Prestižinį apdovanojimą į Lietuvą parvežęs kaunietis fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis atskleidžia skaudžią Lietuvos kaimo gyvenimo tiesą.

"Rencontres d’Arles" (Arlio susitikimai) – didžiausias fotografijos festivalis Europoje, į kurį jau 40 metų renkasi žymiausi fotomenininkai iš viso pasaulio. Šiemet jubiliejiniame festivalyje R.Vikšraitis pelnė prestižinį metų atradimo apdovanojimą. Šiai kategorijai nominuota 15 fotomenininkų iš viso pasaulio, kuriuos pasiūlė buvę festivalio direktoriai ir du Nacionalinės Arlio fotografijos mokyklos dėstytojai.

Šių metų festivalyje R.Vikšraitį pristatė britų fotomenininkas Martinas Parras. Lietuvio fotografo darbus vienoje Londono galerijų jis pastebėjo prieš porą metų.

"Tik dėl šio atsitiktinio susitikimo šiandien galime džiaugtis tokia sėkme, nes Rimaldo kūrybą išvežti iš Lietuvos buvo ir yra labai sunku. Jo darbai nekuria geros Lietuvos įvaizdžio, todėl sulaukti paramos iš valstybės – nelengva", – sako Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis.

Jau keturis dešimtmečius R.Vikšraitis, sunkiai mindamas dviračio pedalus, keliauja ne pačiais gražiausiais Lietuvos provincijos keliais aplink Kudirkos Naumiestį. Apsiginklavęs fotoaparatu ir buteliu degtinės fotografas ieško tikrų, neišgalvotų ir neiškraipytų kaimo gyvenimo akimirkų, kurias galima įamžinti.

"Turiu išgert" – tai raktiniai žodžiai, kuriuos ištarus kaimo gyvenimo kasdienybė R.Vikšraičiui atsiveria kaip ant delno. Apgriuvę, purvini namai, prie stalo ant grindų besivoliojantys rėkiantys vaikai ir šalia kriuksintys paršeliai, čia pat prasčiausias cigaretes traukiantys dešimtmečiai, itin ištroškę, neturintys jokiu tabu vyrai ir moterys – pagrindiniai objektai, į kuriuos krypsta R.Vikšraičio objektyvas.

"Minutė kita, praleista besidžiaugiant buteliu degtinės, ir būsimieji modeliai noriai pozuoja prieš objektyvą, neretai atskleisdami ir slapčiausias kūno vietas bei itin intymius santykius", – neįprastus savo darbo metodus atskleidžia R.Vikšraitis.

Nuotraukose fiksuodamas tokią kaimo kasdienybę, fotomenininkas sulaukia nemažai piktų replikų, tuo tarpu fotografijos meno kritikas Skirmantas Valiulis tvirtina, jog R.Vikšraitis vertinamas prieštaringai turi būti, nes jis – tikras menininkas.

"Jei menininkas vertinamas visų vienodai – arba kritikuojamas, arba liaupsinamas, man kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip", – sako S.Valiulis, kuriam prestižinis Arlio apdovanojimas nebuvo labai netikėtas.

"Šiuolaikinei fotografijai vis labiau plintant tarp medijų, tolstant nuo žmogaus, nuo tikro fotografinio vaizdo, tokios nuotraukos, kuriose įamžinti paprasti dalykai, svarbios visame pasaulyje", – sako S.Valiulis. Jo manymu, R.Vikšraičio darbų įvertinimas Arlyje – svarbus ženklas visiems Lietuvos menininkams pasirenkant kūrybos kryptis bei strategijas.

Fotomenininkai R.Vikšraičio darbus vadina "Gyvenimo fotografija". Dabar mene esą nutolta nuo žmonių fotografavimo, tuo tarpu R.Vikšraitis į meną grąžina problemines visuomenės temas – skurdą, vargą, priklausomybes.

"Jau kelias dešimtis metų Rimaldas fotografuoja tokį kaimą, kurio daugelis iš mūsų nenorėtume pamatyti: nešvarų, neretai prasigėrusį, su žmonėmis, kurie, pasikeitus sovietinei sistemai, prarado bet kokią viltį prisitaikyti prie šiandieninio gyvenimo", – taip laureato darbus pristato G.Česonis.

Fotografijose matomų vaizdų tikrumu abejoti netenka. "Rimaldas apie kaimo gyvenimą pasakoja tarsi savo paties istoriją, daug metų jis sugeba fotografuoti tuos pačius žmones neieškodamas sensacijos, fotografuodamas juos taip, kaip mato, nieko netirština, nejuodina, iš nieko nesišaipo ir nesiekia kažkam patikti", – fotomenininko sėkmės receptą atskleidžia jo kolega.

Būtent kasdienių kaimo vaizdų tikrumas, sudėtingas gyvenimas, nufotografuotas "iš vidaus", ir papirko garsius viso pasaulio fotomenininkus, kritikus ir menotyrininkus.

"Rimaldo dėka pagaliau prašnekome apie tai, kad tokia Lietuva yra. Mes norime nusisukti nuo tokio kaimo, pamiršti jį, todėl tiesos atskleidimas yra labai svarbus. Būtent to reikia, kad galėtume atsistoti ant kojų, turėti kažkokį atspirties tašką, kad galėtume imti spręsti šias problemas", – už drąsą atskleidžiant tikrąjį kaimo veidą R.Vikšraičiui dėkojo G.Česonis.