Kūrėjos širdyje – Lietuva ir Sirija

Silvana Imam – ypatinga, bekompromisė lietuvių kilmės Švedijos reperė, seksualinių mažumų teisių gynėja – ir X tarptautinio Kauno kino festivalio uždarymo filmo "Silvana" herojė.

Tarptautinę žmogaus teisių dieną, gruodžio 10 d., laikinojoje "Romuvos" kino salėje įvyksianti filmo premjera Lietuvoje pakvies į neeilinę muzikinę kelionę su išties išskirtine asmenybe. Silvana užvaldė Skandinaviją kaip audra su bekompromisiais pareiškimais prieš visas priespaudos formas, aštriais dainų žodžiais ir dėmesiu socialinėms problemos, taip įkūnydama jaunosios kartos balsą. Filmo antraštė "Silvana – Väck mig när ni vaknat" (liet. pažadink mane, kai prabusi) – citata iš populiarios Silvanos dainos.

Režisierių Mikos Gustafson, Olivios Kastebring ir Christinos Tsiobanelis filmas seka Silvaną nuo pradžių, atskleisdamas jos kelionę nuo niekam nežinomos reperės iki žmogaus teisių aktyvistės: apdovanojimus, savasties paieškas, kone mitinį ryšį su Beatrice Eli, garsiąja Švedijos dainininke ir santykį su mama lietuve Lilia Bakanauskaite.

Tačiau po metų rampos šviesoje Silvana palūžta: jai nusibosta būti ženklinamai "stiprios moters etikete" ir ji nusprendžia atskleisti kitą savo pusę, įrodančią, kad nėra superherojų – yra tik žmonės. Šis žvilgsnis į lietuvių kilmės Švedijos muzikos ikoną – bekompromisis, kaip ir pati Silvana.

Šis pokalbis su populiariąja repere – apie kūrybą, žmogaus teises ir ryšį su Lietuva.

– Kas jus atvedė iki muzikos ir repo kaip saviraiškos būdo? Kaip pradėjote repuoti?

– Poeziją ėmiau rašyti būdama dvylikos. Visada jaučiau saviraiškos poreikį ir repas buvo vienas iš būdų tai daryti. Augdama klausiau daug hiphopo ir save atrasdau kai kuriuose dainų žodžiuose, bet ne iki galo – dauguma dainų žodžių buvo parašyta vyrų ir skirti vyrams. Aš ėmiau kurti muziką, nes tokių kaip aš muzikos industrijoje nebuvo. Aš žinojau, kad mano balsas turi būti išgirstas, nes tokių kaip aš yra daugiau. Aš privalėjau mums visiems atstovauti.

– Koks buvo šio filmo kūrimo procesas? Kaip jautėtės, būdama dokumentinio filmo centre?

– Niekas iš mūsų nežinojo, kad šis filmas taip išpopuliarės. Mes nežinojome, kad jo premjeros įvyks kino salėse visame pasaulyje. Kai buvau paklausta dėl filmavimo, maniau, kad filmavimo grupė mane filmuos porą dienų. Bet filmuojant aš pati užaugau kaip menininkė ir dienos tapo savaitėmis, savaitės tapo mėnesiais, mėnesiai tapo metais... Buvo keista ir kartais linksma būti filmuojamai.

– Filmas taip pat pasakoja apie jūsų ryšį su savo mama, jos paramą jums ir jūsų kūrybinei veiklai. Ar ji jus įkvepia tęsti kovą už socialinę lygybę ir toliau kurti?

– Taip, mano mama visada mane rėmė. Kai studijavau psichologiją ir viena gyvenau universiteto bendrabutyje, ji man nupirko įvairios muzikos įrašų technikos tam, kad namie turėčiau savo mažytę studiją. Daugelį savo pirmųjų įrašų įrašiau būtent ten – ir viskas dėl mano mamos.

Silvana Imam/Mantaray Film nuotr.

– Pirmasis jūsų koncertas Lietuvoje įvyko 2016 m. Kaip jautėtės, lankydama Lietuvą, ar tai buvo tam tikras grįžimas namo? Ar manote, kad jūsų lietuvių kilmė – jūsų tapatybės dalis?

– Buvo nuostabu! Mane sutiko itin šiltai ir aš labai didžiavausi savo kilme, kai koncerto metu mačiau tiek daug jaunimo, besiklausančio mano muzikos! Kurdama meną, savyje visada turiu Lietuvą ir Siriją. Tai galima rasti ir mano muzikoje, ypač mano albume "Naturkraft", kurio pradžioje mano mama lietuviškai padeklamuoja eilėraštį apie mane. Ta daina vadinasi "Lietuva".

– Lietuvos koncerto metu su savimi išdidžiai turėjote LGBTQ+ vėliavą, jūsų dainų žodžiuose – antirasistinių, feministinių ir queer idėjų sankirta. Ar manote, kad muzika yra būdas skleisti šias idėjas?

