Didžiausia jo vaikystės svajonė taip ir neišsipildė: Aleksejus Jagudinas netapo nei vilkiko, nei taksi vairuotoju. Pradėjęs čiuožti ketverių, jau 17-os tapo pasaulio ir Europos, o 21 metų – olimpiniu dailiojo čiuožimo čempionu.

– Aleksejau, esate davęs tūkstančius interviu. Ko jūsų dar neklausė?

– Hm... Kokios spalvos šiandien dangus, koks mano mėgstamiausias šokoladas... Bet jūs klauskite, klauskite.

– Tuomet pradėkime nuo tradicinio klausimo. Ką mes išvysime Kauno „Žalgirio“ arenoje ledo miuzikle „Mažos didelio miesto istorijos“?

– Mūsų vadovas Ilja Averbuchas (buvęs pasaulio, Europos dailiojo čiuožimo čempionas, olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas, dabar režisierius, prodiuseris – aut. past.) sugalvojo dar vieną įdomų projektą, o aš didžiuojuosi esąs jo dalelė. Čia bus ne tik tai, kas yra geriausia profesionaliame dailiajame čiuožime, bet ir ledo akrobatikos, kur žmonės skraidys it cirke, dainavimo gyvai ir ne ledo šokių. Tai – įvairus, bet vientisas, gyvas organizmas, sujungtas į didelį spektaklį. Tarsi miestas, kuriame susipynę įvairiausi jausmai: meilė, išdavystė, gėris, apgavystė, simpatija, neapykanta. Visi herojai su mažomis istorijomis yra vienos didelės miesto istorijos dalis.

Su šiuo spektakliu sėkmingai pasirodėme Maskvoje, Sankt Peterburge, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje. Anglai – labai išrankūs žiūrovai, mėgsta kritikuoti. Buvo labai malonu, kad ir ten sulaukėme didelės sėkmės ir surengėme 15 spektaklių. Šio spektaklio pabaigoje ne vienas apsiverkė. Nustebau, klausiu, kas nepatiko? O jie sako: „Ne, ne, priešingai. Mus užvaldė emocijos ir stiprūs išgyvenimai.“ Tai pats nuostabiausias komplimentas.

– Kartą sakėte, kad niekada nepirktumėte bilieto į kokį nors „Ledo šou“. Turbūt juokavote?

– Žinoma, nes visada galiu paprašyti, ir gausiu nemokamai. Be to, dalyvauju daugybėje ledo renginių, todėl eiti dar kartą ir žiūrėti man nebūtų itin įdomu.

– Apie Lietuvą daugiausia sužinojote iš netoli jūsų Maskvoje gyvenančio Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko?

– Oi, ne tik iš jų, nors su Povilu ir Rita draugauju labai seniai. Su Povilu ilgai rungėmės ne vienose varžybose, o jie su Rita dar dalyvavo penkeriose olimpinėse žaidynėse. Nežinau, ar daug kam tai yra pavykę.

Norėčiau, kad į klausimą, ką žinote apie Lietuvą, bet kokią kitą šalį, galėčiau atsakyti išsamiau. Kaskart nuvykę svetur, stengiamės gerai išsimiegoti ir pamatyti šalį, jos grožybes. Bet Lietuva arti, todėl dažniausiai, kaip ir į kitas artimas šalis, atvykstame trumpam ir lieka laiko tik pailsėti prieš darbą.

– Ar, jūsų nuomone, dailiojo čiuožimo techninės galimybės jau pasiekė savo ribą?

– Ne itin domiuosi pasaulio ar Europos čempionatais. Juos žiūriu, kai yra galimybė, bet savo renginio dėl to neatšaukiu. Didžiųjų asmenybių laikai praėjo. Neliko sportininkų, kurie ilgai išlaikytų aukštą techninį meistriškumą, charizmą. Pasikeitus teisėjavimo taisyklėms, naujoji sistema kūrybos prasme nebeleidžia atsiskleisti ryškesniems sportininkams.

Ateityje visi sportininkai atliks šuolius keturis kartus apsisukdami. Per treniruotes apsisukdavau keturis kartus iš penkių. Ir Ženia Pliuščenka iššoka. Žmogaus galimybių ribos egzistuoja, bet niekas neatėmė galimybių tobulinti pačiūžas ir geležtes, tai suteiktų papildomą amplitudę, leidžiančią geriau pašokti.

– Jums įkyrėjo klausimas apie Jagudino ir Pliuščenkos dvikovą, kuris geresnis?

