Neseniai 60-metį atšventęs garsus teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius tikina nesureikšminantis datų. Bet per gimtadienį susimąstęs, kad ateityje laukia mažiau vaidmenų.

Pokalbio susitikome per šventes ištuštėjusioje Laisvės alėjoje prie Kauno valstybinio dramos teatro. Fotografui paprašius nutaisyti būdingą veido išraišką, L.Laucevičius akimirkai susimąsto: "Mes, aktoriai, įpratę paduoti tokią išraišką, kokios reikia." Ir tikina pats įtartinai žiūrintis į tuos režisierius, kurie su džiaugsmu priima aktorių idėjas.

– Vasara – aktoriams prasidėjo ilgos atostogos. Laukia vien poilsis?

– Ne tik. Rengiuosi naujiems vaidmenims. Esu gavęs naują medžiagą, apie kurią kol kas nenoriu pasakoti. Ją studijuoju. Norisi ir pailsėti, ištrūkti iš miesto, nuvažiuoti į Palangą, į kaimą.

– Gimtadienį taip pat Palangoje šventėte.

– Pajūry ne tiek mažai metų pragyvenau – tos vietos man artimos. Be to, norėjau pabėgti nuo šurmulio, didelių kompanijų. Užtenka, kad penkiasdešimtmetį teatre atšvenčiau. Žinau tą jausmą. Kartoti to paties nebesinori.

– Nueitą kelią per jubiliejų apsvarstėte?

– Datų nesureikšminu. Turiu darbų, jiems ruošiuosi. Bet šešiasdešimt – tai skambutis, kad vaidmenų ateityje laukia mažiau. Ir dėl to nereikia panikuoti. Amžius riboja vaidmenų skaičių. Pagaliau, personažai kiti.

– Galbūt toks jubiliejus – metas pabandyti kažką kita. Šiais laikais aktoriai neretai imasi režisūros. Jums tokio noro nekyla?

– Tam gal jau per vėlu. Režisūra – tai filosofinis požiūris į gyvenimą, kurį reikia sugebėti išreikšti per pasirinktą medžiagą. Tam reikia ruoštis ne vienus metus, reikia ištisai tuo gyventi. Dabar tai būtų žaidimas, kurio aš visai netrokštu. Tiesa, kai nebūdavau užimtas teatre, susimąstydavau: būtų įdomu imtis režisūros. Bet tuomet mane tiesiog užversdavo vaidmenimis teatre, kine. Nusprendžiau: jei jau gyvenimas taip diktuoja, vadinasi, tai ne mano sritis.

– Svajonių vaidmenys suvaidinti?

– Jų niekada neturėjau. Režisierius gali svajoti pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o aktorius yra visiškai priklausomas nuo režisieriaus, scenografo, dailininko, apšvietėjo. Kaip tave aprengs, pastatys, apšvies. Aktoriui belieka tikėtis, kad nuo to tavo charakteriui bus tik geriau. Deja, kartais būna atvirkščiai.

– "Skėriai", "Palata" – dviejuose spektakliuose iš eilės jums tenka mirti scenoje. Vaidinti mirusįjį tikriausiai nelabai malonu?

– Aš į tai žiūriu kaip į darbą. Filmuodamasis kine, esu ir karste gulėjęs. Manęs tai negąsdina. O nemirtingų nėra – nei žmonių, nei kūrinių. Kai kurie kūriniai išsilaiko tūkstantmečius, bet ateina koks barbaras ir sunaikina.

– Kai iš Klaipėdos atėjote į Kauno dramos teatrą, čia dirbo visas būrys jūsų kartos aktorių. Konkurencijos nebijojote?

– Į Kauną atvykau keturiasdešimties. Tokio amžiaus buvo bent dešimt aktorių: Valentinas Masalskis, Rimantas Bagdzevičius, Viktoras Valašinas, Remigijus Sabulis, amžinatilsį Vytautas Grigolis, Viktoras Šinkariukas, Robertas Vaidotas. Buvo didžiulė konkurencija. Bet po kiek laiko iš tos kartos aš vienas teatre likau.

