Kolekcininkė N. Čirūnienė: mieliausi tie eksponatai, kurie turi savo istoriją

N.Čirūnienė – Bajorų kultūros centro meno vadovė, viena Bajorų kaimo bendruomenės steigėjų, švenčių sumanytoja ir rengėja, lėlių teatro ČIZ, garsinančio rajono vardą šalyje, įkūrėja. Kaip sakoma – žmogus prie meno. Ir jos kolekcionuojami kiaušinių stoveliai – tarsi nedideli meno kūriniai. Čia rasite ir airių Patriką, ir Kipro vėžliuką, ir Rusijos caraitę, ir dar gausybę įvairių personažų. Įdomios firmų leidžiamos kolekcinės linijos, kurių kolekcijoje – net trys. Kolekcijoje jau daugiau kaip 1 tūkst. stovelių, gamintų įvairiausia technika, iš įvairių šalių ir žemynų.

– Nuo ko pradėjote kolekcionuoti ir kodėl?

– Pradėjau dirbti kultūros namuose ir 1991 m. Vaikų gynimo dienai su vaikais sumanėme surengti kolekcijų parodą – parodyti, ką renka vaikai. Vaikai rinko degtukų dėžutes, pašto ženklus, papūgų plunksneles ir dar gausybę įvairiausių dalykų. O aš turėjau keletą – gal šešis – plastikinius kiaušinių stovelius. Ir pareiškiau, kad čia mano kolekcija – kiaušinių stovelių.

Galėjo taip viskas ir baigtis, bet 1997 m. gruodžio 31 d. savo šeimai pasakiau, kad aš renku kiaušinių stovelius. Tai buvo oficialiai pareikšta, oficialiai užrašyta – viskas yra mano kataloge. Tada ir pradėjau rinkti. Gerai kažkada Honore de Balzacas yra pasakęs: "Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa." Tai gal man taip ir nutiko?..

Požiūris: šeimynykščiai N.Čirūnienės norui kolekcionuoti kiaušinių stovelius pritaria, perka, kur pamatę, veža dovanų, bet moteris abejoja, kad jos pomėgį perims, nes tai vieno žmogaus žaidimas.

– Grįžimas į vaikystę?

– Taip. Noras kažką rinkti, turėti kolekciją. Vaikystėje, pavyzdžiui, daug laiškų rašiau, atsakymų gaudavau, tad paveikslėlius nuo vokų rinkau – iki dabar juos turiu.

Dabartinės kolekcijos pradžia buvo sudėtingesnė, nes nelabai tų kiaušinių stovelių būdavo. Lietuvoje gal tik "Jiesios" gamintų galima buvo rasti, tai jie buvo pirmieji rimtesni mano kolekcijos egzemplioriai.

Kai pradėjau kolekcionuoti, būdavo, kur tik nuvažiuojame, pirmiausia bėgu į indų ar suvenyrų parduotuvę ir žiūriu, ar kiaušinių stovelių yra. Gana sudėtinga buvo rasti.

Vėliau atsirado jų daugiau – iš pradžių prieš Velykas pasirodydavo, paskui jau ir visus metus.

Paaiškėjo, kad jie gali būti ne tik Velykoms skirti – net ir Kalėdų Seneliai neša kiaušinių stovelius ir dar gausybė visko prigalvojama.

– Daugumą tų kolekcijos stovelių jūs pati nusipirkote?

– Taip. Bet daug yra ir dovanotų. Na, kas žino, kad juos kolekcionuoju, tas jau kur pamato, tai ir parveža. Bet nedaug kas iki šiol žinojo, nes visa kolekcija mano namuose buvo. Pavasarį darėme remontą, tai didžiąją dalį kolekcijos perkėlėme į klėtį. Dabar bet kas gali užeiti ir ją apžiūrėti, nes čia ne toks turtas, kad reikėtų baimintis, jog paims, išneš.

– Esate eksponatus sugrupavusi?

– Taip. Dabar šiek tiek sugrupuoti. Jei būtų laiko užsiimti rimčiau, reikėtų juos daugiau suskirstyti. Dabar tai yra gaminiai iš plastiko, keraminiai, mediniai – atskirai kiškiukai, viščiukai, dėžutės, Faberge imitacija, metaliniai, proginiai, kolekcinės linijos ir pan.

Gausa: N.Čirūnienės kolekcijoje – per 1 tūkst. pačių įvairiausių kiaušinių stovelių.

– Kiek iš viso stovelių kolekcijoje? Ar esate juos suskaičiavusi, sukatalogavusi?

– Turiu vienos užsienietiškos kolekcijos gaminių katalogą. Kai manęs paklausia, kiek aš turiu tų stovelių, sakau, kad reikėtų skaičiuoti ne kiek aš turiu, bet kiek aš neturiu. Prieš vienuolika metų išleistame kataloge yra 26 kiaušinių stoveliai, o aš jų turiu tik keturis...

