Ją galima išvysti skubančią žmonėms į pagalbą su laidos „24 valandos“ komanda, dalyvaujančią įvairiuose TV projektuose ir koncertuose, BTV eteryje neseniai pasirodė jos kurtas projektas „Muzikinis iššūkis“, kurį pati ir veda su Tadu Rimgaila, o kad veiklos nebūtų maža, pasiryžo leistis į pirmą koncertinį turą po 10 Lietuvos miestų, kuris prasideda kovo 2 d. Visgi D. Gutauskienė „TV dienai“ prisipažino, kad šiandien bene labiausiai svajoja apie labai žemiškas pareigas – šeima besidžiaugiančios namų šeimininkės.

Norisi visiems įrodyti, kad mūsų šeima nėra kažkokia stebuklinga, bet mes mylime vienas kitą, galime būti kartu, teisingai ir dorai gyventi.

– Laidos vedėjos kėdę pavadinote sena svajone, kuri po daugybės metų išsipildė. Kokia ta kėdė pasirodė atsisėdus?

– Tol, kol nebuvau ant jos atsisėdusi, atrodė patogi. Maniau, kad viskas paprasčiau. Dabar jau matau, kad yra ką veikti, kad laidos vedėjas yra laidos vairuotojas, kuris turi nuolat būti įjungęs smegenis, pasirengęs reaguoti į netikėtumus, kuris turi pasistengti, kad laida būtų nuotaikinga, žinotų, ką sakyti ir ką daryti. Su Tadu esame naujokai, todėl stebuklų lyg nereikėtų tikėtis, bet kol kas esame patenkinti tuo, kaip viskas sekasi, ir tikiuosi, bus tik geriau.

– Kaip pati sau atrodote ekrane?

– Esu tokia, kokia esu. Žinau, kad greitai kalbu, bet stengiuosi tai suvaldyti. Kartais atrodo, kad „sumalu“ tekstą, ne taip stoviu, bet labai ant savęs nepykstu – man tai dar tik pradžia, be to, klaidų padaro ir daug metų televizijoje dirbantys žmonės. Priimu kritiką, stengiuosi taisytis ir tobulėti – tai, manau, svarbiausia.

– Apie ką svajojate dabar?

– Tobulėti kuriant televizijos projektus. „Muzikinį iššūkį“ ne tik vedu – aš pati jį sumaniau ir matau, kad tai patinka kitiems. Norisi dar kažką naujo sukurti. Kol kas mano mintys sukasi apie televiziją – nebūtinai eterį, man įdomi ir kūryba užkulisiuose.

– Su kuo jūs pati norėtumėte sudainuoti duetu?

– Su Kastyčiu Kerbedžiu. Mane žavi tokie vyriški dainininkai tvirtais balsais.

– Per 10 metų turėtumėte būti įgavusi imunitetą komentarams. Ar jus dar jie žeidžia?

– Man keista, kai žymūs žmonės sako, kad neskaito komentarų apie save, nebereaguoja. Manau, šiek tiek meluoja. Aš irgi neskaitau kiekvieno komentaro, bet kartais pasidomiu. Aišku, skaudina ir žeidžia, kai tavęs nepažįstantys žmonės rašo užgaulius žodžius. Interneto portaluose nematome, kas rašo, o feisbuke gali matyti žmogaus profilį. Niekaip negaliu atsistebėti ir suvokti, kaip brandžios moterys gali užgaulioti dėl išvaizdos, rašyti nepagrįstą kritiką. Bet, matyt, žmonės nusivylę gyvenimu, nepatenkinti, vargsta, ir savo nesėkmes išlieja ant kitų, kurie gal kartais pasidžiaugia savo laime ir sėkme. Sykį esu sulaukusi nepažįstamo teisininko žinutės, kuris man pasiūlė nemokamas paslaugas, jei norėčiau apginti savo garbę ir orumą. Dar nepasinaudojau siūlymu, bet visko gali būti. Būtų gera prevencija kartkartėmis paviešinti tokius atvejus.

– Laidos „24 valandos“ reportažai ir herojai nuolat kelia diskusijas. O jūs pati regite šio savo darbo prasmę?

