Fotomenininko R.Rakausko modelis įsikūrė saloje su penkiasdešimčia gyventojų ir pasijuto turtinga.

Lina Urbonavičiūtė-Žalenekienė nebepozuoja nuoga sniego, pievos ar griuvėsių fone. Fotomenininko Romualdo Rakausko modelis Šiaurės Norvegijoje įsidarbino žuvies fabrike. Trumpam sugrįžusi į Lietuvą 29 m. Lina netrukus vėl važiuos į Norvegiją. Maža uolėta sala Vengsoy prieš metus tapo jos namais.

Lina su savo broliu dvyniu Valdu dviese įsikūrė name, kuriame yra svetainė ir keturi miegamieji. Sezono metu žuvį rūšiuojančios jaunos moters atlyginimas siekia daugiau nei Lietuvoje uždirba departamentų direktoriai.

„Kai Lina parvažiuoja į Kauną, mes susitinkame pasišnekučiuoti. Ir geriame patį brangiausią vyną. Ji man neleidžia už jį mokėti. Sako, kad gali sau leisti mane pavaišinti“, - pasakojo R.Rakauskas.

Masalu tapo uždarbis

Sala, kurioje apsistojo Lina, yra tikra Šiaurės Norvegijos nykštukė. Atskirti nuo žemyno čia gyvena 50 žmonių. Vengsoy skersmuo – 5 kilometrai, aplink jūra, kurios bangos dūžta į salos akmenis.

„Iš pradžių tas rūstus grožis atrodė įspūdingai. Bet paskui, matydama vien plikas uolas ir akmenis, aš pradėjau ilgėtis lietuviškos žolės, miško“, - pasakojo Lina.

Tačiau trumpam sugrįžusi į Lietuvą ji vėl išvykdavo į Šiaurės Norvegijos salą. Rugsėjo mėnesį vyks dar vieniems metams.

„Mano apsisprendimą lėmė pinigai“, - prisipažino L.Žalenekienė. Norvegijoje R.Rakausko pozuotoja gyvena pasiturinčio žmogaus gyvenimą. Už namo nuomą ji su broliu moka simbolinę sumą, o komunalinių mokesčių beveik nėra.

Nekainuoja šildymas, nes Vengsoy saloje, apie kurią sūkuriuoja šiltos srovės, žiemą pripusto daug sniego, bet niekada nebūna speigų. „Per tą laiką, kol ten gyvenau, žemiausia temperatūra buvo šeši laipsniai šalčio. Vietiniai gyventojai savo namuose net neturi centrinio šildymo, tik židinius“, - pasakojo Lina.

Už elektrą Vengsoy gyventojai moka kartą per pusę metų, ir – labai nedaug. Vanduo nekainuoja nieko.

Žuvų šalis

„Ten labai ramu. Taip ramu, kad gyvenimas tave tarsi užliūliuoja“, - kalbėjo L.Žalenekienė. 7,5 valandos per dieną ji dirba mažame žuvies fabrikėlyje: sėdi prie kompiuterio ir rūšiuoja žuvis. „Menkė, plekšnė, ešerys, silkė, jūros velnias... Su oda, be odos...“ – pasakojo Lina apie kasdien prieš akis šmėkščiojančius vaizdus ir pavadinimus.

„Žuvies Norvegijoje tiek daug, kad turėjo praeiti nemažai laiko, kol įsiminiau visas rūšis. Jų – apie penkiasdešimt, - aiškino L.Žalenekienė. – Tai tikra žuvų šalis. Vien menkių yra septynios rūšys.“

Norvegiška menkė Linai skanesnė už lašišą. Panašu, kad žuvies ji atsivalgys visam gyvenimui. „Nekyla net mintys apie žvejybą, - juokėsi L.Žalenekienė. – Nors sąlygos žvejoti ten fantastiškos. Gali užmesti meškerę be masalo – žuvys stveria pliką kabliuką.“

Skaidrioje jūroje, kurioje knibžda žuvų, norvegai mėgsta nardyti su specialiais šalčiui atspariais kostiumais. Lina į jūrą nepasinėrė nė karto. „Man per šalta, - papurtė galvą. – Vanduo niekada neįšyla daugiau nei 19-20 laipsnių. Aš į jūrą nebridau net maudytis.“

Savininkas pasamdė mokytoją

Kai prie Vengsoy krantų prisišvartuoja žvejybos laivai, žuvies fabrike kelis kartus padaugėja darbo. Tada prie konvejerio stoja ir Lina, ir fabriko savininkas Alvaras Johansenas.