Turiu savo kolekcijos katalogą. Tiesa, paskutinis įrašas jame darytas prieš penkerius metus – tada kolekcijoje buvo 881 stovelis. Per pastaruosius penkerius metus, aišku, kolekcija pasipildė, tik aš jos nesukatalogavau. Manau, iš viso bus apie 1 tūkst. ar daugiau.

O nesukatalogavau, nes turiu tokią silpnybę – kiekvieną stovelį į katalogą noriu pati nupiešti. Tam reikia laiko.

Žentas man sakė: "Aš tau juos nufotografuosiu ir bus paprasčiau, greičiau." Yra kelios nuotraukos, bet tai ne tas. Reikia piešti, energiją reikia perduoti. Tada geriau įsimeni. Bet, va, dėl tokio žaidimo kiek daug nekataloguotų dar lieka.

Penkerius metus net nebuvo kada prieiti, tvarkytis. Nelabai buvo ir stimulo, nes nemenka dalis kolekcijos dėžėse buvo sudėta. Tačiau dabar, kai jie jau klėtyje išeksponuoti, kad žmonės galėtų apžiūrėti, tai ir pačiai įdomiau – reikės suregistruoti ir tiksliai suskaičiuoti, nes lankytojai dažnai klausia, kiek jų turiu. O aš tiksliai ir nežinau.

Negana to, smagu prisiminti – čia tas davė, čia anas padovanojo. Jau kai ką ir užmiršusi, o kataloge užrašyta, kas padovanojo, kas atvežė ir kada. Jei neužsirašai, laikui bėgant pamiršti. Tada belieka tik pasidžiaugi, kad gražu.

– Kurie kolekcijos stoveliai jums pačiai mieliausi?

– Negalėčiau pasakyti. Įdomiausia yra kalbėti apie tuos, kurie turi savo atsiradimo kolekcijoje istoriją, kažkuo yra ypatingi. Pavyzdžiui, Rimo Malinausko medžio darbai – jis kasmet man atveždavo vis skirtingą savo padarytą stovelį. Septynis turiu.

Dar yra toks įdomus liemenėlės formos stovelis dviem kiaušiniams, kurį kažkada gavau dovanų Velykų proga. Dėl jo kartą daug kritikos sulaukiau, kad rimta moteris, o šitaip elgiasi, tokį daiktą į kolekciją įtraukė. Tai irgi istorija.

Kartą buvo pas mus atvažiavęs teatras iš Rusijos ir režisierius buvo mano namuose svečiuose. Pamatė kolekciją ir sako: žinau, ką jums padovanosiu. Ir kai Rokiškio teatras lankėsi pas juos Rusijoje, man parvežė rusų caraitę, kuri karūnoje gali kiaušinį laikyti.

Arba, pavyzdžiui, vienkartinį kiaušinio stovelį man dovanų parvežė – irgi įdomu, aš net nemačiusi tokių Lietuvoje.

Pasidalijo: remontuojant virtuvę didžioji kolekcijos dalis iškeliavo į klėtį, o dalis – ypatingesni – liko namuose.

– Sakėte, kad kur nors nuvažiavusi puolate ieškoti dėkliukų. Čia jūs apie keliones po užsienį?

– Nebūtinai. Būdavo, anksčiau su spektakliais važiuojame, sakysim, į Žemaitijos kraštą – ten nueini, žiūri, ko įdomaus galima rasti. Ir į užsienio šalis nuvykus. Pavyzdžiui, gaidelis iš Čekijos kolekcijoje yra. Ten su teatru važiavome. Vaikščiojome su vyru, o man vis suvenyrų parduotuvės rūpi. Pamačiau tą gaidelį ir labai man jo labai reikėjo, o pinigų tai nelabai buvo. Sakau vyrui: "Žinok, aš pietų nevalgysiu, bet man jo reikia." Taip, iš kelionių būtinai reikia parsivežti. Ir geriausia, kad būtų su tos šalies simbolika. Tai ir kolekciją papildo, ir prisiminimas apie kelionę lieka.

Turiu tokią silpnybę – kiekvieną stovelį į katalogą noriu pati nupiešti. Tam reikia laiko.

– Jūsų kolekcija tik lentynose ar ir praktiškai naudojama?

– Žinoma, naudojame. Per Velykas tarsi burtai vyksta. Kai šeima sėda prie stalo, kiekvienas pasiima po kiaušinio stovelį. Kas mašiną, kas kokį namelį – ko tais metais labiausiai reikia.

O penkerių anūkė mėgsta traktorių pasiimti – jai vis norisi, kad traktorius kiaušinį vežtų.

– Anūkams jūsų kolekcija dar žaislais netapo? Įsivaizduoju, kad jiems labai norisi čia viską iščiupinėti.

– Tai jau taip. Kažkada buvau klasės susitikime. Viena iš klasiokių, kuri gyvena Anglijoje, atvežė man dovanų žalią traktorių. Ateinu padėti jo prie kolekcijos, o raudono traktoriaus nebėra. Kur traktorius? Jau anūkės lėlių namelyje. Tai kartais tenka ir pasibarti, kad neliestų mano daiktų. Bet jie pasiima – žinote, vaikams pats įdomumas paliesti, pačiupinėti, pažaisti.