– Ne, kodėl? Man sunkiau pasakoti apie save. O lyginti? Neteisinga, pavyzdžiui, lyginti bananą su kriauše ar Pliuščenką ir mane. Kiekvienas turi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Yra laimėjęs ir jis, ir aš. Vis dėlto, kai rungėmės olimpiadoje, auksą laimėjau aš.

Ženia – talentingas ir didis sportininkas, kuris dar dabar rungiasi su jaunais. Aš dėl traumų to daryti negaliu. Tačiau esu laimingas, atradęs kitą kelią. Jei atvirai, nesuprantu, kodėl Ženia dar rungiasi. Gal savęs neatrado kitur?

– O gal bijo išeiti?

– Galbūt. Mane pastūmėjo trauma. O jis gal dar neturi kito pasirinkimo ir daro tai, ką moka, myli.

– Tarp sportininkų, kurie buvo konkurentai, retai būna draugų.

– Viskas įmanoma. Draugystė priklauso nuo žmogiškų savybių. Yra žvaigždžių, kurios keičiasi pirmosiomis vietomis, bet lieka draugais. Mano ir Ženios nuomonės nesutapo, nors didelių konfliktų nebuvo. Be to, jis gyvena Piteryje, aš – Maskvoje, gyvenau JAV. Mūsų neva nesutarimus paviešino žiniasklaida, kuriai tai – naudinga tema. Juolab kad mes treniravomės pas vieną trenerį.

– Minėjote, kad spektaklyje, kurį išvysime „Žalgirio“ arenoje, daug įvairių jausmų, emocijų. Kokių daugiausia patyrėte savo gyvenime?

– Tikiuosi, dar viskas priešakyje. O patyriau viską. Ir išdavystę, ir... Pasakysiu atvirai: kai sunku, pasitelkiu humorą. Žinoma, aplink mane tvyro daug meilės. Bet ir pats turi ką nors daryti, kad ji būtų. Stengiuosi su kitais neperžengti ribų. Be to, esu labai didelis humoro gerbėjas.

– Pastaraisiais metais jūs ne tik dalyvaujate profesionalų ledo šou, bet ir televizijos laidose, filmuojatės, vaidinate. Tai labai rimta? Ar ateityje matote save prieš filmavimo kamerą ir teatro scenoje?

– Dailusis čiuožimas anksčiau ar vėliau baigsis, – juokiasi. – Turiu puikią šeimą, žmoną ir dukrelę, kuriai sukaks treji metukai, dirbu labai didelį pasitenkinimą teikiantį darbą. Nuostabu, kad atradau antrąją profesiją, kuri netrukus taps pagrindinė. Tai – teatras, kinas, televizija. Kai tik yra laisvo laiko, mokausi aktorystės.

– Svajojate nusifilmuoti Michalkovo, Lungino ar Holivudo režisierių filmuose?

– Nemėgstu klasifikacijų, koks geriausias filmas, režisierius, maistas. Neturiu idealių, teisingų daiktų ar žmonių apibrėžimų. Kiekvienas žmogus ar daiktas turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, tik reikia pasistengti matyti. Todėl Michalkovas ar dar kas nors nėra geresnis už kitus.

Mano pagrindinis tikslas – ne pas kurį nors režisierių nusifilmuoti, bet tobulėti, eiti į priekį. Gyvenimas sustoja, kai žmogus netobulėja, nesiekia. Reikia pasistengti šiandien padaryti geriau nei vakar.

– Spektaklyje „Prezidento atostogos“ jūs vaidinote prezidentą Vladimirą Putiną. Bet pats, atrodo, niekada nebalsuojate. Kodėl?

– Kaip suprantate, prezidentai keičiasi kiekvienoje šalyje. Deja, šis satyrinis spektaklis buvo nesėkmingas. Parodėme du Maskvoje ir... tęsinio nebuvo.

Jau pusantrų metų vaidinu prancūzų komedijoje – spektaklyje „Netikėk savo akimis“, į kurį pakvietė dainininkė ir aktorė Valerija Lanskaja. Dabar mokausi tekstą dviem spektakliams, neseniai baigiau filmuotis televizijos filme ir optimistiškai žvelgiu į ateitį.

– Beje, kodėl nedalyvaujate rinkimuose?

– O koks skirtumas? Esu labai tolimas nuo politikos. Turiu draugą, kuris save atrado, kai iš sporto išėjo į politiką. Man niekas nedraudžia balsuoti, bet esu patenkintas, kaip yra.