Niekada nereikia bijoti žengti naujo žingsnio. Yra toks rusiškas posakis: "Sėkmė – tai atlyginimas už drąsą." Baimės jausmo niekada neturėjau, nors pereinant dirbti iš Panevėžio teatro į Klaipėdą, vėliau – į Kauną, ne kartą teko įrodinėti, kad esu ne kupranugaris. Man sakė: kaip tu nebijai? Bet aš tuo metu daug filmavausi, net negalvojau, kad neturėsiu vaidmenų. Tiesa, režisierius Jonas Jurašas mane į Kauną pasikvietė tik vaidmenims Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės "Smėlio klavyruose". Iš pradžių net nebuvo kalbos, kad liksiu šiame teatre. Paskui, berepetuojant, tuometis teatro direktorius Vidmantas Dobrovolskis pradėjo mane spausti, kad pereičiau į Kauną. Jis suprato – jei liksiu Klaipėdoje, "Smėlio klavyrai" bus rodomi tris keturis kartus per mėnesį. Tuo laiku žmonės jau mažiau ėjo į teatrą. O su "Smėlio klavyrais" jie vėl plūstelėjo. Vaidindavome keturis kartus per savaitę, o žmonės vis ėjo ir ėjo. Tai buvo poetinis spektaklis – man visiškai naujas dalykas. Ir dirbome kitaip, nei iki tol buvau įpratęs: vaidinome ne įprastoje scenos dėžutėje, o scena paverstose buvusio fabriko patalpose, klampojome per tikrą smėlį.

– Už vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame Williamo Shakespeare'o "Venecijos pirklyje" esate pelnęs garbingiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių. Jūs įkūnijote pirklį Šailoką, kuris kaip skolos grąžinimo reikalauja svaro žmogaus mėsos. Ką jums sako tai, kad ši pjesė JAV išbraukta iš mokyklinių programų kaip antisemitinė?

– Mane tai stebina. Tai paviršutiniškas požiūris į pjesę. Vien Šailoko monologas apie savo tautybę ir kilmę viską sudėlioja į vietas. Tai yra didelio skausmo, kad jis priklauso žydų tautai, išraiška. Šailokas sako: aš turiu akis ir ausis, esu toks pats, kaip kiti žmonės, bet dėl to, kad esu žydas, esu nekenčiamas. Tas monologas tarsi pateisina viską, kad ir ką jis toliau darytų. Amerikiečiams, matyt, būdinga pamatyti paviršių, materialius dalykus. Vėliau mačiau amerikiečių sukurtą filmą "Venecijos pirklys", kuriame Al Pacino atlieka Šailoko vaidmenį. Puikiai suvaidinta, bet akcentas filme dedamas visai kitur – į tai, kad Šailokas praranda visą turtą. Čia amerikietiško Šailoko tragedija. O J.Vaitkaus požiūriu Šailoko tragedija atsiskleidė minėtame monologe, kurio filme visai nėra. Amerikiečiai materialius dalykus supranta labiau nei moralinius.

– Viename naujesnių spektaklių – Viliaus Malinausko režisuotame Mariaus von Mayenburgo "Bjauriajame" vaidinate plastikos chirurgą. Ar šiuolaikinio žmogaus noras būti gražiam nėra perdėtas?

– Šiais laikais svarbiausia yra išorė. Dvasiniai dalykai nebesvarbūs, visur akcentuojami pinigai. Reikia parodyti, kad aš jų turiu. O kaip kitaip parodysiu, jei ne demonstruodamas išoriškai? Parodomasis gyvenimas dabar madingas. Visi nori būti labai gražūs ir labai turtingi. Ir pirmi, nepaisant, kokia kaina tai pasiekiama. Kai paskaitai klasikinius veikalus, matai, kad visa tai – tuštybių tuštybė, praeinantis dalykas. Juk žmogų vidiniai, o ne išoriniai dalykai formuoja. Deja, dvasiniai dalykai visuomenės akyse yra visiškai nuvertėję.

– Skaitote ne tik tai, ir ne tik apie tai, ką vadinate?

