Ką tik iš ke­lio­nės po Lua­ros slė­nio pi­lis grį­žu­si ava­ly­nės di­zai­ne­rė Rū­ta Rim­še­lie­nė šyp­so­si: prieš de­šimt me­tų gir­dė­tos pran­cū­zų kal­bos pa­mo­kos ne­nuė­jo per­niek.

Kur pra­leis­ti šią va­sa­rą, mo­te­ris ne­svars­tė. „Žie­mą, kai pi­ges­ni bi­lie­tai, bi­čiu­lė pa­do­va­no­jo ke­lio­nę į Briu­se­lį ir pa­sa­kė, kad ruoš­čiau­si. Tai bu­vo pui­ki va­sa­ros ato­sto­gų do­va­na. Iš Briu­se­lio lei­do­mės į di­de­lį Lua­ros pi­lių tu­rą. Ke­lia­vo­me nuo­mo­tu au­to­mo­bi­liu, ja­me įtai­sy­tas na­vi­ga­to­rius ne­lei­do pa­klys­ti. Ven­gė­me greit­ke­lių ir la­biau­siai tu­ris­tų ata­kuo­ja­mų marš­ru­tų", - apie dvie­jų su pu­se sa­vai­čių ato­sto­gų nuo­ty­kius Pran­cū­zi­jo­je kal­bė­jo di­zai­ne­rė.

Ste­bi­no ato­slū­giai

R.Rim­še­lie­nė ne­tvė­rė be­ga­li­niu no­ru pa­ma­ty­ti At­lan­to van­de­ny­ną. Tai bu­vo vie­nas svar­biau­sių ke­lio­nės tiks­lų.

„Iki tol ne­bu­vau ma­čiu­si nie­ko pa­na­šaus", - su nuo­sta­ba vei­de apie po­tvy­nius ir ato­slū­gius ku­ror­ti­nia­me La Ro­še­lio mies­te­ly­je kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

„Per va­lan­dą, nu­se­kus van­de­niui, vi­si pul­da­vo vė­žiau­ti. Tik to­kio­mis aki­mir­ko­mis ga­li pa­ma­ty­ti, kiek gi­lių duo­bių sle­pia van­duo ir koks pa­vo­jus ty­ko mau­dan­tis", - ma­ty­tą vaiz­dą žo­džiais pie­šė ke­liau­to­ja. Dvi­ra­čiais, bal­tu­tė­lai­tė­mis jach­to­mis ir ra­miu ato­sto­gų rit­mu al­suo­jan­tis La Ro­še­lio mies­te­lis at­vy­kė­lius ma­lo­niai nu­ste­bi­no že­miau van­de­ny­no ly­gio įreng­tu ak­va­riu­mu, ku­ria­me nar­do gau­sy­bė mar­gas­pal­vių žu­vy­čių, jū­ros ark­liu­kų. „Tie­sa, vai­kams jis pri­mi­nė siau­bo kam­ba­rį, ypač to­mis aki­mir­ko­mis, kai, re­gis, į ta­ve plau­kia ryk­lys", - juo­kė­si R.Rim­še­lie­nė.

Ap­lan­ky­ti Lua­ros slė­nio pi­lių ir pa­si­mė­gau­ti lais­vu lai­ku R.Rim­še­lie­nė į Pran­cū­zi­ją iš­si­ruo­šė su sū­nu­mi Ąžuo­lu, vy­ru Val­du ir dviem bi­čiu­liais. Įvei­kę ke­lio ruožą nuo Bel­gi­jos iki Pran­cū­zi­jos mies­to Bor­do lie­tu­viai pra­dė­jo pa­žin­tį su gar­siau­sio­mis šio re­gio­no pi­li­mis.