Žinoma, blogai galvoti, kad nuo manęs niekas nepriklausys ir jei taip elgsis visi – blogai. Neteisinga, bet kalbu nuoširdžiai. Man geriau išmokti naują tekstą spektakliui, nei dalyvauti rinkimuose.

– Jūs nuoširdus žmogus?

– Hm... Greičiau man tiktų apibūdinimas – tiesmukas. Dažnai sakau, ką galvoju. Tai daug kam nepatinka, nereikalinga ir man pačiam. Bet esu užsispyręs ir tiesus.

– Vadinasi, jums nepatinka žmonės, kurie viena galvoja, antra kalba, trečia daro?

– Jei tai nesusiję su manimi, nesvarbu. Jei taip elgiasi bendraudami su manimi, tegul tai lieka jų sąžinei. Svarbiausia, koks esi tu.

– Jums dar tik 32-eji, bet patyrėte itin daug. Kokią pamoką išmokote?

– Nereikia dirbti to, ko neišmanai. Įstrigo trenerės Tatjanos Tarasovos žodžiai: „Lioša, norėdamas nugalėti, turi būti galva stipresnis už kitus.“ Tai tinka ne tik sporte, bet ir gyvenime, kuris yra tarsi lenktynės dėl sėkmės, gerovės. Todėl ir reikia vystytis, žengti į priekį.

– Bijote dienos, kai nestovėsite ant ledo?

– Anksčiau bijojau. Ypač po olimpinių žaidynių, kai patyriau traumų, sužinojau, kad negaliu tęsti karjeros. Tuo metu buvo baisu, neįsivaizdavau, kaip galiu gyventi be dailiojo čiuožimo. Nors dabar suvokiu, kad tai baigsis.

– Skausmas jums nėra tik žodis?

– Tai – nuolatinis palydovas. Mano šlaunyje – metalas. Beje, nuo gimimo mano šlaunys netaisyklingos padėties.

– Po olimpiados buvo sunkiausia? Ar dar sunkiau buvo, kai viską norėjote mesti po 1991 m. Brisbene vykusių Geros valios žaidynių? Atrodo, jums labai padėjo psichologas.

– Neslepiu to. Taip, man padėjo psichologas Rudolfas Zagainovas. Bet sunkiausia buvo po laimėtos olimpiados, kai sužinojau, kad negalėsiu tęsti mėgėjo karjeros. Apie tai kalbėjau su Tarasova. Ji guodė: „Jei tai nutiktų pusmečiu anksčiau, nedalyvautum olimpiadoje, kurioje iškovojai aukso medalį. Džiaukis, kad taip įvyko. Vertink gerus dalykus.“

Mėgstu analizuoti, todėl dabar jau nebijau gyvenimo be sporto. Garbės žodis. Ypač atradus kitą profesiją. Svarbu norėti siekti, tobulėti. Netikiu, kai žmogus guodžiasi, kad nėra lako. Jei ko nors labai nori, tam visada rasi laiko.

– Kur jūsų auksinis olimpinis medalis?

– Pas mamą, namie Sankt Peterburge.

– Seife?

– Hm... – juokiasi. – Galima ir taip teigti, nes keliaudavau, medalis būdavo Maskvoje, Piteryje.

– Apie seifą paklausiau, nes 2008 m. birželį Maskvoje pavogė jūsų „Porsche Cayenne“, kuriame buvo ir pasaulio čempionato aukso medalis.

– Deja, jis neatsirado. Laimė, turėjau keturis.

– Kodėl jūsų žmona tapo būtent Tatjana Totmjanina, kuri su jumis atvyks į Lietuvą? Rusijos spaudoje buvote tuokiamas su gražuole gimnaste Leisan Utjaševa, dainininke Viktorija Daineko, čiuožėja Jelena Berežnaja, sportininke ir televizijos laidų vedėja Jana Baturšina...

– Pusė nuotakų – išgalvota. Pasitreniruoju ir jau prirašo nesąmonių, ypač apie Viką Daineko. Kartu dalyvavome šou, ir tiek. Jau minėjau, kad negaliu išskirti vieno žmogaus ir teigti, kad Tatjana laimėjo. Ne viskas buvo idealu, nes gyvenimas įvairus: su ja skyrėmės, taikėmės, vėl skyrėmės, vėl taikėmės. Gyvenime sunkiau nei varžybose. Tai ir dialogas, ir monologas. Beje, ir dabar draugauju su jos buvusiu partneriu Maksimu Malininu. Nors kadaise negalvojau, kad Tatjana taps mano žmona.

