„Nenoriu savęs įsprausti į kažkokią specialybę, nes tai apriboja. Nenoriu savęs riboti, nes žmonės yra laisvi sutvėrimai ir reikia naudotis ta laisve. Todėl esu tiesiog Eglė“, – teigia jaunatviška keturių vaikų mama, modelis, tapytoja, verslininkė, verslo galimybių valdymo konsultantė E.Grėbliauskaitė-Tursienė.

– Esate nepastovi – juk visa jūsų veikla labai skirtinga?

– Nemanau. Matau nuoseklumą. Žmogus siekia to, kas jam patinka. Esu Eglė, 14 metų Petro, devynerių Antano, septynerių Onos ir pustrečių Agotos mama, modelis, verslininkė, menininkė. Ir visa tai tiesa.

– Žinau, nemėgstate žodžio „buvusi“.

– Kiekviena nauja veikla nieko neišstumia, tik papildo gyvenimą. Ir modeliu kartais padirbu, – šypsosi.

– Menas ir rinkodara – labai skirtingi dalykai. Jumyse gyvena dvi asmenybės?

– Manyje gyvena labai daug asmenybių. Dviejų maža išreikšti save. Rinkodara – labiau kūryba nei skaičiavimas. Rinkodaros specialistai mėgsta sakyti, kad pusę reklamai išleidžiamų pinigų neveikia. Bet kuri pusė?

– Keturi vaikai – visi planuoti?

– (Šypsosi) Viską puikiai suplanuoja gyvenimas...

– ... kuris neretai pasijuokia iš žmogaus planų?

– Taip ir yra. Kaip paauga vaikai, namuose kažko pradeda trūkti. Tuomet pagalvoji, kad būtų puiku dar vienas kūdikis. Vyras visą laiką labai norėjo daug vaikų. Aš irgi norėjau, – nusijuokia. – Bet dažniau – teoriškai.

– Po pirmojo vaikelio sakėte: užteks. Po antrojo – viskas!

– Gyvenimo posūkis nuo vaikų neturėjimo iki žingsnio tapti tėvais – labai didelis pokytis. Dažnai patiri stresą, galvoji, ar nori bristi gilyn. Tai – sunkiausias žingsnis. Ypač toms, kurios panirusios į karjerą ir dar nepatyrė motinystės žavesio.

– Ką jums davė motinystė?

– Neišvengiamai teko kažkiek suaugti. Vaikystė turi būti gyva ir kiekviename suaugusiame žmoguje. Kitaip jis nebeatras naujų dalykų. Motinystė man davė labai daug. Supratimo, kantrybės, ištvermės, meilės, išmokė suprasti vaikus. Ji išmokė pamatyti vaiką savyje, jį atsiminti, su juo susidraugauti. Kai paaugo vaikai, aš pradėjau geriau suprasti tėvus, senelius. Kodėl jie mums duoda vieną, antrą, trečią patarimą, stengiasi mus apsaugoti, kodėl reikia juos gerbti. Įsitikinau, kad įsakymas mylėti savo tėvą ir motiną – labai svarbus, ne apribojantis asmenybę, o suteikiantis jai sparnus.

– Derinant motinystę su kitais darbais kažkas nukenčia?

– Suderinti labai sunku. Sutalpinti gyvenime galima viską, bet nieko neapgausi. Para turi 24 valandas ir, kažką naujo priimdamas, kažką išbrauki iš dienotvarkės.

– Taip ir kenčia vyrai?

– (Šyptelėja) Kartais, kai abu su vyru sustojame, vienas kitam prisipažįstame, kad neturėjome laiko net pasikalbėti. Buvo laikas, kai kentėjo vyras. Dabar nurėžiu dalį laiko nuo tapybos mokslų. Vilniaus dailės akademijoje baigiau trečią kursą. Studijuojant teko pristabdyti verslo plėtrą.

– Po šešerių metų profesionalaus modelio darbo užsienyje – į verslo valdymą. Kodėl?

– (Juokiasi) Kai buvau modelis, pasireiškė labai aštrus noras studijuoti ir lavinti protą.

– Pabodo modelių pasaulio tuštybė?

– Yra ir tuštybės, tačiau yra ir daug estetikos, o dirbti su aukšto lygio dizaineriais ir menininkais labai įdomu. Jie kuria meną, o profesionalus ir daug dirbantis modelis įgauna darbo komandoje patirties, bendravimo įgūdžių. Niekam neįdomu, ar tau šalta, ar karšta, kokia tavo nuotaika. Kuo aukštesnis modelio profesionalumas, tuo daugiau darbo jis gauna, įgyja daugiau patirties, o vietos tuštybei lieka kuo mažiau.

Mano mama, medikė, sako, kad gyvenime, kaip ir medicinoje yra visko, bet reikia turėti proto ir širdies atskirti ribas. Savo vaikų nesistengiu labai smarkiai apsaugoti nuo gyvenimo, nes nuo visko tikrai neapsaugosi. Kritinis mąstymas yra geriausia apsauga. Kuo geriau vaikas suvoks jį supantį pasaulį, tuo bus savarankiškesnis.

– Iš kur daug proto gali turėti 14–16 metų modeliai?

– Tai priklauso nuo auklėjimo, tėvų skiepijamų vertybių. Šou verslas padeda patenkinti kai kuriuos poreikius ir kartu patikrina, ar stiprūs esame savo kelyje.

– Kokia didžiausią vertybę atradote per gyvenimą?

– Save. Atradau, kad žmogus, mintys gali priklausyti nuo jo paties. Atradau laisvę. Augau tuo laiku, kai ypač svarbi tėvų, visuomenės nuomonė. Bet iš pradžių turi save pažinti ir sau nemeluoti.

– Bet mes iki galo savęs nepažinsime.

