Lietuvos jaunimas yra labai išradingas ir kūrybingas, daug skaito ir gerai kalba užsienio kalbomis. Kita vertus, lietuviai nenori prisiimti atsakomybės ir dėl nesėkmių linkę kaltinti aplinką. Tai teigia Lietuvoje daugiau nei ketverius metus gyvenantis korėjietis Jinseok Seo.

Gerai lietuviškai kalbantis vyras, Vytauto Didžiojo universitete dėstantis korėjiečių kalbą ir Korėjos kultūros istoriją, išleidęs keletą knygų apie Lietuvą ir Baltijos šalis, pasidalijo įžvalgomis apie dviejų šalių jaunimą, aukštąjį mokslą, gyvenimo Lietuvoje ypatybes.

– Lietuvoje gyvenate jau ketverius metus. Kokias tris stipriąsias ir tris silpnąsias lietuvių savybes įvardytumėte?

– Viena stiprybių – Lietuvoje yra labai daug jaunų žmonių. Kitų šalių visuomenės sparčiai sensta – pavyzdžiui, Vokietijos, Anglijos, Korėjos, Japonijos. Šiose šalyse labai susirūpinta dėl valstybės ateities, nes po kelių dešimtmečių jaunų žmonių procentas bus labai mažas. Lietuvoje visuomenės senėjimo procesas mažesnis ir lėtesnis. Kita lietuvių stiprybė – lietuviai gana gerai kalba užsienio kalbomis. Dažniausiai – anglų. Jeigu lietuvis ir nemokės anglų kalbos, jis vis tiek bus labai nuoširdus – visada padės užsieniečiams. Lietuviai užsieniečiams yra atviros širdies. Nors būna žmonių, kurie pokštauja negražiai sakydami apie kinus, japonus, tai yra tik kai kurių "žmonių be galvos" elgesys. Tačiau, apskritai kalbant, Lietuvoje nėra kitų tautų diskriminacijos. Be to, lietuviai turi labai daug gerų minčių, kokių nėra mano tėvynėje Pietų Korėjoje. Pavyzdžiui, Užupio respublika, be to, girdėjau, kad lietuviai pagal registruojamų patentų skaičių yra pirmi iš Baltijos šalių. Lietuviai visada sugalvoja ką nors naujo, todėl Lietuvoje yra daug įdomių naujų dalykų, kurių man neteko matyti kitur. Dėl lietuvių silpnybių – pastebiu, kad Lietuva neleidžia įgyvendinti naujų gerų minčių. Tai yra labai rimta problema. Lietuviai ieško būdų, kaip pabėgti iš Lietuvos, nes čia jie nemato jokių galimybių įgyvendinti savo svajones. Be to, Lietuvoje labai dažnai girdžiu sakant: "čia ne mano kaltė", "čia ne mano atsakomybė". Lietuviai tiesiog nejaučia savo atsakomybės. Jeigu kyla kokia nors problema, jie linkę pasakyti: "Tai ne mano kaltė, tai ne mano atsakomybė, tai ne mano darbas."

– Ar galėtumėte palyginti korėjiečių jaunąją kartą su lietuviais?

– Jauniems lietuviams, kaip ir korėjiečiams, sunku sutarti su vyresnės kartos žmonėmis. Taip yra tikriausiai dėl skirtingos patirties. Korėjoje tėvai arba jų draugai dažnai klausia vaikų: kuo tu nori tapti ateityje? Lietuvoje niekas to neklausia. Lietuvoje tėvai, paklausti, kuo nori, kad būtų jų vaikai, atsako visada taip pat: "Aš noriu, kad mano vaikas būtų laimingas." Korėjoje tėvai už vaikus nusprendžia, koks bus jų vaikų laimingo gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, jie pasako: tu turi tapti politiku arba teisėju, arba gydytoju. Tad korėjiečiai turi planuoti savo gyvenimą pagal tėvų arba vyresnės kartos žmonių nuomonę. Todėl korėjiečiai, nors ir labai nori pasiekti savo svajonę, galimybės tai padaryti yra mažos. Tėvų įtaka vaikams Korėjoje labai didelė. Nors šios šalies visuomenė smarkiai pasikeitė, palyginti su ankstesnėmis kartomis, tėvai ir dabar turi labai didelį autoritetą ir vaikai jo negali neigti. Pietų Korėja anksčiau buvo labai skurdi valstybė. Mano tėvų kartos žmonės negalėjo įgyvendinti savo svajonių, todėl jie nori savo svajones įgyvendinti per vaikus. Mano kartos žmonės jau turi kitą požiūrį, tačiau mano tėvų kartos žmonės buvo įpratę auklėti savo vaikus pagal savo planą. Todėl bibliotekos arba skaityklos Pietų Korėjoje ir dabar dirba visą parą. Tačiau jaunimas mokosi ne sau, o dėl egzaminų.

– Jei prakalbome apie mokslą, kuo skiriasi Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo sistemos?

