Praėjusį savaitgalį baigės IX tarptautinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas. Kokį įspūdį padarė lietuviškas renginys? Ar išlaikytas aukštas profesinis lygis? Galbūt kas nors ypač įsiminė?

Apie visa tai nuomonėmis pasidalino tarptautinio žiuri atstovai.

Visas pluoštas garbingų pareigų apibūdina viešnią iš Japonijos, Pianistų vertinimo komisijos pirmininkę Fumiko Eguchi. Ji yra Šiovos muzikos universiteto profesorė (Fortepijono katedros vedėja), Šiovos muzikos ir baleto studijos direktorė, Muzikos tyrimų centro direktorė, Fortepijono meno akademijos katedros profesorė, Japonijos nacionalinės fortepijono mokytojų asociacijos tarybos ir ypatingoji Azijos tarptautinio Chopino konkurso vykdomojo komiteto narė.

– Jūs turbūt daug keliaujate, stebite tarptautinius konkursus ir regite skirtumų tarp skirtingų atlikėjų ir šalių? – paklausėme viešnios.

– Daug keliauju, bet ne po tarptautinius konkursus, o dalyvaudama ansambliuose. Tarp šalių matau labai didelių skirtumų. Todėl labai nustebau atvykusi čia. Čia galima pajusti žmonių širdis. Regėdama atlikėjų ruošimąsi konkursui matau puikius mokytojus, kurie lemia gerą muzikantų pasirengimą. Susidariau įspūdį, kad viskas vyksta labai natūraliai, be perdėto spaudimo ir dirbtinumo. Įsivaizduoju jaunuosius atlikėjus po 5 metų: kokie puikūs muzikantai išaugs. Esu laiminga tai matydama.

– Galbūt jau pastebėjote įsimintinų atlikėjų, būsimų žvaigždžių?

– Jie visi labai skirtingi. Jie neparodo visko išsyk, bet jiems seksis ateityje – tai aš jaučiu.

– Kokių regite skirtumų tarp šalių ir jose puoselėjamo muzikavimo?

– Jūs Lietuvoje sėjate sėklą į dirvą ir laukiate, kas iš jos užaugs. Kitose šalyse ant scenos būna pateikiama visa žydinti gėlė. Tokie ir yra skirtumai.

– Ar daug konkursų rengiama Japonijoje?

– Japonijoje konkursai vyksta turbūt kiekvieną dieną – ten visą laiką kas nors vyksta, renginiai skiriami įvairiausiems instrumentams. Japonijoje ne tiek svarbu laimėti konkursą, kiek surasti save per konkursą. Sunkiai dirbti ir ieškoti savęs.

– Ar tai byloja ir jūsų pačios patirtis? Daug grojate?

– Daug grojau anksčiau, kol neuždraudė gydytojai. Bet esu labai laiminga būdama čia, Lietuvoje. Smuikininkų vertinimo komisijos narys iš Rusijos Sergejus Kravčenka – senas konkurso bičiulis. Jis yra Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos profesorius, Styginių instrumentų katedros vedėjas. Jo mintys apie B.Dvariono konkursą taip pat labai pozityvios.

– Norėtųsi išgirsti jūsų pirmuosius įspūdžius. Kaip vertinate renginio profesinį lygį?

– Šiame konkurse dalyvauju jau trečią kartą, todėl galiu lyginti. Malonu pastebėti, kad renginio lygis auga ir plečiasi jo geografija. Daug žavesio suteikia tai, kad prisijungė Rytų šalys. Apskritai lygis aukštas. Daugelis vaikų mus pradžiugino. Net ir tie, kurie nebuvo apdovanoti, labai gerai pasirodė. Todėl, duok Dieve, kad konkursas toliau klestėtų.

– Rusų ir lietuvių muzikiniai saitai visad buvo labai glaudūs ir turi gilias tradicijas. Kaip jie plėtojasi dabar?

– B.Dvariono konkurse taip pat yra nemažai dalyvių iš Rusijos. Galbūt ne taip gausiai, kaip anksčiau. Vis dėlto visa tai susiję su tuo, kad kiekvienais metais daugėja konkursų. Atlikėjai išsisklaido po įvairius renginius, įvairias šalis. Todėl jie ne visada gali dalyvauti. Pavyzdžiui, su gerbiamais Jurgiu Dvarionu ir Vladislavu Halapsis iš Graikijos tik ką atvažiavome iš mano organizuojamo konkurso, kurį surengėme Tolijatyje prie Volgos.

Ten taip pat buvo trys amžiaus grupės, kuriose grojo rusai. Bet atlikėjai juk negali vykti iš konkurso į konkursą. Labai įdėmiai seku, kad neišsiplėtotų konkursomanija, kad būtų kruopščiai paruoštas repertuaras ir išlaikytos pauzės. Deja, kartais taip nutinka, kad mokytojai ir tėvai vežioja vaikus po renginius. Mano galva, tai ne visiškai teisinga pozicija. Nors kartkartėmis konkursas yra reikalingas ir labai naudingas. Jis suteikia stimulą, laikyti rankose dideles programas labai svarbu.

– Konkursas turi būti neatskiriama pedagoginio proceso dalis?

– Laikas parodė, kad jie yra reikalingi ir reikšmingi. Kažkuria prasme tai varžytuvės, kažkuria prasme – mokslas. Ir tai, kad vaikai gali paklausyti savo kolegų iš įvairių šalių, iš skirtingų mokyklų, pažiūrėti, kaip kam išeina, išsiaiškinti savo trūkumus labai reikalinga. Tai tam tikros sveikos konkurencijos patirtis, kuri privalo egzistuoti.

– Kaip galite nusakyti skirtumus tarp šalių: ar tai mokyklų, ar labiau asmenybių skirtumai? Turbūt daug keliaujate, daug pastebite?

– Taip, dalyvauju daugybėje konkursų kaip žiuri narys, vedu pamokas, seminarus, koncertuoju įvairiose vietose. Labai malonu stebėti, kad mūsų veikla plėtojasi plačiai, kad ir kur tai vyktų. Rytuose labai sustiprėjo mokykla, perėmusi vakarietiškos mokyklos tradicijas. Taip pat – amerikietiška ar rusiška mokykla... Vyksta tobulėjimas. Prieš 30 metų konkursų buvo nedaug ir į juos patekdavo vadinamoji grietinėlė. Dabar konkursų daug ir juose gali dalyvauti vidutinio lygio atlikėjai. Bet, mano nuomone, bendras vidutinis lygis labai išaugo. Nebėra visiškų nesėkmių, kurių anksčiau pasitaikydavo. Malonu, kad bendras lygis kyla: ir rankos juda tvarkingai, ir skonis labiau išpuoselėtas. Žvaigždučių sumažėjo. Vyrauja labai aukštas vidutinis lygis, kuriame atsiranda tik pavieniai blyksniai. Galbūt tai yra ir dėl to, kad bendras lygis aukštas – išsiskirti tapo sunkiau.

– Ar šiame renginyje jau pastebėjote būsimas žvaigždes?

– Juk viskas matosi. Mažųjų smuikininkų grupėse yra ryškūs lyderiai, gavę „Grand Prix“: tai Daniilas Bulajevas iš Latvijos ir Yoo Jin Hongas iš Pietų Korėjos. Juos galima siųsti į bet kurį kitą konkursą, jie nepasimestų minioje. Jie nuostabūs ir pademonstravo puikų lygį.