– Taip, gyvenimas yra kelias.

– Kaip ir laimė – jos siekimas. Kaip atradote tapybą? Pavargote nuo proto? Žinau, kad patinka dažų kvapas ir galite vos ne maudytis dažuose.

– Dažuose nesimaudau, bet jų kvapas išties labai patinka. Man labai patinka tepti. Versle visą dieną praleidi susitikimuose, skaičių lentelėse, bet rankose – tarsi tuščia. Tapyba užpildo tuštumą.

– Kaip ją atradote? Spalvos, kvapas, regėta vaivorykštė ar apsilankymas parodoje?

– Jūratės Stauskaitės meno mokykloje dirbo labai charizmatiškas žmogus – a. a. tapytojas Algis Skačkauskas (dailės pedagogas, vienas žinomiausių XX a. antros pusės Lietuvos tapytojų – aut. pastaba). Jis vedė tapybos pamokas. Nuvedžiau sūnų, tapiau ir aš. Autoportretą.

„Jei taip tapysi, po kelerių metų abu kabosime ant bienalės sienos“, – tuomet pasakė. Žinoma, tai priėmiau kaip humorą, bet po to nuėjau į tapytojo, dailėtyrininko Augustino Savicko tapybos kursus.

O mintis tapyti kilo, kai pagimdžiau trečią vaiką. Metus paauginusi dukrą jau turėjau sugrįžti į darbą, tačiau nenorėjau palikti rytų, bendravimo su vaiku. Tuomet, pratęsusi atostogas, atradau tapybą. Beje, po Onos gimimo ypač atsivėrė motinystė, moters ryšys su dukra, suvokiau, kodėl vyrams taip reikia sūnaus.

– Labai įdomu kodėl?

– Augant dukrai dar kartą išgyvenau vaikystę. Gal ne visiems tai aktualu, bet tai turi labai stiprų terapinį poveikį. Tarsi pasitikrinti, ar nenukrypai nuo kurso, ar dar moki pažvelgti į gyvenimą vaiko akimis. Gal ir vyrams kartais to reikia? Tarsi dar kartą išgyventi vaikystę, kažką užpildyti, dar kartą patirti.

– Buvimo su vaikais laiko, ypač jų pirmųjų metų, niekada nesugrąžinsi. Per darbus to laiko nepraradote?

– Su visais vaikais buvau kartu jų pirmuosius metus, bet to buvo maža. Išties kažką prarandi, bet kažką visuomet atrandi. Gailėtis negalima, viskas yra idealu, – šypsosi.

– Jumyse daug nepastovumo?

– Po nepastovumu jaučiu tvirtą giją. Visos mano veiklos kryptys yra susipynusios. Man patinka gyvenimo daugialypiškumas. Nenoriu matyti tik vienos pusės.

– Koks jūsų zodiako ženklas?

– Žuvys. Taip, dvigubas ženklas, kaip Dvyniai ir Svarstyklės. Vyras kartais juokiasi: „O, antroji Žuvis atplaukia.“ Kokia? Jų visas būrys.

– O Juodoji žuvis?

– Sunku pasakyti. Pasakysiu nesąmonę... Nuo vaikystės jaučiu nuolatinį tamsos ir šviesos susipynimą. Tamsa – labai bjauri, o šviesa – labai graži. Jos dažnai viena kitą keičia, o aš labai noriu tai suvokti. To ieškau tapyboje.

Anksčiau labai bijojau tamsiosios pusės, siaubo filmų. Žiemą, grįždama iš mokyklos, kruopščiai apžiūrėdavau namus. Turėjau slėpynėse puikiai išmoktą savo sistemą: apžiūriu koridorių, spintą, uždarau duris, kad tas kažkas neperbėgtų ten, kur jau ieškojau. Tiesa, nesusimąsčiau, ką daryčiau, jei tą kažką rasčiau.

O dabar pradėjo tai traukti. Ypač siaubo filmai. Mėgstu puikiai žmogaus psichologiją išmaniusio Alfredo Hitchcocko filmus. Jis – genialus režisierius.

– Neabejoju, kad daugelis, pažvelgęs į liekną jūsų figūrą, nepatiki, kad esate keturių vaikų mama, o sužinojęs drąsiai klausia apie penktą. Bus?

– (Juokiasi) Čia tas pats, kai vaiko klausiama, kuo užaugęs bus. Nemanau, kad reikia prognozuoti.

– Bet juk viskas prasideda nuo minties?

– Šiuo metu jos nėra.

– Per 38 metus jums jau atsivėrė labai daug gyvenimo durų. Deja, kažkas visada užsidaro.

– Didžiausias žmogaus praradimas yra nekaltybė. Ne fizine prasme. Kai suvokiame, kad aukštai danguje skraidantis vaikystės svajonių balionėlis vis dėlto turi virvelę, kurią kažkas laiko. Tas suvokimas ir yra didžiausias praradimas ir atradimas kartu.

Su tuo suvokimu atrandi visą pasaulį, supranti, kad atėjome gyventi į žemišką gyvenimą. Bet kartu prarandi išplazdėjusias svajones.

– O jų liko dar daug?

– Jų daug. Stovi eilėje. Bet jų neregistruoju. Sugalvoju intuityviai. Giliai širdyje trokštame įvairių dalykų. Ir jie pamažu pildosi, kartais mums nė nesuvokiant.

– Atėjus į pirmą tapybos pamoką piešėte savo autoportretą. O jei dabar reikėtų nupiešti savo gyvenimą?

– Oi, labai sunkus klausimas. Be abejonės, tai būtų abstrakcija. Daug įvairių spalvų. Nuo – iki. Ir dvi žuvys.Viena, plaukianti į vieną, kita – į kitą pusę.