Kokie bus ateinantys metai, kada ištekėsi, ar vaikų susilauksi, pagaliau koks bus oras ir derlius? Tai galima sužinoti Kūčių naktį. Pasibaigus vakarienei, vidurnaktį pradedama burti. Sakoma, kad burtai geriausiai pildosi būtent Kūčių naktį.

Norėjo išgirsti gyvulių kalbą

Kaunietė verslininkė Inga Budrienė Kūčių vakarienę su šeima valgo kaime pas motiną. Moterys visada po staltiese padeda šiaudų.

„Tos tradicijos laikomės nuo močiutės laikų. Močiutė jau mirusi, bet mes vis tiek laikomės tos tradicijos. Po vakarienės traukiame šiaudus iš po staltiesės ir žiūrime, kiek gyvensime – ilgai ar trumpai. Sakoma, kad pagal šiaudo ilgį ir gyvenimas turi būti ilgas. Labai rimtai į tai nežiūrime – pasidarome atrakciją Kūčių vakarą“, – pasakojo I.Budrienė.

Moteris prisimena, kad vaikystėje, pavalgę Kūčių vakarienę, jie eidavo į lauką žiūrėti, iš kurios pusės šunys loja. Vadinasi, iš ten jaunikis atvažiuos. O močiutė anūkams liepdavo bėgti į tvartą ir klausytis, kaip gyvuliai kalba. Nes šie gali prakalbėti tik Kūčių naktį.

„Bėgdavom į tą tvartą – taip būdavo įdomu nors kartą išgirsti, kaip jie kalba, – prisiminė Inga. – Vaikystėje tuo tikėdavom.“

Tikslas – sužinoti ateitį

„Buvo sakoma, kad galima burti vidurnaktį – 24 val., – pasakojo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka. – Kaip etnologas manau, kad anksčiau būdavo spėjama, kokie bus ateinantys metai, koks bus derlius, ką sodins, ką sės. Tai buvo ūkininko rūpesčiai. Kaip etnografas galiu pasakyti, kad išliko užrašyti merginų burtai, nes merginos dar ir šiandien Kūčių naktį buria. Mano dukterys, anūkės taip pat buria. Tai – žaidimai. Etnologai tais burtais susidomėjo XIX a. pabaigoje ir pradėjo juos užrašinėti.“

Merginos burdavo su vandeniu, ugnimi, žolynais. Burtų tikslas – sužinoti savo artimiausią ateitį: ištekės kitąmet ar ne, pamatyti savo būsimąjį vyrą.

Po Kūčių vakarienės staltiese būdavo dedama šiaudų. Jei ištrauks trumpą šiaudą, greitai ištekės, jei ištrauks ilgą – ilgai teks laukti jaunikio arba liks senmergė. Jei ištrauks šiaudą su grūdais – vyras bus turtingas, bus sėkmingi metai.

„Dar Kūčių vidurnaktį merginos į vandenį lašindavo vaško. Kaip mitologas galiu pasakyti: vanduo, eketė, šulinys – tai langas į mirusiųjų pasaulį. Būtent iš mirusiųjų pasaulio visada ateina atsakymai ir patarimai, ištarmė apie ateitį“, – dėstė L.Klimka.

Į dubenėlį su vandeniu lašinamas vaškas ir žiūrima, kokios figūros formuojasi. Geriausia, kai susiformuoja žiedas – tai piršlybos. Jei susiformuoja kas nors panašaus į žvėrelį, mergina ką nors įsigis, praturtės. Bet kartais ir karstą arba kryžių galima išvysti. Antruoju atveju, pasak L.Klimkos, mergina arba davatka taps ir įstos į vienuolyną, arba mirs.

Taip pat Kūčių vidurnaktį merginos degindavo popierių. Paskui tą apdegusį popierių pridėdavo prie žvakės ir žiūrėdavo, kokie šešėliai ant sienos krinta. Jeigu pamatydavo žirgą, tai atjos piršlys, jeigu kryžių – mirtis.

Kūčių vidurnaktį merginos eidavo į pirtį, prileisdavo ten garų. Paskui žiūrėdavo į veidrodį ir už nugaros pamatydavo savo ateitį. Jei sniego nebūdavo, takelį į pirtį pabarstydavo smėliuku. Eidamos atgal tikrindavo, kokių naujų pėdų atsirado. „Jeigu eita su batais, vadinasi, būsimasis vyras bus turtingas, bankininkas, – pokštavo l.Klimka. – Jeigu eita basomis, vadinasi, vyras bus mokytojas, kultūros darbuotojas.“

Porinis skaičius – visada gerai

Kokių tik burtų Kūčių vidurnaktį žmonės neprisigalvodavo! Ant stalo padėdavo stiklinę vandens, lėkštelę su grūdais ir veidrodį. Tada iš pakrosnės ištraukdavo vištą. Ją pastatydavo prieš tuos daiktus ir žiūrėdavo, ką ši pirmiausia puls daryti: gerti, lesti ar į veidrodį žiūrėti. Tai reiškė, kad būsimasis vyras bus arba geras darbininkas, arba „pijokas“, arba puošeiva ir mėgėjas pasipuikuoti.

Jeigu būdavo daugiau merginų, po lėkšte paslėpdavo pinigėlį, rožinį, veidrodėlį. Paskui traukdavo tuos daiktus. Ką ištrauks, tas jai bus labai reikšminga kitais metais.

Taip pat Kūčių naktį klausydavo, iš kur šunys loja, – vadinasi, iš tos pusės piršliai ir svajonių jaunikis atvažiuos. Merginos mesdavo klumpę arba batą per petį ir žiūrėdavo, jo nosis į duris atsisuks ar ne. Jei nosis į duris atsisuks, kitąmet ištekės.

„Dar yra toks paprastas burtas – stveri saują kūčiukų ir skaičiuoji: lyginis skaičius ar ne. Apglėbi tvorą ir vėl skaičiuoji: porinį skaičių statinių apglėbei ar ne. Jei lyginis, geri metai bus. Porinis skaičius – visada geras, – pabrėžė L.Klimka. – Jis reiškia bet kokią sėkmę. Šie burtai, tik truputį skirtingi, buvo paplitę beveik visuose Lietuvos regionuose.“

Bažnyčia žiūri įtariai

Burtai apie orus aktualūs visiems. Jais bandoma atspėti, ar kiti metai bus derlingi. Po Kūčių vakarienės šeima išeidavo į lauką ir žiūrėdavo į dangų: ar snyguriuoja, ar žvaigždės matyti. Jeigu sninga, javai gerai derės. Jeigu žvaigždės matyti, daug grybų dygs, vištos dėslios bus.

„Šie burtai – tai buvusių tikėjimų nuotrupos. Senesni tikėjimai išnyko, mūsų laikų nepasiekė. Kūčios – tai senosios baltų religijos šventė, liaudiška tradicija. Ši sena šventė susijusi su žemdirbystės pradžia, kai žmonės pradėjo naudotis Saulės kalendoriumi. O lietuviai – vieni seniausių žemdirbių Europoje. Kūčios – tai saulėgrįžos šventė“, – dėstė L.Klimka.

Kūčios, anot pašnekovo, nėra bažnytinė šventė. Bažnyčia į Kūčių nakties burtus žiūri kreivai.