Pagrindinio Madlen vaidmens atlikėja, Turino olimpiados nugalėtoja Tatjana Navka, neabejoja: šis miuziklas ant ledo yra naujas žanras dailiojo čiuožimo ir ledo šou istorijoje ir jam lygių pasaulyje nėra.

Visiškai nauja, į nieką nepanašu

Projekto „Didelio miesto žiburiai“ premjera Rusijoje nuskambėjo dar 2010-aisiais. Per tą laiką miuziklą ant ledo pamatė Davoso, Londono ir daugelio kitų miestų žiūrovai. Šou gavo naują pavadinimą – „Mažos didelio miesto istorijos“ („Small Stories of Big City“) ir toliau jaudina dailiojo čiuožimo gerbėjus.

Kai 2010-aisiais baigėsi TV projektas „Ledynmetis“, I.Averbuchas jau buvo įsitikinęs: atėjo laikas įgyvendinti naujas idėjas. Kai jo galvoje gimė projektas „Mažos didelio miesto istorijos“, pasaulyje dar nebuvo sukurta nieko panašaus.

„Kai baigdavosi televizijos projekto treniruotės ir vienas likdavau ant ledo, mintyse visada piešdavau masinį veiksmą. Visada žinojau, kad ateis laikas išskirtiniam projektui. Esu įsitikinęs: tai, ką mes pabandėme sukurti, visiškai nauja, į nieką nepanašu. Kaip čiuožimo profesionalas žinau, kad nė viena šou agentūra pasaulyje nesiėmė organizuoti tokio grandiozinio renginio“, – apie didžiausią savo projektą nuoširdžiai kalba I.Averbuchas.

Prodiuserio darbas – sujungti visus profesionalus ir išnaudoti jų talentą. I.Averbuchas sugebėjo vienoje scenoje sujungti įvairius žanrus ir sukviesti būrį žvaigždžių. Miuziklas ant ledo – naujas žanras dailiojo čiuožimo ir ledo šou istorijoje. Jame telpa baleto choreografija, šokiai ant ledo, cirko numeriai, teatro emocijos ir moderni džiazo muzika. Įtalpinti dailųjį čiuožimą į teatro rėmus mažai kam pavyko, todėl miuziklo kūrėjai neabejoja, kad šou įdomus ir dailiojo čiuožimo gerbėjams, ir teatro mėgėjams.

Jaučiasi labai laimingas

Be visų šou būtinų elementų, scenoje skamba gyvos dainos, parašytos specialiai šiam renginiui. Jas kūrė kompozitorius Romanas Ignatjevas.

„Kai vyko kūrybinis procesas, pats kompozitoriui rodžiau judesius, šokau konkretaus personažo šokius ir aiškinau, kokių emocijų man reikia“, – darbą studijoje prisiminė I.Averbuchas.

Jis iki šiol džiaugiasi, kad su R.Ignatjevu rado bendrą kalbą ir puikiai suprato vienas kitą.

„Cirko artistai spektaklį daro dar patrauklesnį ir šviesesnį. Man buvo svarbu, kad visus numerius jie atliktų patys ir dar išmokytų tai daryti ledo čiuožėjus. Kai pagrindinio vaidmens atlikėja Tatjana Navka pakilo virš scenos, pajutau jai pagarbą. Tai atrodo labai profesionaliai“, – neabejoja I. Averbuchas.

Jam pavyko įgyvendinti savo svajonę, todėl jaučiasi esąs labai laimingas.

„Jei jos būčiau ėmęsis iš karto po laimėjimo olimpiadoje ar kitose varžybose, nežinau, ar būtų pavykę. TV projektas “Ledynmetis„ davė daug patirties. Viskas išsirutuliojo savaime. Jei būčiau to ėmęsis prieš penkerius metų, būtų išėję kaip geležinkelininkų kultūros namų programa. Dabar įspūdis visai kitoks“, – šyptelėja režisierius ir prodiuseris I.Averbuchas.

Scenoje – tik profesionalai

Aleksejaus Šneidermano sukurto siužeto siūlą pina keletas skirtingų epizodų, kuriuos jungia istorijos pasakotojas. Jo vaidmenį atlieka Aleksejus Tichonovas.

Pagrindinė „Mažos didelio miesto istorijos“ herojė Madlen, kurią įkūnija čiuožėja Tatjana Navka, dideliame mieste ieško meilės ir nori įgyvendinti savo svajones. Viskas pasikeičia, kai gangsterio, kurį vaidina čiuožėjas Aleksejus Jagudinas, nuotakos akiratyje pasirodo keistuolis Maksimilianas.

„Kiekvienas vyras širdyje yra romantikas, kaip ir mano herojus Maksimilianas. Gyvenime aš gal kiek griežtesnis nei šitame spektaklyje, bet iš principo esu romantikas ir kažkuo panašus į savo herojų“, – tapatinasi olimpinis čempionas Romanas Kostomarovas.

