Karantiną L. Kalpokaitė leido sodyboje kaime, kaip pati sako, atjungta nuo tiesioginio bendravimo su žmonėmis, bet neatjungta nuo pasaulio dėl interneto. „Technologijos šiuolaikinėje visuomenėje gyvenančiam žmogui būtinos, nori to ar ne. Be technologijų žmogus daug ką atliktų žymiai lėčiau, be to, kaip parodė karantinas, kartais be jų tam tikrus dalykus nuveikti būtų net nelabai įmanoma“, – teigia aktorė.

V. Pauliukaitis sako karantino metu pats susidūręs su keletu pavyzdžių, kada žmonės dėl nesinaudojimo inovacijomis atsidūrė nepavydėtinose situacijose. „Pavyzdžiui, stovi prie geležinkelio stoties močiutė ir verkia. Klausiu, kas nutiko, o ji, pasirodo, negali nusipirkti traukinio bilieto, nes turi tik grynuosius pinigus, o mokėjimai galimi tik banko kortelėmis. Įsivaizduokite, kaip jaustis žmogui, kuris nei tos kortelės turi, nei apskritai su visomis vykstančiomis pažangomis nėra susipažinęs“, – pasakoja režisierius ir nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus šalies gyventojams rengiančio projekto „Prisijungusi Lietuva“ ambasadorius.

Iki karantino su projektu po Lietuvą važinėjusiam pašnekovui teko sutikti nemažai žmonių, ypatingai vyresnio amžiaus, kurie į skaitmeninio raštingumo mokymus žiūrėjo skeptiškai, ir sakė, kad jiems to nereikia. V. Pauliukaitis tikisi, kad jų požiūrį karantinas pakeitė ir leido suvokti, kad skaitmeniniai įgūdžiai būtini.

Ir mokėjimams už paslaugas, ir bendravimui

V. Pauliukaitis sako karantino metu prie kompiuterio sėdėjęs tiek, kiek gal net nenorėtų, bet to reikėjo ir darbui, ir kitoms veikloms. „Dėsčiau Vilniaus universitete ir su studentais bendravau nuotoliniu būdu. Aš labai džiaugiuosi, kad internetą valdau ir galiu viską atlikti neišeidamas iš namų, nes išeidavau retai, tik pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. Man žinios padėjo ir mokant sąskaitas, ir bendraujant, ir užsiregistruojant pas gydytoją, ir sužinant pakeistus autobusų tvarkaraščius“, – teigia pašnekovas.

L. Kalpokaitė pasakoja, kad kadangi internetas yra ir namuose, ir sodyboje, ir telefone, ji galėjo puikiai atlikti visus darbus. „Ir televiziją internete žiūriu, ir elektroninius mokėjimus už paslaugas atlieku, ir bendrauju. Naudojuosi ir e. bankininkyste, o grynuosius pinigus prisimenu tik kai kitos išeities nėra. Karantino metu iš viso grynųjų pinigų nemačiau ir rankose neturėjau tris mėnesius. Būdavo, sūnus nuperka produktus, atveža, prie durų pastato, o aš jam pervedu pinigus“, – pasakoja žinoma aktorė.

Karantinas visiškai nenutraukė aktorės kūrybinės veiklos. Teatro spektaklių anonsus, socialines reklamas, kitus įrašus ji atlikdavo pati savo telefonu. „Prisijungiau prie organizacijos „Gelbėkit vaikus“ iniciatyvos ir sekiau pasaką, tai tos pasakos įrašą irgi pasidariau išmaniuoju telefonu savo sodyboje. Visus reikalingus įrašus dariau su savo dviejų metų „senuku“ telefonu. Jei nepavykdavo – kartodavau dar ir dar sykį, kol rezultatu likdavau patenkinta. Dirbau ir operatoriumi, ir režisieriumi, ir apšvietėju“, – šypsosi ponia Larisa.

Per karantiną ji pradėjo naudoti programėles „WhatsApp“ ir „Skype“, o ateityje, kai perskaitys visas eilės laukiančias popierines knygas, ketina įsigyti elektroninių knygų skaityklę. Aktorė juokiasi tik kompiuterinių žaidimų liga neserganti ir maisto į namus neužsisakinėjanti, nes mėgsta gaminti pati.

Nereikia tik tol, kol nepradedi naudotis

L. Kalpokaitė sako supratusi, kad be interneto ir technologijų išsiversti jau nebesugebėtų, bet jai suprantama ir vyresnių žmonių dažnai jaučiama kompiuterių baimė.

