„Kino pavasario“ džiaugsmai ir atradimai (apžvalga)

Apdovanotų šedevrų paradas

Kad pagaliau baigėsi žiema, galima suprasti ne tik iš ilgėjančių dienų, vis švelniau veidus glostančių saulės spindulių, bet ir iš dar vieno šiam metų laikui būdingo bruožo – ką tik startavo festivalis „Kino pavasaris“, vainikuojantis žiemos palydas jau 22-ąjį kartą. Mums tai – puiki galimybė pamatyti tuos filmus, kurie jau susilaukė pripažinimo garsiausiuose pasaulio kino forumuose: Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Edinburge, Toronte ir Amerikos Sandanso nepriklausomų kino kūrėjų festivaliuose. Yra ir konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje šiemet varžosi 11 vaidybinių filmų. Ir, žinoma, nelieka pamirštas lietuviškas kinas.

Gaila tik, kad toli gražu ne visi festivalio šedevrai pasiekia laikinąją sostinę ir kitus miestus, bet ir visų mums skirtų filmų pažiūrėti neįmanoma, tenka griebtis kino kritikams įprasto metodo – atidžiai tyrinėti programų išklotines ir, vadovaujantis subjektyviais kriterijais, rinktis perliukus.

Smurtas ir kerštas

Šiemet atidarymo filmo teisė suteikta filmui „Ji“, kurį olandų režisierius Paulas Verhoevenas ketino kurti Amerikoje. Tik ten nerado drąsios aktorės, kuri norėtų suvaidinti moterį, savo pačios namuose išprievartautą kaukėto įsibrovėlio ir įsitraukusią į jaudinantį žaidimą, kuris netrukus gali tapti nekontroliuojamas. Galiausiai Mišelę suvaidino prancūzų aktorė Isabelle Huppert, mėgstanti riziką ir nevengianti kontroversiškų vaidmenų. Smurto bei kilnaus keršto istoriją pasakoja ir šiuolaikinis vesternas „Bet kokia kaina“ (rež. Davidas Mackenzie): jame du broliai ryžtasi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Smurto problema yra viena pagrindinių temų ir „Oskaru“ už geriausią metų filmą apdovanotoje „Mėnesienoje“ (rež. Barry Jenkinsas): gaila, kad šioje totalios vienatvės dramoje recenzentai dažniausiai įžvelgia tik istoriją apie juodaodį gėjų.

Viskas lieka šeimoje

Levas Tolstojus romaną „Ana Karenina“ pradėjo taip: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“. Šie klasiko žodžiai galėtų būti epigrafu tiems filmams, kurių autoriai apnuogina problemas, iš vidaus griaunančias idealiai atrodančios šeimos ramybę. Katalizatoriumi tampa sūnaus nepagydoma liga („Tai tik pasaulio pabaiga“, rež. Xavier Dolanas), dukros susižavėjimas terorizmo romantika („Amerikietiška pastoralė“, rež. Ewanas McGregoras), fiktyvios skyrybos („Aš nesu ponia Bovari“, rež. Xiaogang Fengas), net tėvo mirties ketvirtinių paminėjimas („Sieranevada“, rež. Cristi Puiu) ar problemos su dukros vidurinio mokslo baigimo dokumentais („Baigiamieji egzaminai“, rež. Cristianas Mungiu).

Prancūzų vertikalė

Prancūziškų filmų kaleidoskopas, kaip visada, margas. Filmo „Vertikali būsena“ (rež. Alainas Guiraudie) pagrindinis herojus, įkvėpimo ir gyvenimo prasmės ieškantis kino scenaristas, draugo mašina keliauja po Prancūzijos pietus. Komedijos „Pasiklydę Paryžiuje“ (rež. Fiona Gordon ir Dominique'as Abelis) klajoklių porelė susitinka prie šiuolaikinės Senos kranto, o retro muzikinėje dramoje „Šokėja“ (rež. Stéphanie Di Giusto) atgyja nuostabus belle epoque kabaretų pasaulis, kuriame menininkus ir kitokią publiką savo talentu žavi Amerikoje gimusi šokėja Lojė Fiuler.

Nuostabi filmo atmosfera užburia nuo pirmų kadrų, o štai „Šviežiena“ (rež. Julia Ducournau) gali pakoreguoti stereotipą apie prancūziško gurmaniškumo ypatumus. Visgi filmo „Felisitė“ (rež. Alainas Gomis) autoriai įrodo, kad prancūzišką dvasią geriausiai išreiškiančioms dainoms jokios sienos nebaisios: čia išdidžios ir laisvos moters viename Kinšasos bare atliekamos dainos skamba taip, kad jauti tikrą vaizdų ir garsų harmoniją.