Kelionė į Dubajų, kad ir kaip jai iš anksto morališkai besiruoštum, primena kelionę į pasaką, kur kiekviename žingsnyje stebina viskas nuo pat išlipimo iš lėktuvo.

Vyrai baltomis suknelėmis

Eilutė keliaujančiųjų prie pasų tikrinimo postų ištirpsta, tenka prieiti prie baltu rūbu nuo galvos iki kojų vilkinčio pareigūno. Kandura – oficialus tarnautojo rūbas.

Iki milimetro išpuoselėta pareigūno barzdelė, sniego baltumo drabužis ir toks pat idealiai baltas galvos apdangalas, kurį laiko juodas virvę primenantis raištis tiesiog kaustė žvilgsnį. Per baltą galvos apdangalą įžiūrėjau nertą kepuraitę, panašią į mūsų aukštaičių moterų tautiniame kostiume nešiojamą po skara galvos apdangalą.

Orus arabas paėmė žalią pasą, pavartė jį, paklausė, ar atvykau iš Lietuvos, ir savo kalba kreipėsi į praeinantį kolegą.

Šis linktelėjo galva – supratau, kad jie kalbėjo apie vizą, kurios atvykstant į Jungtinius Arabų Emyratus nuo šio pavasario mūsų valstybės piliečiams nebereikia.
Pareigūnas nusišypsojo ištaręs: "Gerai". Atgavau dokumentą su antspaudu, leidžiančiu pasakų šalyje būti mėnesį.

Draudimai užtikrina tvarką

Metro stulbina – ideali švara ir griežtos taisyklės: važiuojant draudžiama valgyti, gerti net vandenį, taip pat kramtyti gumą.

Ar laikomasi šių taisyklių, stebi uniformuoti tvarkdariai. Nepaklūstantys šiam reikalavimui gali būti nubausti 100 dirhamų bauda (1 dirhamas lygus apie 0,7 lito).

Pirmasis metro vagonas – auksinės kortelės turėtojams, tai yra į jį gali lipti bet kuris, sumokėjęs už važiavimą dvigubai daugiau, nei kainuoja paprastas bilietas.

Juo dažniausiai važiuoja arabai – baltomis kanduromis vilkintys vyrai bei po juodomis burkomis visą savo kūną slepiančios moterys, didesnes pajamas turintys tarnautojai bei šioje šalyje pasiturimai gyvenantys užsieniečiai. Čia netenka grūstis, nes vagonas nebūna perpildytas.

Metro vietos gyventojus galima dažniausiai pamatyti tik pirmajame vagone.

Vyras čia skuba užleisti sėdimą vietą kito vyro žmonai. Tačiau pašokęs nuo kėdės jis kreipiasi ne į moterį, o į vyrą, su kuriuo toji moteris įlipo. Tada orus arabas galvos linktelėjimu parodo, kad juodą kūgį primenanti moteris sėstųsi.

Nustebino, kai vietos arabas man užleido savo vietą. Jokio koketavimo, tiesiog mandagus pasiūlymas sėstis ir nieko daugiau. Vyras paniro į savo mintis ir iki pat išlipdamas stovėjo be jokių emocijų veide.

Antrasis vagonas skirtas tik moterims ir vaikams. Jeigu čia įlipa apsižioplinęs turistas, kuri nors keleivė mandagiai praneša, kad jam čia ne vieta. Moterys šiame vagone jaučiasi laisviau, nes nėra varstomos smalsių žvilgsnių.

Metro – tautų margumynas

Kitais vagonais važiuoja visi ir visos. Štai čia – tai tikras tautų katilas. Net oficialūs Jungtinių Arabų Emyratų informacijos šaltiniai pripažįsta, kad tikrųjų vietos gyventojų – arabų čia yra mažuma, ypač tai jaučiama Dubajuje.

Akylesnis pasaulio žinovas iš metro keleivių apsirengimo galėtų atskirti, ne tik iš kurios šalies jie atvykę, bet ir nustatytų didesnės jų tėvynės regioną.

Daugybė žmonių vilki savo tautiniais kostiumais. Indės panašios į Bolivudo filmų personažus – įsisupusios į sarius, vilki tunikas su spalvingomis kelnėmis, keistas margas sukneles, apsigobusios auksu siuvinėtomis skaromis. Vyrai galvas susimuturiavę turbanais, kiti nešioja kubiliukus primenančias kepures.

