Garsiausias pastarojo meto lietuvių teatro režisierius Rimas Tuminas pasakojo apie kovą už klasikinį teatrą be specialiųjų efektų ir triukų. Anot jo, teatre svarbiausia – žmogus.

Aktoriai jį dievina

"Pas mus toks nedidukas jubiliejus. Ta proga Kaziuką užsakėme, tai dabar visi važiuoja čia, sukinėjasi apie teatrą. Kviečiu ir tave", – telefonu rusiškai kažkam kalbėjo kovo 5-ąją 20 metų gimtadienį švenčiančio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas ir vadovas R.Tuminas.

Jo nuotaika pakili. Širdis – atvira visiems. Darbotvarkė – perpildyta. Jau sekmadienį R.Tuminas išskrenda į Maskvą, kur vadovauja Vachtangovo teatrui. Tačiau iki tol atiduoda duoklę ištikimiems Mažojo teatro gerbėjams. Jausmingai pasakoja teatro gimimo istoriją, nuspalvindamas ją įvairiomis balso intonacijomis, atmiešdamas humoru, erdvę kapodamas rankomis – tarsi tai būtų monospektaklio apmatai.

Vaidinti R.Tuminas moka. "Jums reikėtų ateiti į repeticijas. Pamatytumėte, kaip jis kopia į sceną ir demonstruoja aktoriams, kaip įsijausti. Tie žiūri akis išplėtę kaip viščiukai – dievina jį", – teatro užkulisus praskleidė sekretorė Gertrūda. Ir prasitarė, kad R.Tuminas kaip niekada gerai nusiteikęs.

Iš ko sprendžia? "Įėjo kepurę rankoje laikydamas. Žiūriu į jį ir šypsausi – plaukai drėgni, ežiuku stovi. Iš to ir sprendžiu", – dėstė Gertrūda.

Teatrą gimdė dviese

R.Tumino kabinete – pilnos vazos su gėlėmis. Kažkas teatro jubiliejaus proga pasveikino ir didžiuliu tortu. Raitosi dūmai. Peleninėje sumygtos kelios nuorūkos. Viena cigaretė smilksta tarp pirštų. R.Tuminas traukia nedaug. Paniręs į prisiminimus tiek užsikalba, kad net nejunta, kaip iš cigaretės lieka pelenai. Tačiau be jos režisieriui, matyt, kažkaip nejauku. Todėl ima kitą, prisidega ir teatrališkai nušviečia duobėtą ir iššūkių pilną Mažojo teatro įkūrimą.

Prieš 20-metį jis klaidžiojo Vilniaus gatvėmis ir paniškai ieškojo skliautuotos salės, kurią kadaise buvo matęs, tačiau niekaip neprisiminė kur. Galiausiai apsimetęs miesto vykdomojo komiteto architektu įsliūkino į dabartines teatro patalpas ir skliautą atrado. Tačiau jį dar reikėjo gauti.

Tąsyk padėjo anuomet už statybas atsakingas sekretorius Algirdas Brazauskas. Šis supratęs, kad patalpų teatrui R.Tuminas pageidauja pastate, kuriame veikė Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto parduotuvė, net išraudo. "Tačiau buvo "teatralus" žmogus, todėl suprato. Statybininkas. Statybininkas-kūrėjas", – kalbėjo R.Tuminas.

1990 m. kovo 5-ąją ant SSRS blanko buvo išleistas potvarkis įsteigti Vilniaus mažąjį teatrą. Pritrūko vos šešių dienų iki atkurtosios Nepriklausomybės paskelbimo.

"Tos šešios dienos po to dar bent šešerius metus nuodijo man kraują. Kad ir kur nueičiau, parodau potvarkį ir išgirstu: "Taigi čia komunistų sprendimas. Dabar mes gi kiti." Tačiau, nepaisant trukdžių, miesto teatras gyvavo – nors ir nesuremontuotose, nešildomose patalpose.

Krikštatėvis nedalyvaus

Teatro krikštatėvis A.Brazauskas globotinio neapleido ir toliau. "Ruoškis, po metų atidarysim tavo teatrą", – vieną dieną R.Tuminui tarė po pertraukos į didžiąją politiką sugrįžęs A.Brazauskas. Sutvarkytuose namuose teatras duris atvėrė 2005 m. rudenį. Ar krikštatėvis jį aplankys 20-mečio proga?

"Atsiprašė, sakė, kad nedalyvaus, nors ketino iki paskutinės akimirkos. Netgi paruošėme patogias kėdes, bet, matyt, liga išsekino. Pernelyg skaudus vaizdas ir jis tai supranta. Sakė, pats neatvyksiu, bet mano namų durys jums visada atviros. Šiandien bandysiu aplankyti", – kalbėjo R.Tuminas ir nuo liūdnų kalbų pasuko prie kūrybos.