„Taip, skaitmeninių technologijų „perkandimas“ reikalauja protinių pastangų, man irgi kartais reikia susikaupti, nes jau esu nebe „jauniklė“. Bet tai ir visa paslaptis – susikaupti ir galvoje „užfiksuoti“ žinias. Ir bijoti nereikia nieko, ir niekada nebūna per vėlu. Juk jei devyniasdešimtmečiai šoka su parašiutu, pildydami savo svajones, tai kodėl negali 60-70 metų žmogus atsisėsti ir išmokti naudotis kompiuteriu?“, – retoriškai klausia aktorė.

Jos teigimu, žmonių pasakymas, kad jiems nebereikia, irgi susijęs ir su baime, ir su nežinojimu, kaip tai gali būti naudinga. „Tas „nebereikia“ būna tik tol, kol nesinaudoji. Tada eini į paštą mokėti mokesčių, stovi eilėje. Gal kitiems tai patinka, įdomu su kažkuo belaukiant pašnekėti, suprantu ir tai. Bet aš ir laiko neturiu, ir man stovėti eilėse yra kančia, todėl komunalinius mokesčius moku internetu. Tiesiog atsisėdi ir pervedi pinigus, sugaišdamas tam vos pusvalandį“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Aktorė mano, kad interneto naudojimas praplėstų vyresnių žmonių požiūrį į daugelį dalykų. Jei vyresnis žmogus išeitų pasivaikščioti ir pašnekėtų su kaimynais bendraamžiais, o po to panaršytų internete ir pabendrautų su žmonėmis iš viso pasaulio, jis kitaip – atviriau, laisviau – pasaulį priimtų.

Karantino pamokas išmokti turime visi

Ponia Larisa sako, kad ji gana vėlai pradėjo naudotis kompiuteriu ir juokiasi, kad iš pradžių išmoko spausdinti vienu pirštu, po to dviem, dabar jau daugiau pirštų įdarbinta. Iš pradžių ji teigia bijodavusi, kad gali ko nors nesuprasti ar sugadinti. Nuo baimės išgydžiusį patarimą pašnekovė išgirdo iš sūnaus. „Jis pasakė: jei kažko išsigandai, tiesiog išjunk kompiuterį, ir nieko nesugadinsi, patikėk“, – šypsosi aktorė.

Moteris teigia suprantanti, kad ne visi gali įpirkti kompiuterius, bet juos pakeisti gali išmanieji telefonai su pigiausiais interneto planais. Internetas naudingas visiems. Vieniems jis palengvina gyvenimą tokiu metu kaip karantinas ar pakliuvus į situacijas, kai išeiti iš namų tiesiog negali, nes, pavyzdžiui, susilaužai koją, o kitiems, jos teigimu, jis atstoja visą bendravimą. „Facebook“ drauguose turiu tokį žmogų. Jam kiek daugiau nei 40 metų, jis paralyžiuotas iki pusės, nes jaunystėje nesėkmingai šoko į upę. Jis per internetą bendrauja su visu pasauliu, turi aibę draugų, yra subūręs foto mėgėjų grupę. Jis negali nuvažiuoti ir pamatyti tų žmonių, bet gali su jais bendrauti internetu ir yra be galo optimistiškas ir pozityvus žmogus“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Gyvenimo tempo ir naujovių dažniausiai stengiasi nepriimti ir į jas nesigilinti vyresni žmonės, mano V. Pauliukaitis, tačiau jam yra tekę sutikti ir trisdešimtmečių, kurie nemoka naudotis skaitmeninėmis technologijomis. „Pamenu trejetą tolimųjų reisų vairuotojų, kurie prisipažino, kad nėra raštingi skaitmeniniame pasaulyje, tačiau padėtį stengėsi taisyti, užsiregistravo į mokymus ir grįžę iš kelionių mokėsi. Nes suprato, kad anksčiau ar vėliau vis tiek reikės“, – pasakoja „Prisijungusios Lietuvos“ ambasadorius.

Jis sako, kad dabar pats metas suskubti ir užsiregistruoti į mokymus artimiausioje bibliotekoje. „Reikia sukrusti ir nebijoti to, kad kažko nemoki ar nesuprasi. Meskime žemėn tuos kompleksus! „Nuvokime“ laiko nuo sodų ir daržų ir pasimokykime. Pasiruoškime iš anksto visokioms į karantiną panašioms situacijoms, kai būsime priversti ir vėl likti namuose. Tikiu, kad bus daugiau norinčių išmokti. Ir tikiu, kad išmoks. Tik reikia mažiau kreipti dėmesio į savo amžių“, – ragina V. Pauliukaitis.

Apie galimybę mokytis artimiausioje bibliotekoje teiraukitės telefonu 8 620 20 961 arba internete.

Apie projektą „Prisijungusi Lietuva“ (www.prisijungusi.lt)

Projektu siekiama skatinti Lietuvos gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių efektyviai, įvairiapusiškai, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, į šias veiklas aktyviai įtraukiant vietos bendruomenes.

Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.