Filipinietes nesunku atskirti iš labai panašių veidų ir be galo mažo ūgio. Net nejauku arti stovėti, kai suaugusi moteris europietei siekia vos iki liemens. Baltaodžių bendrajame vagone – vos vienas kitas.

Žmonės nelinkę vieni kitus apžiūrinėti, visi subedę akis į išmaniuosius telefonus. Vieni naršo socialiniuose tinkluose, kiti klausosi muzikos, bet dauguma trumpina kelionės laiką žaisdami žaidimus. Išmaniaisiais telefonais naudojasi visi be išimties, net vargingiau atrodantys žmonės.

Dažniausiai metro yra pilnas, tačiau bendrajame vagone tikėtis, kad kas užleis vietą – naivu. Jauni indai sėdi, raivosi, visu kūnu demonstruodami, kaip pavargo, bet savo vietą užleidžia tik tada, jei kūdikio besilaukianti moteris atsiremia į juos pilvu ar laiko ant rankų mažylį. Čia galioja taisyklė: "Kas pirmesnis, tas geresnis".

Smėlynuose žydi gėlės

Dubajaus metro valdomas automatiškai, be gyvo mašinisto greitaeigio traukinio pradžioje.

Šiame gerokai daugiau nei du milijonus gyventojų talpinančiame mieste yra dvi metro šakos.

Daugybė žmonių jau yra įvertinę, jog toks kelionės būdas leidžia išvengti transporto spūsčių. Neretai menka avarija užkemša eismą septynių juostų viena kryptimi kelyje.
Svetimšalį užburia vaizdai už metro lango. Dykumoje išaugusiame dangoraižių mieste nemažai žalumos. Privačių namų kvartale, kurį lietuvis pavadintų privačių rūmų kvartalu, iš už tvorų stiebiasi palmės ir kitokie karščio nebijantys medžiai.

Teigiama, kad valdžia reikalauja didesniąją pusę aplink namą esančios žemės apsodinti želdiniais.

Dubajaus žmonės įrodė, kad gėlės gali žydėti ir smėlynuose. Šalį suvienijusio prezidento šeicho Zayedo vardu pavadintas prospektas apsodintas palmėmis ir ištisais kilimais rausvų gėlių. Prie kiekvieno žiedelio atvestas vamzdelis, girdantis jį vandeniu.

Suklastojo net pažymą

Šiame didžiuliame mieste stebina saugumas. Nepaisant daugiatautės gyventojų sudėties, baimintis dėl kišenvagių čia netenka.

Teigiama, kad atvykėlius nuo noro pasipelnyti svetima sąskaita sulaiko labai griežti imigracijos bei baudžiamieji įstatymai. Nutvertas įlindęs į svetimą kišenę atvykėlis ne tik bus nubaustas, bet ir nebeturės galimybės kada nors apsilankyti darbo galimybes suteikiančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Pusmetį šiame mieste gyvenanti mergina pasakojo kartą prie mikroautobuso šalia prekybos centro palikusi savo maišelį su pirkiniais. Kai po pusvalandžio grįžo, rado jį ten, kur palikusi.
Prasegta rankinė, iš kurios kyšo brangus telefonas ir piniginė, nepritraukia vagių, net jei guli ant suolo šurmulingoje prekyvietėje ar pliaže.

Nors pasakyti, kad Dubajuje visai nėra vagių, būtų pernelyg drąsu.

Pakeliui iš Dubai Marina vadinamos prabangių dangoraižių bei paplūdimių kvartalo užkalbino jaunas pakistanietis. Iš maišelio jis ištraukė naujutėlaitį "Iphone 5S" ir pasiūlė jį pirkti.
Laužyta anglų kalba, atmiešta nesuprantamais pakistanietiškais žodžiais, mažo ūgio, tamsgymis vaikinas tikino, kad draugą ištiko nelaimė ir šiandien pat jis turi išvažiuoti į tėvynę.
Netrukus brangų telefoną jaunuolis jau buvo pasiryžęs parduoti už tūkstantį, 900 ir net 800 dirhamų. Klausinėjamas, iš kur gavo telefoną, vaikinas gestikuliavo ir tikino jį pirkęs parduotuvėje. Bandydamas tai įrodyti jis išsitraukė iš maišelio pakuotę su visais priedais telefonui. Į kiekvieną nepatogų klausimą atsakinėjo prastai mokantis angliškai.