– Studijuoti Pietų Korėjoje yra daug brangiau nei Lietuvoje. Aukštasis mokslas Korėjoje nuolat brangsta, tačiau mokymo kokybė nesikeičia. Lietuvoje privačių universitetų beveik nėra, o Korėjoje nacionalinių universitetų yra mažiau nei privačių. Privatūs universitetai veikia kaip įmonės – į studentus jie žiūri kaip į klientus, jie siekia kuo daugiau uždirbti. Apie studijų kokybę negalvojama. Dėl to yra daug ginčų tarp studentų ir privačių universitetų. Didelių mokesčių problema buvo aktuali dar mano jaunystės laikais – ji aktuali jau daugiau nei 20 metų.

– Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir savo šalies studentus?

– Lietuvos studentai nesivaržo ir drąsiai kalba užsienio kalbomis, o korėjiečiai bijo kalbėti užsienio kalba. Taip yra todėl, kad Pietų Korėja – izoliuota sala. Šiaurėje yra Šiaurės Korėja, o aplink – jūra. Sunku patekti į užsienį, todėl studentai retai turi progą kalbėti užsienio kalba. Nors situacija Pietų Korėjoje dėl užsienio kalbos vartojimo šiek tiek pagerėjo, didelio skirtumo, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, nėra. Lietuviai studentai nebijo kalbėti užsienio kalbomis. Čia yra daugiau užsieniečių, daugiau galimybių kalbėtis užsienio kalba. Kitas skirtumas – lietuviai daugiau skaito negu korėjiečiai. Jie skaito daugiau įvairių knygų. Pavyzdžiui, kai aš buvau studentas, studentai skaitė tik tas knygas, kurios susijusios su jų studijuojama specialybe. Dabar Korėjoje yra tokia tendencija, tokia mada, kad leidžiamos knygos, kurios įtiktų jaunuolių skoniui. Kadangi korėjiečiai nemėgsta skaityti, šiose naujose knygoje turi būti mažai sakinių, daug iliustracijų, o knyga būti labai plona. Tokios knygos geriausiai perkamos. Lietuvoje dar nėra tokios tendencijos – knygos yra normalios, kokios ir turi būti.

– Lietuvoje nemaža dalis jaunų žmonių dar studijų metais pradeda dirbti. Dėl to neretai nukenčia mokslai. Ar Pietų Korėjos jaunimas dar studijuodamas taip pat veržiasi pradėti dirbti?

– Korėjoje studentai ruošiasi tam, kad po studijų kuo geriau save "parduotų". Atrodo, kad studijų metais Korėjoje beveik neįmanoma pradėti dirbti, nes didelis nedarbas. Universitetų skaičius mano šalyje augo labai greitai. Korėjoje beveik visi gali įstoti į universitetą, todėl baigusių studijas jaunų žmonių yra labai daug, o gerų darbo vietų – mažai. Universitetus baigę žmonės nori įsidarbinti tokiose įmonėse kaip "Samsung", "LG", tačiau mažos įmonės visada jaučia žmonių trūkumą. Todėl reikia importuoti darbo jėgą iš užsienio, ypač iš Pietų Azijos – Vietnamo, Tailando, Kambodžos. Tad darbo vietų yra, tačiau studijas baigę jaunuoliai šių darbų nenori.

– Kodėl jauni korėjiečiai nenori dirbti mažose įmonėse?

– Yra vadinamasis 3D – dirty, difficult, dangerous (angl. – purvina, sunku ir pavojinga – red. past). Korėjiečiams labai sunku rasti jiems tinkantį darbą. Be to, kaip minėjau, darbo vietų trūksta, palyginti su tuo, kiek jaunuolių baigia universitetus. Girdėjau, kad po kelerių metų ši situacija gali pagerėti, nes korėjiečių skaičius mažėja. Remiantis statistika, po trejų metų į universitetą įstosiančių žmonių skaičius bus gerokai mažesnis. Beveik pusė universitetų turės būti uždaryti, nes nebus studentų.

– Kalbant apie korėjiečių pomėgius, kiek jūsų tėvynėje jauniems žmonėms yra svarbus kultūrinis gyvenimas – teatras, parodos, muziejai?

– Į kino teatrus korėjiečiai labai dažnai eina. Prieš penkiolika metų, kai gyvenau Korėjoje, Seule, buvo mažiau parodų salių, mažiau teatrų. Tačiau dabar tokių vietų daugėja. Jaunos kartos žmonės turi įvairių pomėgių – per penkiolika metų atsirado naujų reikalavimų, naujų kultūrinių poreikių. Jauni žmonės dabar daugiau domisi kultūra. Kitas įdomus dalykas – jauni korėjiečiai labai rūpinasi savo išoriniu grožiu. Seule yra daug ligoninių, kurios daro plastines operacijas. Tai nauja tendencija. Jauni korėjiečiai mano, kad pasidarius operaciją galima pagerinti savo kokybę. Pavyzdžiui, ruošiantis į naują darbą reikia būtinai truputį "pataisyti" savo akis, nosį arba veido išraišką.