Nenuostabu, stipriausia renginio pusė – jame dirbantys profesionalai. Ledinėmis gatvėmis čiuožia 12 olimpinių ir pasaulio čempionų.

„Mano projekte turi šokti pirmo ryškumo žvaigždės. Kad ir kaip kitiems būtų pikta, bet olimpinio čempiono ir paprasto čiuožėjo atliktas gestas iš esmės skiriasi. Turint tokią olimpinių ir pasaulio čempionų komandą sugadinti šou praktiškai neįmanoma“, – I. Averbuchas didžiuojasi, kad jam pavyko suburti geriausiuosius.

Vaidins ir šešiametė vilnietė

Daugelis šių žvaigždžių 4–5 metus stulbino TV žiūrovus projekte „Ledynmetis“. Kiekvienas pasirodymas ten – tarsi mini spektaklis, todėl artistiškumo dvasia ledo profesionalams išliko labai artima.

„Visi mano rengti televizijos projektai: “Ledynmetis„, “Ugnis ir ledas„, “Žvaigždės ant ledo„ – pažėrė daug idėjų. Norėjosi visas jas sujungti į vieną, pasiūlyti žiūrovui savotišką iššūkį. Juk čia niekas nepristato olimpinių čempionų. Aleksejus Jagudinas savo čiuožimu turi įrodyti, kad jis – geriausias“, – neabejoja I.Averbuchas.

„Tiek talentingų čiuožėjų ant ledo žiūrovai gali pamatyti nebent olimpinėse žaidynėse. Vien tuo šou “Mažos didelio miesto istorijos„ yra išskirtinis“, – šou kūrėjams pritaria projekto meno vadovė Tatjana Sedunova.

Miuziklo kulminacija – ant ledo krintantis tikras lietus, dar labiau sustiprinantis šou emociją.

„Aš iš karto pasakiau: man reikia, kad čiuožėjai būtų šlapi iki paskutinio siūlo. Keli vandens lašai netinka. Padarėme, kaip reikėjo, – sakė I. Averbuchas ir išdavė, kad labiausiai jaudinanti miuziklo vieta – mergaitės sapnas. – Labai džiaugiuosi, kad mažoji Maša viską padarė puikiai. Tai scena, kuri mus grąžina į vaikystę. Neabejoju – ji visus sujaudins“, – įsitikinęs renginio prodiuseris.

Lietuvoje tai turėtų susilaukti ypatingų publikos ovacijų, nes mergaitės vaidmenį atliks šešiametė vilnietė Jogailė.

„Mažos didelio miesto istorijos“ skaičiai

Šou prodiuseris ir idėjos autorius I.Averbuchas pastatymui išleido 3 mln. JAV dolerių asmeninių lėšų. Ant ledo pasirodo 12 olimpinių ir pasaulio čempionų. Scenoje ir ledo aikštelėje šviesų ir dekoracijų įranga sveria 7 tonas. Artistai per dvi valandas pakeičia 360 spalvingų kostiumų. Dailiojo čiuožimo meistrų sukinius lydi 13 gyvai grojančių muzikantų ir dainininkų. Arenoje vykstant šou iš viso pasirodo 60 artistų.

– Jau ne kartą lankėtės Lietuvoje. Ar jums čia patinka?

– Man labai patinka jūsų šalis. Čia puikūs viešbučiai, skanus maistas, gražūs žmonės. Vos atvažiuoji į Pabaltijį, iškart supranti, kad tu – Europoje. Jūsų šalis labai skiriasi nuo Ukrainos, Maskvos. Tai tarsi kita civilizacija.

– Ledo šou „Mažos didelio miesto istorijos“ dalyvauja būrys garsių ledo čiuožėjų. Jį pristatėte ekonomikos forume Davose, Londono olimpinėse žaidynėse. Nuolat gastroliuojate Rusijoje. Kur slypi šio šou populiarumo paslaptis?

– Tai labai gražus ir įspūdingas šou. Anksčiau nieko panašaus nesu mačiusi. Kaip sako jo režisierius Ilja Averbuchas, pasaulyje tokio grandiozinio miuziklo ant ledo dar niekas nesukūrė.

– Tatjana, papasakokite daugiau apie savo heroję.

– Mano herojė Madlen ieško savo laimės ir tiesiog stengiasi būti laiminga moterimi. Ji skaisti, tyra, švelni mergina, kuri išgyvena dėl meilės. Bet tai nėra tik meilės istorija. Dideliame mieste jūs sutiksite daugiau linksmų, nusiminusių ir juokingų personažų.

– Šou – neeilinis: jame reikia atlikti daug sudėtingų numerių, čiuožti su skirtingais partneriais. Esate patekusi į ekstremalias situacijas?