Keistas dialogas sudomino brangią mašiną vairavusį arabą, jis stabtelėjo ir pasilenkęs atidžiai pažiūrėjo. Vyro žvilgsnis bylojo apie susirūpinimą, panašu, kad jis domėjosi, ar pakistanietis neketina nuskriausti baltųjų moterų.

Kuo labiau pakistanietis įtikinėjo, tuo mažiau įtikino jo pasakojimas. Už kelių šimtų metrų tamsgymis vaikinas atsiliko ir dingo. Bet vos po poros minučių pasivijo mojuodamas kvitu. Įkyruolis baksnojo pirštu į kvitą ir aiškino, kad daiktas tikrai pirktas parduotuvėje.

Dokumentas bylojo, kad tą pačią dieną telefonas parduotuvėje buvo parduotas už 2,5 tūkst. dirhamų. Tokiu įtikinamu melu nepatikėjusios ir vogto daikto pirkti nepanorusios europietės nustebino pakistanietį. Jis nupėdino atgal į turtingų turistų lankomą kvartalą ieškoti kitų aukų.

Panašu, kad ir Dubajaus rūbų parduotuvėse apsilanko vagys. Vienos jų matavimosi kabinoje teko matyti numestas drabužių etiketes ir plastikinį žymeklį, kuris neleidžia nesumokėjus išeiti iš parduotuvės.

Mugėje – net egiptiečių mumijos

Ilgos žiemos nukamuotiems europiečiams Dubajus – tikras rojus. Švarus, saugus, margas miestas siūlo atvykėliams ne tik galimybę pailsėti prie šiltos Persijos įlankos.
Atidžiau pasidomėjus čia galima vienoje vietoje pamatyti ne tik arabų kraštų kultūrą. Dubajuje jau 15-tus metus veikia tautų mugė "Global Village", kurioje daugybė pasaulio šalių turi savo paviljonus.

Kvapai, spalvos, siūlymai paragauti, pauostyti, paliesti ir pasimatuoti užburia. Moterims ši vieta pavojinga vien tuo, kad įgudę prekeiviai sugeba įsiūlyti net tai, ko joms visai nereikia.
Tiesa, tikėti, tuo, ką sako prekijai, neverta. Štai Sudano paviljone galanterijos gaminiais prekiaujantis vaikinas tikino, kad 60 dirhamų kainuojanti rankinė pagaminta iš gryniausios bizono odos. Jo tautietė buvo kiek gudresnė – po truputį mažindama piniginės, kuri neva pagaminta iš gyvatės odos, kainą pripažino, kad ji tik panaši į tokios prabangios medžiagos gaminį.
"Global Village" – vieta, skirta šeimai, todėl lankytojos, vilkinčios trumpais sijonais ar šortais, neįleidžiamos.

Šioje milžiniškoje mugėje galima pamatyti daugiausiai vietos gyventojų vienu metu. Arabai šioje mugėje lankosi ištisomis šeimomis kartu su tarnaitėmis, kurių darbas – prižiūrėti vaikus.
Šioje vietoje ne tik prekiaujama, bet ir pristatoma tautinė kultūra, kai kurios šalys šioje mugėje yra įsirengusios net muziejus. Tad kelionė į Dubajų gali padovanoti įspūdžių net iš Egipto. Šios šalies muziejuje pristatomos garsiųjų valdovų mumijų kopijos bei sarkofagai.

Kiekvienas pokalbis su nepažįstamuoju čia prasideda tradiciniu paklausimu – iš kur atvykote? Kelias kitas frazes galima nuspėti, nes paprastai žmonės nebūna girdėję tokios valstybės sunkiai jiems ištariamu vardu Lietuva. Nors prekeiviai neretai būna išmokę net kelis žodžius mūsų kalba.

Daugelis Dubajuje kalbintų svetimšalių pasakojo daugiau nei prieš dešimtmetį palikę gimtuosius namus ir atkeliavę čia ieškoti darbo. Panašu, kad Rytų šalių žmonėms šis miestas yra tapęs pažadėtąja žeme.