Vieną naktį Kauno viešbutis "Respublika" atgijo. Tamsą skrodė prožektoriaus šviesa, o tylą – riksmai. Nuo 40 metrų aukščio pastato žemyn šokinėjo virvėmis apsijuosę žmonės. Kodėl – naktį? Dieną nenorėjo gąsdinti aplinkinių.

Pojūtis: šuolio žemyn M.Narkevičius negali palyginti su nieku kitu.

Apmąsto visą gyvenimą

"Tai – aukščiausias ir sunkiausias mūsų įveiktas objektas", – "Rope jumping" klubo įkūrėjas Arvydas Vasiliauskas buvo santūrus. Bet pabrėžė, kad jų veikloje svarbiausia – saugumas: "Mes nedirbame konvejeriu, todėl šokinėjame kartą per 2–3 savaites, o per dieną daugiausiai nušoka 10–15 žmonių."

Keliolika adrenalino fanatikų iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų sutartą dieną vėl susirinks ir, kruopščiai patikrinus saugos sistemas, jų širdys vėl plaks tankiau.

"Na, ką... Susitiksime!" – taip jie palydi kiekvieną iš 30–40 metrų aukščio skriejantį adrenalino fanatiką. O jis, per tris laisvo kritimo sekundes, matyt, apmąsto visą savo gyvenimą.

Pradėjo nuo 15 metų

A.Vasiliauskui – devyniolika. Vilniaus universitete tarptautinius santykius ir politikos mokslus studijuojantis vaikinas ekstremalią sporto rūšį – šuolius, prisirišus virve – pirmasis atvežė į Lietuvą.

"Griežtai draudžiame šokinėti jaunesniems nei 18 metų, – nukerta šimtą šuolių atlikęs Arvydas, nors pats apsijuosęs virvėmis nuo pastatų pradėjo šokinėti 15 metų. – Ir būtinai rekomenduojame iš pradžių, kaip tai darėme mes, pradėti nuo vieno, trijų, penkių metrų aukščio. Reikia pajusti virves. Ir pagrindinį dėmesį skirti saugumui!"

Kaip tik saugumo nepaisė šios ekstremalios sporto šakos įkūrėjas – Danas Osmanas. Plikomis rankomis ir be apsaugos priemonių jis laipiojo uolomis, apsijuosęs specialiomis alpinizmui skirtomis virvėmis šokinėjo nuo aukštų objektų. 36 metų amerikietis žuvo 1998 metų lapkričio 23 dieną.

"Rope jumping" pradininkas Lietuvoje Arvydas aiškina: "Iš virvių ir kitų saugos sistemų padarome vadinamąją "vazą", todėl žmogus krenta švytuoklės principu ir nejunta smūgio."

Naująjį objektą jie atidžiai apžiūri. "Respublikos" viešbutį apžiūrėjo du kartus. Po to matuoja, skaičiuoja, braižo ir išbando kritimą analogišku žmogaus svoriu: maišu su plytomis ar rastais.

Aukščiausias Lietuvoje 42 metrų Lyduvėnų geležinkelio tiltas – šokinėtojų su virvėmis svajonė. "Tačiau tai – kariškių saugomas kultūros paveldas. Tiltu negali vaikščioti žmonės, tad ką kalbėti apie mus?" – atsidūsta A.Vasiliauskas.

Jautėsi kaip buratinas

Netrukus keliolika adrenalino gerbėjų vėl susirinks Kaune, ant pėsčiųjų tilto į Panemunę. Kiti jų objektai – Gariūnų, Baltosios Vokės tiltai ar Aukštagirio, Salininkų priešgaisriniai stebėjimo bokštai.

Jau išbandytas 100 metų senumo apleistas viadukas Lenkijoje. Kitais metais jie norėtų dalyvauti Ukrainoje arba Rusijoje vykstančiuose "rope jumping" fanų festivaliuose.

Kaune dirbantis 25 metų projektų vadybininkas Marius Narkevičius apie šuolius su virve prisipažino: "Šio malonumo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu jausmu. Na, tai kažkas!.."

"Kažkada jaučiausi tarsi buratinas, kuris gailėjosi pasiryžęs šuoliui, – juokiasi A.Vasiliauskas. Dabar jo akys švyti. – Ypač gražu kristi saulėtą dieną ir žiūrėti į savo šešėlį, artėjančią žemę arba skrendančius paukščius."