Su­ža­vė­jo šer­nų pi­lis

Lua­ros slė­nis už­bu­ria se­no­sio­mis, Pran­cū­zi­jos is­to­ri­ją me­nan­čio­mis pi­li­mis. Prie įdo­mes­nių ar­chi­tek­tū­ros sta­ti­nių lie­tu­viai stab­te­lė­da­vo ke­lioms va­lan­doms. Ypač di­de­lį įspū­dį pa­li­ko van­de­ny­je stūk­san­ti uni­ka­li Azė le Ri­do pi­lis. Ke­liau­nin­kai už­su­ko ir į le­gen­di­nę U­sė pi­lį, ku­rią gar­su­sis pa­sa­ki­nin­kas Char­le­sas Per­rault įkū­ni­jo sa­vo kū­ri­niuo­se. Šio­je pi­ly­je R.Rim­še­lie­nė su šei­ma ir drau­gais tu­rė­jo pro­gą pa­si­gė­rė­ti XVII-XVIII a. kos­tiu­mų pa­ro­da. Vis dėl­to di­džiau­sią įspū­dį Rū­tos kom­pa­ni­jai pa­li­ko vadinamoji šer­nų pi­lis. „At­va­žia­vę į šią pi­lį ra­do­me at­vi­rą vi­siems te­ri­to­ri­ją. Toks gro­žis, to­kia ver­tė ir vi­siems pa­sie­kia­ma", - ste­bė­jo­si lie­tu­vė.

Lan­ky­da­mie­si pi­ly­se už bi­lie­tus lie­tu­viai mo­kė­jo 6-12 eu­rų. Kai ku­rias jų ga­li­ma ap­žiū­rė­ti ir neįė­jus į vi­dų, ta­čiau daž­na jų įsi­lie­ja kraš­to­vaiz­dį ir pa­si­sle­pia įsta­bio­je pa­no­ra­mo­je. R.Rim­še­lie­nė pa­sa­ko­jo, kad gra­žes­nių so­dų už ka­ra­liš­kuo­sius Pran­cū­zi­jos re­tai kur pa­ma­ty­si: „Gė­lės ir krū­mai au­gi­na­mi ir pri­žiū­ri­mi lai­kan­tis se­nų­jų par­kų ir so­dų me­no, ku­riuo vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­sė­ja pran­cū­zai, tra­di­ci­jų", - re­gė­to gro­žio pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Rū­ta.

„Ma­niau, kad vie­šė­da­mi prie At­lan­to de­gin­si­mės ir mau­dy­si­mės. O mes be­veik vi­są lai­ką lan­kė­me XV-XVIII a. pi­lis", - at­ra­di­mu da­li­jo­si mo­te­ris. Ne ma­žiau lie­tu­vius su­do­mi­no Ekso ir Ole­ro­no sa­los. Maž­daug 40 km nuo mi­nė­tų sa­lų ap­si­sto­ję lie­tu­viai kas va­ka­rą grįž­da­vo į To­nė Bu­to­nė mies­tu­ke įsi­kū­ru­sį XIX a. dva­rą. Šis juos pri­glaus­da­vo nak­vy­nei.

Pa­ty­rė ne­ti­kė­tų keb­lu­mų

Va­žiuo­da­mi ma­žiau tu­ris­tų pra­min­tais ke­liais lie­tu­viai pa­ty­rė ir šio­kių to­kių ne­pa­to­gu­mų. Vi­du­rio Pran­cū­zi­jo­je nu­spren­dę už­kąs­ti, val­gia­raš­tį ra­do tik pran­cū­zų kal­ba. „Vos ne iš akies tu­rė­jo­me spė­ti, ką val­gy­si­me". Pran­cū­zų vir­tu­vę kraš­tie­čiai gy­rė už ne­pap­ras­tai ska­nius de­ser­tus, kiek ma­žiau jų sim­pa­ti­jų su­lau­kė pi­cos ir šer­nie­nos keps­niai.

Tai smulk­me­na, pa­ly­gin­ti su tuo, kas dar lau­kė. Pran­cū­zi­jo­je daž­nas ke­liau­to­jas pa­ti­ria sun­ku­mų no­rė­da­mas pa­si­pil­dy­ti de­ga­lų at­sar­gas. „Už pi­ni­gus ben­zi­no neį­si­pil­si. Tam rei­kia spe­cia­lios kor­te­lės, ku­rios taip pat ne­ga­li nu­si­pirk­ti kios­ke. Suk­da­mie­si iš pa­dė­ties mo­kė­da­vo­me žmo­nėms gry­nuo­sius ir pra­šy­da­vo­me, kad įpil­tų de­ga­lų nau­do­da­mie­si sa­vo kor­te­le", - sa­kė R.Rim­še­lie­nė.