„Alvaras puikus žmogus, - kalbėjo L.Žalenekienė. – Labai nuoširdus ir paprastas. Jie su žmona mane ir brolį vadina savo vaikais.“

Nuo rugsėjo verslininkas A.Johansenas Linai pasamdė norvegų kalbos mokytoją. „Teks mokytis norvegiškai, nes angliškai ten susišnekėti ne su visais įmanoma“, - sakė L.Žalenekienė.

Į Norvegiją Lina neatsivežė nė vieno savo akto. Jos fotografijos liko Kaune, fotomenininko R.Rakausko archyve.

Vengsoy saloje lietuvės pozuotojos paslaugų nereikia. Niekas net neįtaria, kad šviesiaplaukė užsienietė profesionaliai pozavo vienam žinomiausių savo šalies fotomenininkų. Nuoga, drąsi, patrakusi – tokią savo pozuotoją prisimena R.Rakauskas.

Tuštėjanti sala

„Žmonės ten gyvena uždarą gyvenimą. Svetimam jie ne iš karto atveria širdį ir rodo jausmus“, - pasakojo L.Žalenekienė.

Jos ir brolio pramogos saloje paprastos: vakariniai pasivaikščiojimai, sporto klubas. Kartais jie plaukia keltu į žemyną, tada eina pasilinksminti į artimiausio miesto klubą.

„Tiesą sakant, daugiau veikti nelabai yra ką, - pripažino Lina. – Gal todėl Vengsoy sparčiai tuštėja, jaunimas bėga į Oslą, kitus miestus. Saloje yra 200 nuosavų namų, bet žmonės gyvena tik ketvirtadalyje jų. Kiti namai tušti, jų savininkai išsikėlę į žemyną. Kaimynai kartais žiemą atsirakinę duris užkuria židinius, pavasarį, paprašyti šeimininkų, perdažo drėgmės pažeistas sienas. Žmonės nenori, kad negyvenami namai virstų griuvėsiais.“

Lietuviai tapo įvykiu

Iš pradžių į Vengsoy atsikėlė gyventi Linos dvynys Valdas. Paskui atsikėlė jauniausias brolis Tadas su žmona ir dviem mažom dukrom. Jie nutarė čia pasilikti. Norvegai buvo sužavėti. Šį neeilinį įvykį aprašė spauda, interviu su atsikrausčiusiu gyventi lietuviu transliavo radijas ir televizijos stotis.

Vietinė valdžia paskyrė Tadui erdvų namą, kuriame jis įsikūrė su šeima, o dukros buvo priimtos į norvegišką mokyklą.

Linos brolis dvynys Valdas atkakliai kvietė atvykti pasisvečiuoti seserį. „Kai pagaliau prisiruošiau ir nuvažiavau, pasilikau ir aš“, - šyptelėjo Lina. Kartais iš Lietuvos pas dukrą ir du sūnus kurį laiką pagyventi atvyksta tėvai.

Į klausimą, ar jūros atskirta nuo pasaulio Norvegijos sala nebuvo būdas pabėgti nuo visko, kas priminė prieš metus įvykusias skausmingas skyrybas su vyru Arvaidu, L.Žalenekienė atsakė: „Ne, tai tik sutapimas.“

Laimingieji išsiskyrė

„Septynerius metus jie buvo laimingieji. O paskui – skyrybos. Dabar Lina ir Arvaidas laimės ieško atskirai“, - tarė fotomenininkas R.Rakauskas. Jo fotografijų ciklui „Laimingieji“ Lina pozavo kartu su Arvaidu. Iš pradžių jie buvo draugai. Vėliau, bepozuodami, susituokė. Į Norvegiją L.Žalenekienė išvyko jau po skyrybų.

„Prieštaringos jėgos veikia žmogaus gyvenimą, santykius su kitu žmogumi, - kalbėjo R.Rakauskas. – Mums kuriant ciklą „Lamingieji“, mačiau juos susipykusius, paskui – artėjančius vienas prie kito, susitaikančius. Netrukus Lina ir Arvaidas atšventė vestuves.“

„Fotografuodamas šią porą, tarsi kodavau ją ilgam laimingam gyvenimui, - pasakojo R.Rakauskas. – Kai kurie Linos ir Arvaido aktai tarsi sumūryti plytomis, suvienyti ugnimi. Bet visi mano burtai buvo veltui.“

Iš Norvegijos į Lietuvą neilgam sugrįžusios Linos vienas tikslų - susigrąžinti mergautinę pavardę. „Turiu draugą, - neslėpė ji. – Ne Norvegijoje – Lietuvoje. Bet įsipareigoti kitam vyrui aš dar nepasirengusi. Taip jam ir pasakiau – jei turi kantrybės, lauk.“