Žinomas muzikologas, pradedantis rašytojas, ką tik debiutavęs aktorius. Tačiau jam labiausiai patinka ne muzika ir ne literatūra, o... istorija. Tikrai mįslinga asmenybė tas Viktoras Gerulaitis. Ir ne mažiau ekscentriška ir įžūli. Tačiau ne visada jis supyksta, kai moterys lepteli: „A.Gerulaitis... Kazanova.“

Susitinkame su V.Gerulaičiu vieną vidudienį pasikalbėti apie neseniai pasirodžiusią jo prozos knygą „Noveletės“. Tos dienos pavakarį knyga turi būti pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungoje. Ieškome ramesnės vietos išgerti kavos, nes ištempti iki pavakarės Viktorui pragariškai sunku: „Tai – pretenzija. Muzikologėlis lenda į Rašytojų sąjungą knygelės pristatyti. Įsivaizduoju, kaip mane sunešios.“

– Viktorai, kas yra jūsų „Novelečių“ mūza, įkvėpėja, dėl kurios atsirado ši knyga? – klausiu pakeliui į kavinę.

– Perspėju – jokių mėlynų, raudonų, geltonų! Apie moteris – jokių kalbų, – prisiminęs plačiai nuskambėjusią istoriją su Indre Danazaite-Mėlyna, griežtai rėžia ne turtų, bet moterų dėmesio išlepintas vyriškis.

Įtampa auga. Pokalbis gali baigtis nė neprasidėjęs. Bet Viktoras staiga pareiškia: „Praėjusį sekmadienį Kauno muzikinio teatro scenoje vaidinau Kazanovą. “Galantiškasis Casanova'os barokas" – taip vadinosi sezono uždarymo spektaklis-koncertas. Buvo labai neįprastas.

– Sveikinu. Moterų suvedžiotojo vaidmuo jums neturėjo būti sunkus?

– Bet teko šį tą ir parašyti. Suprantu šypsenas: Gerulaitis vaidina save. Ne. Man milžinišką įspūdį paliko Kazanovos požiūris į moteris. Pirma, jam buvo svarbiausia neįžeisti moters jausmų. Antra, jam buvo svarbu ne jo paties, o moters laimė jo glėbyje. Moterys žinojo, kad tik vieną naktį praleis su Kazanova. Ir jis žinojo, kad joms reiškia labai daug. Nesvarbu, kas ji – paprasta skalbėja ar grafienė, eigulio duktė ar ištekėjusi moteris, Kazanova gebėjo iš naujo pažadinti moterį, ir jos vėl pražysdavo. Jis gerbė moteris, nors tuo aš šiek tiek netikėjau.

– Kas jus įtraukė į tą galerą?

– Paskambino Vladimiras Prudnikovas ir paklausė, gal galėčiau parašyti kazanoviškų tekstų. Esą jis sumanė tokį „pastičio“, kuriame skambės baroko muzika, o visa ko jungiamoji grandis turėtų būti kazanoviški tekstai. Man patiko pasiūlymas. Parašiau tų tekstų.

Sugebėjau atrasti autentiškus XVIII a. Casanovos „Dienoraščius“. Jis paliko puikios dokumentinės medžiagos apie savo laiką, aprašė savo nuotykius Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Visas jo memuarų leidinys pasirodė tik 1962 m., nes pasaulyje prasidėjo seksualinė revoliucija. Taip pat paskaičiau ir Stefano Zweigo veikalą apie jį.

Mano tekstai buvo netikėti. Visi laukė, kad čia bus „pornucha“, liesis kalbos apie seksą. Ne. Paskutinį monologą sakiau iš ložės: „Žmonės, ar žinote ką nors apie mane iš tikrųjų? Manau, kad nežinote. Ar žinote, kad 40-ies metų jau buvau impotentas ir pradėjau sent? Kad aš dukart nuodytas, dešimtis kartų perdurtas, keturiskart Veneros ligą pasigavęs?“ Buvo labai tragiška pabaiga ir žiūrovai nutilo.

– Viktorai, kada pradėjote rašyti?

– Mano mama buvo literatūros mokytoja. Rašinėti pradėjau labai anksti. Būdamas 3–4 klasėje, su aštuntokais ar dešimtokais apie Aleksandrą Puškiną jau diskutuodavau. Nuo dešimties metų istorines dramas rašinėjau apie Pugačiovą – ne Alą, o Jemeljaną. 17-os metų rašiau tokius absurdus, kurių pasaulis dar nežinojo. Aš gabus literatūrai, toks rašytojėlis buvau. Ir poezijėlę rašiau, bet jos, matyt, niekada nespausdinsiu, nes ji turbūt niekam tikusi.

Vieną gražią dieną pasiryžau ir nuėjau pas Marcelijų Martinaitį: „Paskaitykit, mielas poete, mano eilėraščių ir pasakykit savo nuomonę.“ „Prieš norint rašyti poeziją, reikia gramatiką išmokti“, – pasakė Marcelijus. Aš labai įsižeidžiau. Sukūriau paskutinį eilėraštį ir daugiau neberašau.

– Ar teisingai suprantu, kad tuos kūrinius, kurie publikuoti „Noveletėse“, užrašinėjote visą gyvenimą – rytą, vakarą, naktį pašokęs iš lovos?

– Visai teisingai. Viskas parašyta tarp 20 ir 30 metų. Tai – tokios impresijos, noveletės iš mano amžinai prarastos jaunystės. Žinot, kas mane padrąsino leisti tą knygą? Vieną gražią dieną Vilniaus rotušėje buvo paminėtas mano 60-metis. Vakaro pabaigoje leidau sau paskaityti keletą tų gabalėlių. Valentinas Sventickas pagyrė: esą verta pagalvoti, kad tuos kūrinėlius reiktų spausdinti. Tai mane padrąsino kreiptis į leidyklą.