– Jau senokai buvau nuvažiavusi filmuoti, bet ne dėl to, kad išsižadėčiau šitos laidos – tik dėl užimtumo. Televizijai reikia emocijų, todėl laidose būna įvairiausių istorijų – ir juokingų, ir graudžių. Būna ir situacijų, kai institucijos su žmonėmis tiesiog nesikalba, todėl jiems nelieka nieko kito, kaip į pagalbą kviesti televiziją. Įdomu, kad pasirodžius televizijai dokumentai sparčiau būna tvarkomi – gal institucijoms nesinori pasirodyti neveiksnioms, prastai dirbančioms.

Greitai kalbu. Ir kaimietiškai kalbu. Ir mano ausys atlėpusios, ir lūpų nėra. Tokia ir esu. Nenoriu prieš nieką apsimetinėti.

Suprantu ir žmones, sakančius, kam rodyti „latrus“, „pijokus“, kad tai – patyčios. Bet mes tiesiog parodome kitą žmonių grupę, kuri gyvena šalia mūsų. Gal norėtųsi užsimerkti ir nematyti, bet jie niekur nedings. Tie žmonės gal ne tokie išsilavinę, neturi įgūdžių ir negeba susitvarkyti su problemomis, bet nereikia smerkti. Gal gyvenantiems didmiestyje žmogus iš kaimo, ieškantis antrosios pusės, atrodo kvailas, bet jis televizijoje mato galimybę, tad kodėl jam jos nesuteikti. Aš pati ne vieną žmogų lydėjau užkoduoti ir dabar matau blaiviai gyvenančias šeimas, kurios dėkingos televizijai. Mūsų laidos – gyvenimo atspindys.

– Matote tendenciją, kad laidos herojai yra „nurašomi“, pasmerkiami iš anksto?

– Man atrodo, apskritai visuomenėje yra kreivai žiūrima į kitokius žmones. Žinoma, yra žmonių, kurie savo kitoniškumu naudojasi, bet labai daug žmonių reikia pagalbos. Laidoje norisi parodyti, kad negalima apie viską spręsti iš pirmo įpūdžio, pasakyti, kad ir „bomžas“, pragėręs 25-erius metus, gali pakilti ir gyventi normalų, blaivų gyvenimą. Man pačiai teko susidurti su moterimi, nuo paauglystės vartojusią alkoholį, praradusią vaikus, ir netikėjau, kad ji gali pasikeisti. Klydau – susiėmė ir jau kurį laiką negeria. Tokiems žmonėms tik trūksta aplinkos palaikymo.

– Kokia istorija jums labiausiai įsiminė?

– Vienos tikrai niekad nepamiršiu. Važiavome filmuoti lyg ir niekuo neišsiskiriančios istorijos, o susiklostė taip, kad aš pati iš „pijokų“ landynės ištraukiau kūdikį, išgelbėjome jį. Jei tą dieną būtume jo nepamatę, galbūt per žinias būtume išgirdę apie tragediją.

– Ar vis dar sulaukiat užgauliojimų dėl savo vyro?

– Yra jų, žinau, kad man prikabinta kalinio žmonos etiketė, bet to nepakeisiu. Pastebėjau, kad straipsniuose tai mėgstama „prikišti“, bet ką padarysi. Yra, kaip yra. Tik stebiuosi – negi kažkam skauda, kad esu nuteistojo žmona? Visgi į akis niekas niekada nėra dėl to pasakęs kažko blogo, o už akių visi drąsūs. Gal lieja savo nuoskaudas – jei nuo to geriau, tebūnie.

– Vis sukatės televizijoje, nesate tradicinė namų šeimininkė. Susiduriate su vyro pavydu?

– Nesusiduriu, nes esame su vyru sutarę, kad reikia elgtis teisingai ir nesudaryti dviprasmiškų situacijų. Jei tvarkingai gyveni, nesileidi į provokacijas, nėra ir pavydo. Nesudarau tam sąlygų. Jei flirtuočiau, kabinėčiausi prie vyrų, po darbo važiuočiau ne namo, o linksmintis, manau, pavydą išprovokuočiau. Bet man svarbiausia – šeima, ir žinau, kad vyras manimi labai pasitiki. O mano atveju nėra ir ko pavydėti – jo aplinkoje moterų tikrai nedaug, ir dėl šio klausimo ramu.