Viena švedų pieno produktų gamykla yra išleidusi tokią kolekciją – keturi žmogeliukai, kurie laiko kiaušinių stovelius. Du juos gavau dovanų, bet vienas man netyčia iškrito ir sudužo. Tai teko klijuoti. Gaila, kai sudūžta.

– Jūsų kolekcijoje, pastebėjau, yra ir visokių plastikinių, kurių vertė, sakyčiau, abejotina.

– Taip, turiu visokių plastikinių, menkaverčių, masinės gamybos. Dukra sako: kam tau jų reikia? Na, reikia kaip pavyzdžio, kad, va, yra ir tokių.

– Ar ateina žmonės jūsų kolekcijos apžiūrėti?

– Na, nėra ta mano kolekcija labai jau išviešinta. Galvoju, vis tiek ateis laikas, kad jau nebereikės į darbą, per dienas būsiu namuose, tai prie kelio reikės kokią reklamą pakabinti.

Manau, tiesiog reikia reklamos, ir apsilankys. Dabar apsilanko tie, kuriuos Turizmo informacijos centras siunčia, – gali užeiti, pasižiūrėti. Rokiškis vasarą organizavo "Rokiturą", kai dalyviams reikėjo tam tikras vietas aplankius lipdukus rinkti. Tai tą šeštadienį ir sekmadienį sulaukiau nemažai svečių, nes turėjo iš manęs pasiimti lipduką.

– Ar kolekcija nepasipildė po apsilankymo? Nes dažnai pamato žmonės kokią nors kolekciją ir prisimena, kad patys kažkokį daiktą turi, kuriuo galėtų tą kolekciją papildyti.

– Ne, tokių neatsirado. Bet kad kada nors tikrai atsiras tokių, kurie atveš, padovanos, aš tikiu.

Per šį "Rokiturą" labai laukiau vaikų, kurie lankė vietinę dailės mokyklą ir 2004 m. darė stovelius kiaušiniams. Aš esu nemažai jų įsigijusi. Galvojau – ateis toks jau užaugęs vaikas, gal ir su savo vaiku, pamatys ir sakys: "Va, šitas stovelis mano darytas." Nesulaukiau. Bet, tikiuosi, kad kada nors užklys žmogus, kuris pamatys savo rankų darbą.

Paskirtis: kiaušinių stovelius kolekcininkė ne tik eksponuoja – juos naudoja ir buityje.

– Sakėte, kad per remontą didžioji dalis iškeliavo į klėtį, o dalis liko namuose. Pagal ką nusprendėte, kas keliauja į klėtį, o kas lieka namie?

– Tiesiog taip savaime išėjo. Nes senojoje virtuvėje ant sienos kabojo specialiai padarytos keturios dėžės su lentynėlėmis, penkta buvo kitame šone. Tai tas dėžes prieš remontą išnešėme į klėtį – jos ir liko klėtyje. O namuose liko kelionių dėkliukai ir porcelianas – šiek tiek ypatingesni, prabangesni.

– Kaip manote, kiek šis jūsų kolekcionavimas tęsis? Gal perduosite ateities kartoms tęsti kolekciją?

– Ne, manau, kad ateities kartos šitą žaidimą nutrauks.

Šeimynykščiai dabar man pritaria, irgi perka, kur pamatę, veža man dovanų. Bet nemanau, kad jie tai tęs. Čia yra vieno žmogaus žaidimas, mano asmeninis pomėgis.

Ir ta mūsų Velykų tradicija... Kol tėvai gyvi – važiuojame pas juos, visi renkamės, susitinkame, nes tokia tradicija. Ji sukasi apie namus. O kai nebelieka tėvų? Vaikų šeimos išsiskirsto kiekviena sau ir formuoja savo tradicijas.

Taip, mano šeima didelė, yra keturios dukros, bet kol aš esu, jos tarsi visos važiuoja pas mamą. O kai mamos nebeliks? Neliks ir tos tradicijos rinktis.

Tai negraudu. Tiesiog gyvenimas eina, daug kas keičiasi. Galvoju, gal koks muziejus tai kolekcijai kokį kampą ras. Na, čia ne vertybė, tik tiek, kad faktas.

– Nesidomėjote, ar dar kas nors Lietuvoje renka kiaušinių stovelius?

– Labai įdėmiai nesidomėjau. Gal šiek tiek ir bijau. Norisi būti vienintelei, nepakartojamai. Nors suprantu, kad tai kvailoka.

Manau, svarbiausia, kad mano pačios širdžiai ta kolekcija miela. Ateinu, pasižiūriu ir džiaugiuosi tuo, ką čia turiu. Ir kitiems parodyti noriu. Štai, su jumis pakalbėjau ir galvoju – dabar jau tikrai sėsiu, piešiu, kataloguosiu tuos iškritusius penkerius metus. Na, jei vėl laiko nerasiu, tada, kai pensijon išeisiu, tik piešiu, piešiu...