Ta­čiau dau­gau­sia keb­lu­mų lie­tu­viams su­tei­kė Pran­cū­zi­jos me­di­ci­nos sis­te­ma. „Ąžuo­lui virš dan­ties iš­ki­lo pū­li­nu­kas, li­go­ni­nė­je duo­ti vais­tai nuo skaus­mo ne­gel­bė­jo. Bu­din­čio odon­to­lo­go ne­bu­vo. Ki­to­je kli­ni­ko­je pa­siū­lė už­mig­dy­ti vai­ką ir at­lik­ti ope­ra­ci­ją. Sve­ti­mo­je ša­ly­je to­kiam žings­niui ne­si­ry­žau. Ga­liau­siai pa­sie­kė­me tre­čią me­di­ci­nos įstai­gą, ku­rio­je pa­da­rė dan­ties nuo­trau­ką ir su­ži­no­jo­me diag­no­zę", - bu­vu­sius rū­pes­čius pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Pran­cū­zai pa­ke­rė­jo pa­slau­gu­mu

Ne­pai­sant per ato­sto­gas ko­ją pa­ki­šu­sių rū­pes­čių, vi­są Pran­cū­zi­jo­je pra­leis­tą lai­ką R.Rim­še­lie­nė va­di­no ne­pap­ras­tu. Pran­cū­zai pa­li­ko pa­slau­gių ir ge­ra­no­riš­kų žmo­nių įspū­dį.

„Sus­tab­dy­ti gat­vė­je jie ga­lė­da­vo va­lan­dų va­lan­das aiš­kin­ti, kaip pa­siek­ti rei­kia­mą vie­tą. Tie­sa, į juos kreip­tis ge­riau­sia jų gim­tą­ja kal­ba. Už­kal­bin­ti ang­liš­kai jie šne­kė­ti ne­lin­kę", - at­vi­ra­vo kū­rė­ja. Lie­tu­viai prancūzų dė­me­sį pel­ny­da­vo ke­lio­mis man­da­gio­mis pran­cū­ziš­ko­mis fra­zė­mis, o klaus­da­vo ang­liš­kai.

Ap­lan­kę Lua­ros slė­nio pi­lis ke­liau­to­jai ne­pa­mir­šo ir Pa­ry­žiaus. Ap­žiū­rė­ję pa­ro­dą Pom­pi­du kul­tū­ros ir me­no cent­re, lie­tu­viai plau­kė Se­nos upe.

Pas­ku­ti­nes dvi die­nas R.Rim­še­lie­nės kom­pa­ni­ja pra­lei­do Bel­gi­jo­je, Va­ka­rų Fland­ri­jos mies­te Briu­gė­je, ge­rė­da­ma­si vin­giuo­to­mis se­na­mies­čio gat­ve­lė­mis, ka­na­lais ir til­tais. Šis mies­tas vi­du­ram­žiais bu­vo vie­nas di­džiau­sių Eu­ro­po­je ama­tų ir tarp­tau­ti­nės pre­ky­bos cent­rų, jo se­na­mies­tis yra Pa­sau­lio kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas.

Ne­ma­lo­nių aki­mir­kų kraš­tie­čiams pa­li­ko nau­jie­ji bel­gai. Jie lie­tu­viams pa­si­ro­dė ga­na at­gra­sūs. Rū­ta pik­ti­no­si bel­gų ap­tar­na­vi­mo kul­tū­ra: „Pap­ra­šiu­si pa­ro­dy­ti ant­pirš­čius, iš­gir­dau at­sa­ky­mą: kai pirk­siu, ta­da ir pa­ro­dys. Aš juos ren­ku, to­dėl nu­ri­ju­si ne­ma­lo­nų at­sa­ky­mą, pa­pra­šiau dar kar­tą", - pa­sku­ti­niais ke­lio­nės frag­men­tais da­li­jo­si pa­šne­ko­vė.