Knygą sudėliojau į tokius skyrelius. Joje yra ir sentimentalių dalykų, ir labai asmeniškų, kaip leidykloje sakė. Dar sakė, kad tai – vyriški tekstai. Kad labai atvira – iki nuogumo. Bet aš nebijau verkti viešai.

Skyrius „Laiškai iš narvo“ – tai laiškai mano mylimosioms iš kariuomenės. Aš buvau išmestas iš tuometės Konservatorijos už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, ir atsidūriau kariuomenėje.

– Kuo pasižymėjo jūsų elgesys, kuris nederėjo su tarybinio studento vardu?

– Degtinės vartojimu, absoliučiai nepriklausomu elgesiu, sienlaikraščio leidimu. Jame buvo švelniai tyčiojamasi iš tuometės santvarkos, pačios Konservatorijos.

Kai išmetė, pakliuvau į kariuomenę. Paskui įsižeidžiau, kad mane, pirmūną, penketukininką, išmetė. Ir negrįžau į Konservą dar porą metų. Bet vienas geras profesorius pasakė: „Grįžk.“ Baigdamas Konservatoriją gavau raudoną diplomą.

– Kurią mylimąją ryškiausiai prisimenate iš tų moterų, kurioms rašėte tuos laiškus iš narvo? Kuo tos moterys jus žavėjo?

– Visas prisimenu. Būdamas antro kurso studentas, filmavausi Mariaus Giedrio filme „Žaizdos žemės mūsų“. Epizoduose. Ir įsimylėjau vieną kino darbuotoją. Ji – jau amžinatilsį. Daugiausia laiškų iš narvo rašiau jai. Tai buvo septyneriais ar aštuoneriais metais už mane vyresnė moteris, protinga, apsiskaičiusi, man labai daug davė. Aš jai labai dėkingas. Ji man atvėrė fantastišką literatūrą – Ray Bradbury, Aleksandrą Griną. Ir aš įsimylėjau ją už jos protą ir grožį ir jai rašiau laiškus. Kariuomenėje žiemą sugebėjau susiveikti atostogas ir atvažiuoti pas ją į Vilnių. Nuvažiavau į Lazdynus ir pakėliau akis į jos langą. Ten pamačiau vyrą su „maike“. Apsisukau ir grįžau atgal į kariuomenę.

– Ką sunkiau buvo rašyti – knygą apie kompozitorių gyvenimą ar „Noveletes“?

– Šitas sėdi ir brūkšteli. Kaip čia pasakius, mano dievas yra Erichas Maria Remarque'as. Jo „Trys draugai“ man – maldaknygė. Galbūt jį bandžiau mėgdžioti. Man jo stilius labai patinka. Dar Ernestas Hemingway buvo mano dievukas, bet E.M.Remarque'as man yra viskas. Gal tie tekstai – remarkiški? „Noveletėse“ pirmoje vietoje yra skaudūs tekstai. Ten yra absurdo, realizmo, išpažinčių.

– Kas tuos skaudžius tekstus išprovokavo?

– Kaip tai kas? Gyvenimas. Aš dukart vedęs. Aišku, kad tai – blogai. Manau, jei žmogus vedęs du, tris ar dešimt kartų, kas nors su juo negerai. Bet aš nieko nenoriu pakeisti – esu nesugyvenamas.

– Puiki muzika ir tigrą paverčia švelniu zuikeliu.

– Tikrai? Muzika mano gyvenime – antraeilis dalykas. Netyčia. Tarp kitko.

– Bet jūs visą gyvenimą duoną valgote iš muzikos.

– Taip. Bet į ją pakliuvau netyčia. Kai iš Palangos atsikraustėme gyventi į Vilnių, man buvo 14 metų. Tėvai paklausė, kur noriu mokytis – vidurinės mokyklos 9-oje klasėje ar muzikos technikume? Koks „pacanas“ nori eiti į vidurinę mokyklą? Aišku, į technikumą, – ten rūkyti galima, ten viskas kitaip. Ir nuėjau į technikumą. Ten priėmė tik nuo 16 metų. Mane išimties tvarka į kompozicijos specialybę priėmė 14-metį. Palangoje buvau baigęs ketvirtą muzikos mokyklos klasę ir skambinau tik savo kūrinius.

Po dvejų metų, supratęs, kad aš – ne kompozitorius, pats išėjau iš tos kompozicijos. Tuo metu jau rašiau. Aš esu muzikos švietėjas – ne muzikologas. Muzikinės knygos dabar liesis viena po kitos.

– Kas jums arčiau širdies – literatūra ar muzika?

– Istorija. Visokia – muzikos, politikos, ekonomikos. Muzikos akademijoje jau 30 metų studentams dėstau visuotinės muzikos istorijos kursą. Todėl mano muzikos istorijose yra ir Ottas von Bismarckas, ir Adolfas Hitleris, ir kas tik nori, nes aš mėgstu kontekstą.

– Kokia muzika jums labiausiai patinka?

– XIX a. romantizmas – nuo Ludwigo van Beethoveno iki Gustavo Mahlerio. L.van Beethovenas muzikoje atvėrė romantizmą. Romantikai jam lenkėsi ir klaupėsi prieš jį ant kelių. Jis jiems buvo Dievas, Cezaris, Jupiteris. L.van Beethoveno muziką aš dievinu.