– Negaliu sakyti, kad buvo ekstremalu, bet forume Davose oro temperatūra buvo 20 laipsnių šalčio. Čiuožti po atviru dangumi, ant ledo, esant tiek šalčio, labai žiauru. Juolab kad mano nugara atvira ir plikos rankos. Pamenu, iščiuožiu, ir rankos stingsta, beprotiškai šalta. Dabar man Šiaurės ašigalis asocijuojasi su Davosu.

– Pusę savo gyvenimo praleidote ant ledo. Ką labiau mėgstate: šaltį ar saulę?

– Mėgstu visus keturis metų laikus. Bet labiausiai patinka pavasaris. Balandį – mano gimtadienis. Viskas skleidžiasi, atskrenda paukščiai, apima puiki nuotaika. Pavasarį jau laukiu vasaros, dievinu vasaros atostogas. Juk vasarą nebūna treniruočių. O reikėjo visą gyvenimą sunkiai dirbti, kad dabar galėčiau mėgautis gyvenimu. Nors mėgavausi juo ir anksčiau. Nesu stresuojantis žmogus – niekada negėriau jokių antidepresantų ar žolelių.

– Kaip pavykdavo suvaldyti stresą ir jaudulį per varžybas, olimpiadas?

– Man padeda geras genetinis kodas. Esu užsispyrusi ir psichologiškai rami.

– O kur pastaruoju metu atostogaujate?

– Labai mėgstu Europą, Italiją, Prancūziją. Bet labiausiai mėgstu Krymą. Turiu butą Gurzufio kurorte, važiuoju ten kiekvienais metais. Mano dukra ten praleidžia daug laiko: po 2–3 savaites. Ten sustiprėja imunitetas, nes klimatas – ypatingas: kalnai, įvairių rūšių kiparisai, ypatingas oras. Kai grįžtu iš Krymo, jaučiuosi dešimčia metų atjaunėjusi. Puikus gamtos, jodo ir jūros oro derinys sukuria tą jaunystės eliksyrą.

– Ar norėtumėte, kad dukra taptų olimpine čempione?

– Labai. O kas gi nenori? Dukra nuo šešerių žaidžia tenisą. Turi visus duomenis šiam sportui, jį labai mėgsta ir jai gerai sekasi. Ji jau šio to pasiekė, bet pasiekimai kol kas vaikiški. Beje, treniruojasi kaip suaugusi. Vienus metus ji beveik neturėjo išeiginių ir puikiai ištvėrė. Tada pakeitėme tvarkaraštį, atsirado viena išeiginė per savaitę. Ir taip pluša kasdien po 12 valandų.

– O jūsų sportinė karjera? Jau baigta?

– Su sportu baigta. Aš oficialiai to dar nepaskelbiau, bet tai faktas. Gal surengsiu kokį atsisveikinimo turą. 2010-aisiais dar norėjau čiuožti Vankuverio olimpiadoje, įkalbinėjau Romaną Kostomarovą, bet jis nesutiko. Netikėjo, kad galime laimėti. Juk dėl to būtume turėję labai daug dirbti! Tik mes ir žinome, ką reiškia dirbti dėl olimpinio aukso, kokia tai katorga! Aš pati labai norėjau startuoti Vankuveryje, norėjau pakovoti. Juk taip nuostabu pasirodyti ant olimpinio ledo ir suvokti, kad per šitas keturias minutes visas gyvenimas praeina. Visą gyvenimą to siekei ir ta akimirka atėjo.

– Dabar galima sakyti, tu esate ne sporte, o šou versle?

– Nemėgstu šito žodžio, aš vis tiek esu sportininkė. Aš šou sportininkė, esu ne šou versle, o šou sporte.

– Tatjana, kaip gimė idėja sukurti ledo šou?

– Tai sena idėja. Mes netgi galvojome pastatyti atskirą Ledo teatro areną. Tai ateities planai. Ir taip gimė šis projektas ant ledo. Jame skrendu virš kupolo...

– Teko girdėti, kad šitą svaiginamą triuką atliekate be asmeninio draudimo. Kaip tai nutiko? Juk esate mama!

– Taip, be jokio draudimo! Aš bebaimė. Bet ten yra toks lynas. Pasikliauju savo rankų stiprumu. Realiai aš ten kabu vos ant vienos rankos, laikausi už to lyno visu savo kūno svoriu.

– Bet juk galima išsinerti iš to lyno. Ar nebaisu ten skristi?

– Žinoma, galima, nors skristi nebaisu. Baisu, kad ne taip viskas pavyks, ne taip skrisiu, ne taip gražiai suksiuosi. Juk aš to niekada nebuvau dariusi, išmokau likus gal trims dienoms iki premjeros 2010-aisiais. Kaip suktis ant ledo – žinau puikiai, o šita spektaklio vieta man buvo pati sunkiausia.

– Esate perfekcionistė?

– Taip.