– Visų pirma, tai nėra tiesiog idėjos. Mano gyvenimas nėra idėja, mano gyvenimas yra tiesiog mano gyvenimo laikas. Man nesvarbu, jeigu žmonės manęs nemėgsta už tai, kas aš esu. Aš kuriu meną ir muziką apie savo gyvenimą, savo jausmus ir mintis apie visuomenę. Ar klaustumėte heteroseksualių vyrų, repuojančių apie moteris, ar jų muzika yra būdas skleisti tam tikras idėjas?

– Kalbant panašia linkme, 2010 m. Lietuvos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Kai įstatymų kūrėjai neatspindi visuomenės nuomonės ir žmogaus teisių, kaip galima efektyviai skleisti politines idėjas pro šį barjerą?

– Aš nesuteikiu teisės šaltos širdies, siauro požiūrio politikams ir įstatymų kūrėjams galios mane paveikti. Aš darau tai, ką noriu, ir kuriu tai, ką noriu. Aš noriu išlaisvinti žmones, o jie nori mus kontroliuoti. Matote, mūsų gyvenimo misijos visiškai skiriasi. Aš nematau jų kaip barjero, kadangi manau, kad jie yra žmonės, neatspindintys pasaulio.

– Nesenai įvykusiame televizijos interviu Švedijoje klausėte: "Kas gali sau leisti nebūti politiškai aktyviam?" Galbūt galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?

– Jeigu kas nors mano, kad jiems nereikia užsiimti arba rūpintis tiek politika, tiek socialinėmis problemomis, tai reiškia, kad jie užima tokią poziciją, kurioje jiems nereikia tuo rūpintis. Ir jeigu tau nereikia tuo rūpintis, tai reiškia, kad tu esi itin privilegijuotas. Tu turbūt turi maisto ant stalo, pinigų banke ir vyriausybę, kuriai rūpi. Bet matote, visuomenei nerūpi moterys, nebaltaodžiai žmonės, LGBTQ žmonės ir kitos mažumos. Buvimas moterimi nėra savaime buvimas mažuma, žinoma, bet ši patriarchalinė sistema mus engia visais įmanomais būdais. Tad taip, jeigu man pasakoma, kad "man nerūpi politika", tai reiškia, kad tarp mūsų nėra daug bendro.

– Pabaigai – kokie jūsų ateities planai? Koncertai, albumai, kino projektai?

– Šiuo metu esu studijoje ir įrašinėju naująjį savo albumą, kuris bus išleistas ateinančiais metais – jį pristatysiu koncertinio turo metu. Taip pat baigiu savo pirmąją knygą: 350 puslapių su savo nuotraukomis, dainų žodžiais ir istorijomis apie tai, kaip kuriu savo muziką. Ten yra mano piešinių, nors kol kas nesu Pablo Picasso. Kol kas (juokiasi). Turiu slaptą kino projektą, bet apie jį kol kas negaliu pasakoti, pamatysite jį už poros metų!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Jus, urodai komentatoriai pasigedytumet. Čia pasaulinio lygio artistė, nesigėdija kalbėt tokia pat urodu tarme kaip ir jūs, tik jūs esat privilegijuotųjų luomas, nes išverte savo pilvus komentuojat žmogų, kurio gyvenimas yra sunkus. Iš tikrųjų sunkus. Blet

Vero

Vero portretas
O apskritai kas ji tokia? Kokia jos gimtoji kalba, ir kur jos namai, jei tokie yra? Ir ji homoseksualė ar heteroseksualė? Jei rašote apie kokią nors "asabą", ypač, jei ji turi šiokių tokių ryšių su Lietuva, norėtumėm daugiau apie ją žinoti. Kaip supratau, jos motinėlė jos lietuviškai kalbėt neišmokė, ir ji nemoka nė vienos lietuviškos dainos. Tokia ten ir motinėlė. Mano giminaitė ištekėjus už užsieniečio, gyvena ne Lietuvoje, o vyro gimtinėje. Jų 2,5 metų sūnelis puikiai kalba lietuviškai ir tėvelio gimtąja kalba. Bet kai kurios atseit lietuvės tingi mokint savo vaikus savo gimtosios kalbos. Pvz. mano buvus bendradarbė nutekėjo į Prancūzija, atsivežė per atostogas dukrą (9-10 metų), tai ji nė žodžio nemoka lietuviškai, na gal "labas", bet ir to negirdėjoime.

Anonimas

Anonimas portretas
Perskaičius straisnį, susidato nuomonė kad jai terūpi pinigai gaunami iš tos darbo vietos kurioje pagal ją ji kažko išmoko, o galiausiai kur galėtu rasti palaikymo nes kitur nieko nesugebėtu. Reikėjo pateikti jos "dainas" lietuvių kalba. Galima būtu įvertint ją pačią. O pagal straipsnį ji tiesiog tuščia ir prastybė.na nežinau gal straipsnyje ją ir norėjo taip pateikti.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių