Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet kai Raminta Babickaitė, lietuvė operos dainininkė, išvydo italą Fabio Cannizzo, jos širdis krūptelėjo.

Fatališkas vyras. Tokia buvo pirmoji mintis. Vėliau paaiškėjo, kad nuojauta neapgavo. Su italu lietuvė Vokietijoje gyveno ketverius metus. Tie metai smarkiai pakeitė R.Babickaitės požiūrį į vyrų ir moterų santykius.

„Dabar žinau: kad ir ką kalbėtų apie italus, mokančius priversti moterį pasijusti karaliene, jie – ne dovanėlė, - kalbėjo ji. – Gal ir drąsi išvada pažinus vieną italą, bet aš tuo įsitikinusi. Tai - mentalitetas, tradicijos, auklėjimas. Tipiška itališka idilė: sėdi pas mamą namuose suaugęs sūnus ir tiesia kriaušę: „Mamyte, nulupk!“

Vaikui – tėvo pilietybė

„Mano gyvenime vyrų italų daugiau nebus“, - papurtė galvą R.Babickaitė, šiuo metu pagal sutartį dirbanti Šveicarijoje, Bazelio operos teatre. Jos trejų metų sūnus Maris Cannizzo dabar Lietuvoje, juo rūpinasi Ramintos mama.

R.Babickaitė – laisvai samdoma operos dainininkė. Po dviejų kursų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje studijas ji tęsė ir baigė Vokietijoje, Kelne. „Šis miestas dabar yra mano namai, nors iš tikrųjų aš gyvenu kelionių lagamine“, - juokėsi garsių prieškario kultūros veikėjų Petro ir Unės Babickų vaikaitė.

R.Babickaitė ir F.Cannizzo nebuvo susituokę, tačiau vos gimęs Maris gavo tėvo pavardę ir Italijos pilietybę. Lietuvos pilietybė vaikui, kuris jau yra kitos šalies pilietis, nebuvo suteikta.

„Palikdama Lietuvoje dviem mėnesiams Marį, paprašiau mamos paslėpti jo pasą, - prisipažino R.Babickaitė. – Nemanau, kad Fabio bandytų išsivežti sūnų. Bet kai pasas paslėptas, man vis tiek ramiau.“

Fabio ir Raminta po ketverių bendro gyvenimo metų išsiskyrė civilizuotai. Ji išsinuomojo atskirą butą, susirinko daiktus ir pasakė sudie. Jis neprotestavo. Kad vaikas liks su Raminta, buvo nutarta jau anksčiau.

„Italai pamišę dėl vaikų, bet man nereikėjo aiškinti Fabio, kad bus geriau, jei sūnų prižiūrėsiu aš. Arba mano mama, kai būsiu labai užsiėmusi repeticijomis, koncertais. Bet kuriuo atveju, sakiau, tai ne vyriškas darbas. Iš pradžių jis spyriojosi, bet paskui sutiko“, - šyptelėjo Raminta.

Dainininkė įsimylėjo

F.Cannizzo ir R.Babickaitė susipažino Kelne, per vieną koncertą. Fabio Ramintai pasirodė visomis prasmėmis įspūdingas vyras. Restorano savininkas, grojantis boso gitara ir subūręs savo džiazo grupę. Septyniolikos metų pabėgęs iš namų Romoje ir apsigyvenęs Vokietijoje. Romantiškas, temperamentingas, talentingas. Ir gražus.

„Kartais matydavau jį iki mūsų pažinties – jo restorane, klubuose, kur Fabio koncertuodavo su savo grupe. Kaskart jį išvydusi mintyse ištardavau: „Oi.“ Jis ryškus. Jo nepastebėti tiesiog neįmanoma“, - pasakojo R.Babickaitė.

„Juodaplaukis. Akys – tamsiai žalios, skvarbios. Neaukštas, bet atletiškas. Atsipalaidavęs, kalbus. Ilgai dirbęs televizijos kanale „Deutsche Welle“. Balsas žemas, prikimęs. Daug rūko“, - apibūdino F.Cannizzo Raminta.

„Įsimylėjau“, - prisipažino dainininkė, su koncertinėmis programomis pasirodanti Vokietijoje, Šveicarijoje, Brazilijoje. Šį sezoną jos mecosopranas skamba populiaraus austrų kompozitoriaus Bernardo Lango operoje „Senis iš kalnų“. Dabar ši opera rodoma Šveicarijoje, Bazelio operos teatre. R.Babickaitė atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

Vyrui – kava į lovą

F.Cannizzo gerai žinojo, kad svetimtautė moteris, apsigyvenusi jo namuose, yra operos dainininkė. Tai reiškia, kad ji nuolat priklausoma nuo repeticijų ir individualių balso pratybų tvarkaraščio, kartais ji vyksta į kitas šalis ir miestus, o vakarais jos laukia pasirodymai operos scenoje.

„Fabio lankydavosi mano koncertuose ir operos spektakliuose, kuriuose aš dainavau, - pasakojo R.Babickaitė. – Tada jis karštai žavėdavosi manimi. Aš – pati nuostabiausia, aš – jo žvaigždė. Jis, kaip ir visi italai, mokėjo apipilti komplimentais. Pasakyti taip, kad pasijusčiau išskirtinė. Bella amore mio! Mano meile! Mano gražuole! Tik vėliau supratau, koks teisingas posakis apie italų vyrus: iš pradžių jie pavers tave karaliene, o paskui padarys viską, kad įkalintų karalienę savo virtuvėje.“

Fabio, sakė Raminta, kartais pasisiūlydavo paruošti valgyti. Jis iš tiesų skaniai gamino maistą.
Bet nė už ką nesutikdavo plauti indų. Kartais rytais jis vaikiškai ožiuodavosi: „Aš nesikelsiu! Tu manęs nepagerbei!“ Tai reikšdavo, kad moteris neįvykdė pareigos – neatnešė vyrui kavos į lovą. „Aš irgi norėdavau, kad kas nors mane taip palepintų, - prisipažino dainininkė. – Bet tas noras nė karto taip ir neišsipildė.“

Po pusantrų Ramintos ir Fabio bendro gyvenimo metų į pasaulį atėjo Maris.

Prasidėjo šeimyninės scenos

Gimus sūnui poros gyvenimas pasikeitė radikaliai.

„Fabio išeidavo į savo restoraną, aš su vaiku pasilikdavau namuose“, - prisiminė R.Babickaitė permainą jai tapus mama.

„Mes su Mariu nesėdėdavome tarp keturių sienų. Užsidėdavau nešioklę, įsisodindavau kūdikį ir eidavau su juo į miestą, į spektaklius, koncertus, susitikti su draugais. Sūnus neleisdavo dienų lovelėje. Bet kai jam sukako trys mėnesiai, susiklostė tokia situacija, kad pagal sutartį turėjau grįžti į darbą operos teatre“, - pasakojo dainininkė.

Šeimyninės scenos prasidėdavo iš karto, vos Raminta paprašydavo, kad su vaiku namuose pabūtų Fabio. „Namuose su Mariu jis pasiliko vieną kartą. Po to karto jis pareiškė, kad daugiau vaiko aukle niekada nebus. Maris rėkė, neėmė buteliuko, Fabio nemokėjo jo nuraminti. Žodžiu, tragedija, baisus stresas. Man buvo paaiškinta, kad būti su kūdikiu yra moters, o ne vyro pareiga“, - kalbėjo R.Babickaitė.

„Tada labai aiškiai supratau, kad Mariuką auginsiu viena. Kad Fabio man nepadės. Buvau teisi – taip ir atsitiko. Tarp mūsų pradėjo vertis plyšys“, - pasakojo ji.

Moters vieta – prie puodų

Ateinanti auklė situacijos nepakeitė. Kai F.Cannizzo grįždavo iš restorano ir Ramintos nerasdavo namuose, nes jos vakarinis koncertas dar nebūdavo pasibaigęs, bręsdavo eilinis skandalas.

„Santykius aiškindavomės visą naktį. Prasidėjo pavydo scenos, jau nekalbant apie nuolatinius įrodinėjimus, kad moters vieta – namuose, kad jos pareiga – karšta vakarienė ir vyro poreikiai. Paaiškėjo, kad manimi scenoje taip žavėjęsis Fabio į mano darbą nė nemanė žiūrėti rimtai“, - kalbėjo Raminta.

„Jis tiesiog pamiršdavo, kad man reikia rengtis spektakliui, mokytis naują vaidmenį, repetuoti, - pasakojo dainininkė. – Pamiršdavo ir tai, kad man reikia išsimiegoti ir negalima iki ryto verkti, nes tada aš nebegaliu dainuoti. Užkimusi nuo ašarų, negaliu lipti į sceną. Jam buvo nesvarbu“, - sakė ji.

Bet į operą pasižiūrėti ir pasiklausyti savo gyvenimo draugės F.Cannizzo, kaip ir anksčiau, ateidavo. Tada jis vėl emocingai žavėdavosi Raminta.

„To žmogaus dvilypumas man buvo mįslė. Ir reikalavimų mastas. Jam patiko, kad aš dainuoju operoje, ir kartu jį siutino, kad nestoviu prie puodų, kad nelaukiu jo su karšta vakariene, kaip priimta Italijoje. Jam pavyzdys buvo Romoje gyvenanti šeima. Tėvas – restauratorius, mama – visą gyvenimą namų šeimininkė, lepinusi ir vyrą, ir tris sūnus. Bet aš negalėjau staiga pavirsti jo mama“, - kalbėjo R.Babickaitė.

Atsisveikinimui – kelionė

„Scenos nesiliovė. Aš pavargau įrodinėti, kad repeticijos, rengimasis spektakliams yra ne mano užgaida, ne noras ištrūkti iš namų, bet privaloma operos dainininkės darbo dalis. Tačiau Fabio atrodė, kad tikras darbas yra tik jo restorane, o mano darbas – kažkas panašaus į pramogą“, - pasakojo Raminta.

„Nuo nuolatinio, nesibaigiančio santykių aiškinimosi pavargau. Pavargau jaustis kalta. Neišsimiegoti. Klausytis priekaištų. Pavydo protrūkių. Pamažu supratau, kad tokie santykiai nebeturi nei prasmės, nei ateities“, - kalbėjo dainininkė.

R.Babickaitė keletą kartų buvo atsivežusi F.Cannizzo į Lietuvą. Tai buvo vienos nuostabiausių ketverius metus trukusio bendro jų gyvenimo akimirkų. Raminta nusiveždavo Fabio į savo sodybą Kriūkuose, netoli Šakių. F.Cannizzo ten labai patiko. „Jis žvejodavo, vaikščiodavo po mišką, itališkai sveikindavosi su kiekvienu sutiktu žmogumi. Sakydavo, kad niekur taip gerai neišsimiega, kaip lietuviškame kaime“, - prisiminė Raminta.

Nutarusi išsiskirti su Fabio, ji paskutinį kartą pasikvietė jį į Lietuvą. Tai buvo atsisveikinimo kelionė. R.Babickaitė jau buvo išsinuomojusi atskirą mažą butuką. Grįžus į Vokietiją beliko persikraustyti į naujus namus.

Tekėti neskuba

„Italai vyrai panašūs į lietuvius. Ir vienus, ir kitus dažniausiai per ilgai lepina mamos. O paskui paaiškėja, kad žmona negali prilygti namams ir sūnui pasišventusiai motinai“, - tarė R.Babickaitė.

Nuo išsiskyrimo su F.Cannizzo praėjo metai. Dainininkė sako, kad jos širdis nebekraujuoja. Ji pasveiko. Pamiršo ašaras. Daug koncertuoja.

R.Babickaitė jau turi Flensburgo (Vokietija) operos teatro kvietimą. Netrukus ji atliks Musos ir Niklo partijas Offenbacho operoje „Hoffmano pasakos“.

Raminta turi ir naują draugą. Vokietį, kaip ir Raminta, dainuojantį operoje. „Nežinau, kaip susiklostys mūsų santykiai, bet tai yra žmogus, suprantantis, kas yra dainininko darbas. Tokių priekaištų, kaip iš Fabio, iš jo nesulaukiau nė karto. Net neįsivaizduoju, kad tai įmanoma“, - kalbėjo R.Babickaitė.

„Manau, kad vyrai vokiečiai lietuvėms tinka labiau nei italai“, - juokėsi ji. Bet apie vedybas Raminta kol kas negalvoja. „Metai, praleisti su Fabio, mane labai užgrūdino. Ir sustiprino. Aš supratau, kad puikiai sugebu gyventi ir viena“, - sakė dainininkė.