo namų šviežiai išasfaltuotas kaip pas S.Skvernelį.

3. Gydytojas-architektas. Niekada filme ar seriale nerodo nė vienos scenos, ką ir kur jis dirba, dėl to ir neaišku, kokia tikra jo profesija, bet jo namas stovi ant Merkio kranto, o milžiniški apartamentai – pačiame Vilniaus centre. Emigruoti nesiruošia. O, gaila…

Nueiti į kokį barą ir ten per dvi minutes nesurasti lengvo elgesio merginos nakčiai, lietuviškame filme ar seriale tiesiog neįmanoma.

4. Policininkas-banditas arba, atvirkščiai, nes policininkai lietuviškuose serialuose nieko nepagauna, o banditų niekas negaudo.

Moterims kine belieka tik dvi profesijos.

1. Jei ne nustervėjusi namų šeimininkė (nustervėjusi – mano sukurtas naujas terminas, kurį lietuviškos kalbos atamanas Audrys Antanaitis turėtų greitai priimti ir įteisinti, na A.Antanaitis gi, na... supraskit, na… – aut. past.), tai tada ji verslininkė-našlė arba nesantuokinė verslininko dukra, nes kur jau ten padla, nenužudžiusi vyro, Lietuvoje bent ką nors užsidirbti gali?

2. Išsiskyrusi mokytoja-psichologė, nes kokios dar profesijos atstovė naujam automobiliui ir keturių kambarių kotedžui su vila Nidoje pričiulpti, o ne uždirbti gali? Taip, tik mokytojos ir psichologės gali. Aha. Nepavydėkime joms! Sunkus tų kino moterų likimas – jos visą laiką avi aukštakulnius ir net ryte į vonią eina su profesionaliu makiažu bei nauja kirpyklos šukuosena.

*

Lietuviškame filme gyvenčiau išimtinai tik Vilniaus arba Klaipėdos senamiestyje. Gyvenčiau savame trijų aukštų name arba, jei likimas nuskriaustų, įsikurčiau šiaip kokiame aštuonių kambarių bute.

Tų kambarių lubos, net jei dirbčiau mokytoju ar automechaniku, būtų ne mažiau nei 8 m aukščio, o namas ar butas būtų ką tik nudažytas ir apstatytas ką tik nupirktais skandinaviškais baldais.

Tame dideliame name gerčiau tik vyną ir valgyčiau tik salotas. Tokių žodžių kaip pica, cepelinai, barščiai ar vanduo net nežinočiau. Jei eičiau vyno su salotomis į restoraną, jame, be manęs ir mano merginos bei girtos mano buvusios žmonos (nes kur daugiau buvusias kino žmonas susitiksi), kitų girtų žmonių nebūtų. O gal ir neičiau, nes nueiti į kokį barą ir ten per dvi minutes nesurasti lengvo elgesio merginos nakčiai, lietuviškame filme ar seriale tiesiog neįmanoma.

Net jei dirbčiau sargu ar mokyklos šlavėju, į darbą važinėčiau tik naujo modelio bugačiu ar ferariu, ir niekas niekada manęs nenufilmuotų troleibuse, traukinyje ar autobuse, nes tokių prajovų kino Lietuvoje nėra ir būti negali.

Panevėžys, Šiauliai, Alytus, Marijampolukė (žinau, kad kol kas kitaip vadinasi, bet, jau rašiau, kad A.Antanaitis kalbą tvarko – sutarsim, na… – aut. past.), Druskininkai – tokie būtų vietovių užrašai, praskriejantys pro mano ferario langus. Ten ir yra antroji Lietuva.

*

Gyvenčiau tik tose dviejose kino Lietuvose. Apie pirmą jau parašiau, o antra būtų prasigėrusių bedarbių kaimas, kuriame gyvena vien tik prasigėrę policininkai, prasigėrę banditai ir prasigėrę bedarbiai. Ai, ten dar pardavėjos ir visokie korumpuoti prasigėrę seniūnai gyvena.

Gal manote, nenorėčiau tame prasigėrusiame lietuviškame kino kaime gyventi? Norėčiau, oho kaip norėčiau!

O ir kaip, kaip nenorėti tame rojuje įsitaisyti? Lietuviškame kino kaime niekas nedirba, o visi – net patys baisiausi nusikaltimai baigiasi be teismų ir įkalinimų. Geria ten visi vyrai nuo ryto iki vakaro, o aplinkui – tuntai moterų bei merginų. Ir tos moterys – tai ne tos "TV Pagalbos" rodomos gražuolės išdaužytais dantimis, juodomis panagėmis ir su mėšlinais botais, o kažkokios emigrantės iš Naujosios Vilnios. Ir jos visos gražios bei žiemą vasarą tolygiai įdegusios, kaip ką tik ištrūkusios ir grožio salono.

Pakartosiu: tame kino rojuje, be pardavėjų ir seniūnų, nedirba niekas, nes toks ir yra rojus. Net nesinori priminti, kad tame kino kaime irgi nei sninga, nei lyja, nei naktys būna. Man tai ten patiktų, bet jūs nesigundykite tuo kino kaimu! Yra tame rojuje viena bėda. Jei lietuviško filmo veiksmas vyksta kaime, tai viskas baigsis labai labai blogai... Jei jau ten pateksite, tai neišvengiamai filmo finale bus arba laidotuvės, arba vestuvės. Va, taip, va...

Kino mieste tai tikrai būtų koks nors atseit atviras finalas, prieš nusileidžiant titrams eitume per scenarijaus numatytą lietų, eitume sau ir nueitume, arba nenueitume, o nuvažiuotume nauju BMV į naują vilą Labanoro girioje…

O kino kaime kitaip būtų – finale net per vestuves vežtų jaunuosius grabe į bažnyčią, ir tiek.

Paguodžia tik tai, kad ir vienur, ir kitur finale grotų Andriaus Mamontovo nei į tvorą, nei į mietą filmui neskirtą dainą, ir ji skambėtų lygiai tiek, kol visų titrų neparodytų.

*

O labiausiai tai aš norėčiau būti ne tų lietuviškų kino filmų ir serialų herojumi, o jų scenarijų rašytoju – dirbčiau viso labo kokias dvi savaites per metus ir rašyčiau tik apie tai, ką vakar sužinojau iš savo narkomaniškų Vilniaus draugelių. Likusį laiką leisčiau devynių aukštų viloje Nidoje, kur visada vasara ir lyja tik pagal scenarijų.

Redakcijos pastaba: teksto autorius Kastytis Antanaitis yra kaunietis, istorijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros dėstytojas. Savo įžvalgomis jis pasidalijo savo feisbuko paskyroje ir su "TV Dienos" skaitytojais.