Pasaulį išmaišiusi Lara Blecher pirmą kartą pajuto lietuviško oro skonį. Savas – vos po akimirkos nusprendė. Jos akims viskas nauja, tačiau vaizduotėje Lietuvos vaizdus ne kartą piešė iš čia kilę seneliai.

Tikslas – nuotraukos tėvui

Ant priekinės keleivio sėdynės pasidėjusi Lietuvos žemėlapį Lara nuomotu automobiliu iš Vilniaus važiuoja į Linkuvą Pakruojo rajone. Laiko ji turi tik vieną dieną. Jos turi pakakti miesteliui nepažįstamoje šalyje atrasti, fotoaparatu įamžinti kuo daugiau jo ir aplinkinių vietovių vaizdų ir, svarbiausia, pajusti šio miestelio dvasią.

Daugiau nei prieš 80 metų Linkuvoje gyveno Laros seneliai, kuriuos likimas vėliau nubloškė į Pietų Afrikos Respubliką, kur gimė jos tėvas. Lietuvos žemės jis pats niekada nejautė – visas gyvenimas praėjo besiblaškant po pasaulį. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, egzotiškoji Afrika – šiuos kraštus pažino, juose gyveno, o iš Lietuvos liko tik tie vaizdiniai, kuriuos žodžiais jam nupiešė iki gyvenimo galo su stipriu lietuvišku akcentu kalbėjęs tėvas.

"Aš pati apie Lietuvą beveik nieko nežinau. Senelis mirė, kai man buvo 11 metų. Tuo metu man dar ne tie dalykai rūpėjo, o ir nelabai būčiau drįsusi paklausti. Tėvas, nors jo kalba taip ir liko su keistu akcentu, pats bemoka tik kelis lietuviškus žodžius, sužinotus iš mano senelio. Jei pavyks, po poros metų, kai išeis į pensiją, jis pats atvyks į Lietuvą. O kol kas noriu nuvežti jam tų vietų, kuriose užaugo jo tėvai, nuotraukas", – pasakojo jauna moteris.

Labiausiai Larai jos šeimą Lietuvoje primena maistas. "Kiti lietuviai man sakė, kad daugeliui užsieniečių jų maistas neįprastas. Vilniuje buvau tradicinių lietuviškų patiekalų restorane. Kažką labai panašaus iš bulvių daro ir mano tėvas – jis mūsų šeimoje labiausiai mėgsta sukiotis virtuvėje", – šypsojosi atvykėlė, negailėdama komplimentų lietuviškiems cepelinams.

Kelionę pametėjo likimas

Galimybė aplankyti protėvių šalį L.Blecher pasitaikė visai atsitiktinai. Socialinės atsakomybės srityje dirbanti moteris atvažiavo į konferenciją Vilniuje, nors turėjo važiuoti jos kolega. "Jis susirgo, atsigulė į ligoninę, todėl pasiūlė važiuoti man. Anksčiau ar vėliau vis tiek planavau atvažiuoti į Lietuvą, tačiau dabar likimas pats viską paankstino", – džiaugėsi ji.

Porą darbo dienų moteris praleido dirbdama Vilniuje, o vakarus skyrė sostinės senamiesčiui apžiūrėti.

Dramatiškų šeimos susitikimo scenų ji neplanuoja. "Visi giminės, kuriuos čia turėjome, arba pabėgo, arba buvo išžudyti. Nemanau, kad čia dar ką nors galėčiau rasti. Mano tikslas – tiesiog atvažiuoti, pamatyti, pajusti tą vietą. Labai įdomu, ar užplūs jausmas, kad ką nors iš to jau esu mačiusi ar galbūt sapnavusi. Žinoma, ne tikrovėje – juk Lietuvoje esu pirmą kartą. Bet kai tavo šeimos nariai iš čia kilę, gali apimti jausmas, lyg jau esi čia buvęs. Tiesą sakant, iš dalies tai jaučiu ir būdama Vilniuje", – prisipažino moteris, pajutusi kažką savo vos nusileidus lėktuvui.

Namai – visas pasaulis

Šiuo metu Londone gyvenanti Lara iki šiol nežino, ką atsakyti, jei kas nors jos paklausia, iš kokios ji šalies. Pirmieji metai – Afrikoje, paskui – JAV, galiausiai – Londone, o šaknys – Lietuvoje. "Turbūt todėl gyventi ir išsirinkau Londoną. Tai – savotiškas kompromisas. Šis miestas vienas kosmopolitiškiausių pasaulyje, čia beveik visų tokios pat keistos šaknys ir gyvenimo istorijos kaip mano", – šypsojosi ji.

Lietuvoje jai kol kas užteks tik apsilankyti. "Kiek mačiau, man šalis labai patiko – viskas labai žalia. O Vilniaus architektūra labai įspūdinga. Man ji kažkuo primena vieno mėgstamiausių mano miestų, Vienos, architektūrą. Visi pastatai Europoje labai panašūs, tačiau smulkmenos vis dėlto labai skirtingos", – aistringai aiškino L.Blecher, rodydama savo darytas nuotraukas.

Nė vienoje jų nėra pačios Laros – tik gatvės ir pastatai. Ne dėl to, kad nebūtų kam nufotografuoti. "Mano silpnybė – miestai, architektūra. Dar žmonės, su kuriais kur nors atvažiavusi labai mėgstu susipažinti ar tiesiog juos stebėti", – sakė ji.