– Įsivaizduojate save namų šeimininke?

– Taip. Visą gyvenimą televizijoje juk nedirbsi, esu dar jauna – 28-erių, visas gyvenimas prieš akis, ir nežinau, kur jis pasisuks. Norėčiau namų ir turėti galimybę leisti sau pabūti jų šeimininke. Šiandien tai neįmanoma, nes turiu būti motoriukas, kuris uždirbtų pinigus, galvotų, kaip pragyventi, kaip atiduoti skolas, kaip padėti vyrui. Neturiu galimybės būti ramia namų šeimininke, laistančia gėles, gaminančia valgyti. Aišku, aš nenustygstanti vietoje, tad įsivaizduoju, kad šalia ramaus namų gyvenimo turėtų būti kažkokia veikla.

– Jei nebeliktų televizijos, muzikos, kuo užsiimtumėte, kaip užsidirbtumėte?

– Manau, kad galėčiau būti gera pardavimų vadybininkė. Neseniai skaičiau straipsnį apie valytoją, kuri didžiuojasi savo darbu. Aš irgi nesibaiminčiau jokio darbo, tik norėtųsi, kad atlyginama už jį būtų atitinkamai. Galėčiau kad ir biurus eiti plauti – tikrai gėdos nebūtų. Aišku, gerai būtų, jei šalia būtų turtingas vyras, kad nereikėtų eiti valytoja dirbti, bet tegu pirma išeina vyras, o tada bus matyti. Juokauju, bet rimtai manau, kad nėra nė vieno negarbingo darbo.

– Kaip darbų sūkury ryžotės koncertiniam turui po mažesnius miestus Koks jis bus?

Niekaip negaliu atsistebėti ir suvokti, kaip brandžios moterys gali užgaulioti dėl išvaizdos, rašyti nepagrįstą kritiką. Bet, matyt, žmonės nusivylę gyvenimu.

– Nors mano muzikinis kelias prasidėjo prieš dešimtmetį, kuomet patekau į realybės šou „Kelias į žvaigždes“, nesijaučiu superdainininkė, kad ryžčiausi koncertuoti didžiuosiuose miestuose. Matau, kad net labai žinomi žmonės nesėkmingai bandė savo turus organizuoti, todėl nesinori iškart užsigriebti daug – koncertus padovanosiu mažesniems miestams. Tai bus teatralizuoti pasirodymai, bandysiu perteikti ir svarbiausius savo pastarųjų dešimties metų įvykius, bus dovanų, dainų, pokalbių. Taip pat mano albumas jau visai netrukus pasirodys. Labai norisi gražiai paminėti šį nueitą kelią ir pabendrauti su žmonėmis, kurie nori pabūti būtent su manimi, nes iki šiol koncertuodavau tik kitų renginiuose.

– Jūsų pirmasis koncertinis turas vadinasi „Taip, aš tokia“. Kokia jūs?

– Paprasta. Sava. Esu tokia, kokia esu. Nebijanti kalbėti apie gyvenimo problemas. Visose šeimose būna visko, tik žmonės dažniausiai nutyli. Aš pasirinkau būti atvira. Greitai kalbu? Taip, greitai kalbu. Ir kaimietiškai kalbu. Ir mano ausys atlėpusios, ir lūpų nėra. Tokia ir esu. Nenoriu prieš nieką apsimetinėti.

Dešimtmečio planai

Tikiuosi, kad darbai televizijoje toliau sėkmingai klostysis, kad vyras bus šalia. Labai laukiu etapo, kai jau būsim visa šeima. Visas viltis dedu į šeimą ir darbą televizijoje.

Labai daug kas pesimistiškai žiūri į mano šeimą – neva, vyras išeis ir vėl tuoj grįš į įkalinimo įstaigą, juk ne kartą teistas, ilgai tokie neužsibūna. Norisi visiems įrodyti, kad mūsų šeima nėra kažkokia stebuklinga, bet mes mylime vienas kitą, galime būti kartu, teisingai ir dorai gyventi. Tikiuosi, kad po 10 metų taip ir bus. Ir antrą vaiką galima įtraukti į dešimtmečio planus.

„Muzikinis iššūkis“ – šeštadieniais 19.30 val. per BTV.