– Po kelių valandų jūsų režisuoto "Mistro" premjera. Kiek girdėjau atsiliepimų iš repeticijų, aktoriai vaidina puikiai. Kodėl tuomet jūs toks rūškanas, lyg nepatenkintas?

– Juo toliau, juo didesnius reikalavimus keliu tiek sau, tiek aktoriams. Noriu pamatyti, kur jų universalumas, psichologinių virsmų, triukų versmė, kur ribos? Klausiu savęs: o kas už tos ribos, kai įvaldome erdvę, tekstą, mintį. Kas toliau?

Kartais jaučiuosi, kad stovime vietoje. Tenkinamės tuo, kas yra. Matau tai ir savo aktoriuose. Galbūt jiems per mažai reiklūs kiti režisieriai, su kuriais jie dirba: teatre, kino aikštelėse ar televizijoje.

Gyvenimas darosi vis labiau paviršutiniškas. Aktoriai apgraibomis apčiupinėja personažus ir rengiasi jais kaip kokiais drabužiais – atsitiktinai: kas kelnes, kas batus. Lyg būtų svarbiausia apsirengti ir būti panašiam į kažką. Bet nėra valios būtent tuo ir tapti. Ko verta aistra, jei ji neturi širdies? Kur ta valia, kur ta neperžengta riba, kai per pažinimą tampi kūrėju?

– Matyt, trūksta laiko gilintis. Tempas pernelyg greitas: čia tu – teatre, čia – filmavimo aikštelėje, čia – jau vaidini humoristą. Nelengva persiorientuoti.

– Dabar viskas parduodama – ir balsas, ir veidas. Kur tik kas brangiau siūlo. Žinoma, kad tai susiję su buitimi. Bet iš tikrųjų kone kiekvienas aktorius, jei jį pakankintum, prisipažintų, kad svajoja apie ramybę, nori siekti tobulumo. Kad jis išgyvena dėl to, kad yra silpnas, parsiduoda. Režisierius tam ir yra, kad padėtų atsiverti, atrasti tai, kas tikra.

Kaskart vis iš naujo su aktoriais kalbuosi apie ribas. Režisierius yra ir pedagogas. Visą laiką kalbi ir kalbi nesustodamas apie teatro esmę ir prasmę, apie kūrėjo santykį su pasauliu. Juokais netgi sakoma, kad režisierius yra tas žmogus, kuris be paliovos tris mėnesius kartoja vieną ir tą patį. Reikia kantrybės, kol tave išgirsta, įsiklauso, kol garsas tampa veiksmu, o šis suranda kūną ir jame apsigyvena.

Aš jiems sakau: valia nereikalinga ten, kur dirbate laisvu nuo teatro laiku. Ten užtenka tik reakcijos, refleksijos ir štampų. Jie ten kitur neša šiukšles. O į teatrą grįžta kaip į namus, kur turi išsirengti, apsinuoginti, nusiprausti. Būtent čia aktoriai semiasi energijos ir patyrimo, kuriuos, deja, vėl išneša ir vėl parduoda. Kaip neištikimi vaikai.

– Pagydote ir vėl išvykstate į Maskvą, kur praleidžiate daugiau laiko nei Vilniuje. Grįžtate, o čia – vėl tos pačios bėdos?

– Vėl serga. Kaskart randu juos vis kitokius. Vėl reikia dezinfekuoti, išrašyti receptus. O receptai glūdi klasikoje, istorijoje, kultūroje: muzikoje, dailėje, literatūroje. Grįžti ir vėl jiems žadini skonį, norą linkti prie knygos, vaizduojamojo meno, prie klasikinės muzikos.

– Esate prasitaręs, kad ligos puola ir jus patį. Tik receptą nuo jų jau radote...

– Kai pritvinkstu pykčio, pagiežos, kai išlenda senatvės šešėliai, einu pas savo gydytoją Antoną Čechovą. Jis man duoda receptą – pjesę. Pastatau ir išgyju. Šiuolaikiniame teatre per daug triukšmo. Aš irgi esu nuodėmingas, būna, pasiduodu negerai įtakai. Bet sau esu pažadėjęs niekada nenaudoti instaliacijų, techninių priemonių. Šios priemonės – tai pasimetusių žmonių duoklė laikui. Šviesomis, garsais, dūmais jie siekia būti įdomūs. Tačiau juk nieko nėra įdomiau už žmogaus egzistencijos niuansus, vidinius prieštaravimus, tarpusavio santykius. Nereikia stebinti pasaulio efektais. Tiems, kuriems stinga blizgučių, tegu pažiūri Vankuverio olimpinių žaidynių atidarymą, uždarymą ir nusiramina.

– Šiemet paskutiniai jūsų, kaip Vilniaus mažojo teatro direktoriaus, kadencijos metai. Ar pretenduosite dar vienai?

– Manau, kad ne. Norėčiau būti tik režisierius. Pavargau būti ūkvedžiu.