– Vienos jūsų planuotos vestuvės neįvyko?

– Ketinome susituokti 2010 m. lapkričio 20-ąją – dukters Lizos pirmojo gimtadienio dieną, bet dėl begalės rūpesčių, darbų, atidėjome.

– Ar žvelgdamas į dukrą Jelizavetą pasvajojate, kuo ji bus? Turbūt nenorite, kad sektų tėvų pėdomis?

– Nenoriu. Savo malonumui tegul čiuožia. Tai ugdys sportiškumą, valią, savarankiškumą, charakterį. Bet aukštumas iš dešimčių tūkstančių pasiekia tik vienetai, o traumų, nuoskaudų patiria daugelis. Noriu, kad Liza mokytųsi, mokytųsi ir dar kartą – mokytųsi. Protingas ir išauklėtas žmogus reikalingas visiems.

– Beje, kodėl jus labai nemėgstate kačių?

– Todėl, kad katės vaikšto vienos, kur jos nori, o šunys – ištikimi ir niekada neišduos. O aš gyvenime patyriau ne vieną išdavystę. Gyvenime labai vertinu ištikimybę.

– O kaip gyvuoja jūsų numylėtasis šunelis Larikas, apie kurį kadaise juokais sakėte, kad geresnis net už moterį, nes niekada nesiginčija?

– (Atsidūsta) Deja, jau miręs. Dabar turiu Jorkšyro terjerą. Pagal asmens dokumentą jį pavadinau Varia, Varežka („varežka“ – kumštinė pirštinė).

– Aleksejau, negaliu nepaklausti ir apie skandalus. 2003 m. JAV vairavote neblaivus ir viršijote greitį. Dėl to dalyvavote antialkoholinėje programoje. Po dailiojo čiuožimo prestižinių premijų „Krištolinis ledas“ įteikimo ceremonijos jūs ir garsus aktorius Maratas Bašarovas Maskvos centre susimušėte su praeiviais...

– Kiekvieno gyvenime yra ir tamsių pusių. Tiesa, skandalai, taip pat su Daineko, pastebimai perspausti žiniasklaidos. JAV padariau klaidą. Gėda, save kaltinu iki šiol, bet nesu robotas, visi klystame. O iš klaidų mokausi ir save auklėju.

– 2000 m. viename interviu sakėte, kad svajojate pamatyti ateitį, kai jau turite šeimą, vaikų. Jūs vedęs, turite dukrą. Ką dabar norėtumėte pamatyti savo ateityje?

– Vaidinantį gerame filme. Noriu įsitvirtinti šioje man naujoje profesijoje. Ir jei netapsiu čempionu, tai bent sieksiu būti pirmųjų gretose. Bet visą laiką mano šeima buvo, yra ir bus svarbiausia.

Dėl traumų – į profesionalus

A.Jagudinas gimė 1980 m. kovo 18 d. Sankt Peterburge. Nusipelnęs Rusijos sporto meistras. Vyrų dailiojo čiuožimo olimpinis (2002), keturis kartus pasaulio (1998, 1999, 2000, 2002), tris kartus Europos (1998, 1999, 2002), du kartus profesionalų čempionas.

2002 m. olimpiadoje tapo pirmuoju čiuožėju per 50 metų, gavęs pirmąsias visų teisėjų vietas abiejose programose. Už prezentaciją gavo keturis įvertinimus 6.0 – tai aukščiausias įvertinimas olimpiadose.

2002 m. pasaulio čempionate tapo pirmuoju čiuožėju trumpojoje programoje gavęs šešis įvertinimus 6.0.

2003 m. dėl traumų, įgimto šlaunų defekto buvo priverstas išeiti į profesionalus.

Pirmasis treneris Aleksandras Majorovas. 1998 m. A.Jagudinas specialiai išvažiavo mokytis į JAV, pas garsią trenerę Tatjaną Tarasovą, su kuria dirbo iki mėgėjų karjeros pabaigos – 2002 m.

Vizitinė kortelė: Jagudino takeliai, „Žmogus su geležine kauke“ (2002 m. olimpiada), „Lenktynės“ (2002, Skate America).

A.Jagudino žmona, dailiojo čiuožimo meistrė T.Totmjanina, gimė 1981 m. lapkričio 2 d., Permėje.