– Klasikinė literatūra formavo mane ir kaip aktorių, ir kaip žmogų. Daug skaitau nuo vaikystės. Nuo penkerių metų svajojau tapti aktoriumi. Mama vesdavosi į filmus, spektaklius. Skaitydavau pjeses, klasikinius autorius, kurie skatino siekti ne išorinio, o vidinio grožio.

Vaidindamas turi išreikšti tai, ką parašė autorius. Jei rašytojas gilus ir kalba apie vidinius dalykus, jų nesuprasdamas negalėsi ir išreikšti. Vadinasi, aktorius turi būti susipažinęs ne tik su grožine literatūra, bet ir su filosofine. Turi prie tų dalykų bent prisiliesti.

– Jus formavo literatūra?

– Ne tik ji – ir dideli, gilūs vaidmenys. Tai Sirano de Beržerakas tokio pat pavadinimo Edmondo Rostando pjesėje ir Rotmistras iš Augusto Strindbergo "Tėvo" Povilo Gaidžio režisuotuose spektakliuose Klaipėdoje, tas pats Šailokas. Tai gilios dvasinės išraiškos reikalavę vaidmenys. Formavo ir paties vaidinti, ir skaityti, kine matyti kūriniai.

– Užsiminėte apie žmogaus ir aktoriaus perskyrą. Ar iš tiesų galima taip atskirti: čia aš – žmogus, o čia – aktorius?

– Ne. Kuo labiau aktorius domėsis įvairiomis sritimis, tuo bus įdomesnis kaip žmogus, tuo bus įdomesnis ir kaip aktorius. Dabar visi veržiasi į televiziją, bet visiškai nesupranta, kad ekrane žmogus yra peršviečiamas kaip plaučiai rentgeno aparatu. Ir mąstantis žiūrovas tikrai supras, ar tas žmogus nutuokia apie tai, ką kalba, ar tik kartoja jam nelabai suprantamus žodžius. Čia yra pavojus veržtis ten, kur būti dar nesi pasiruošęs.

Negali atskirti: dabar aš vaidinu filosofą, tai esu pilnas filosofijos. Jei nesi skaitęs filosofinių veikalų, gerai nesuvaidinsi. Žiūrovas mato tavo pasirengimą vaidmeniui, į kurį įeina ir tai, ar kūrinių pavadinimai, kuriuos mini spektaklyje, tau žinomi. Visai kitaip Fiodoro Dostojevskio pavardę ištars žmogus, gerai susipažinęs su jo kūryba, ir tas, kuris tą pavardę išgirsta pirmą kartą.

– Vadinasi, rengdamasis gydytojo Ragino vaidmeniui Rolando Kazlo režisuotoje Antono Čechovo "Palatoje" daug filosofinių veikalų perskaitėte?

– Daug ką buvau skaitęs anksčiau. A.Čechovo tekstas yra labai gilus. Skaudžiausia, kai supranti, kad autorius parašė daug giliau, nei įmanoma perteikti scenoje.

Tačiau Ragino vaidmeniui daug ruošiausi. Aktorius turi mąstyti taip, kaip autorius numatė. Su A.Čechovo tekstais, dėl jų gelmės, tai padaryti yra labai sunku. Bet bandai. Kitas dalykas, kad "Palata" pastatyta pagal du A.Čechovo apsakymus. O apsakymuose į skaitytoją apeliuojama aprašymais, vaizdais. Čia yra daug filosofavimo, kurio, jei A.Čechovas būtų parašęs pjesę, greičiausiai nebūtų likę.

– Kai kurie kritikai sako, kad "Palatoje" A.Čechovas pateikiamas pernelyg lengvai.

– Čia kaip pažiūrėsi. A.Čechovo kūriniuose susipina daug žanrų. Jis pats savo pjeses kartais labai įdomiai apibūdindavo. Pavyzdžiui, "Žuvėdra" – prie pavadinimo autorius užrašė, kad tai – komedija, nors baigiasi tragiškai.

– Kūrybinis duetas su R.Kazlu "Palatoje" jums abiem padovanojo "Fortūnos" prizą. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą?

– Kai pradėjome repetuoti, jis, kaip režisierius, į mane kritiškai žiūrėjo. Pasakiau, kad negaliu būti nuoširdus, kai žmogus, su kuriuo vaidinu, į mane žiūri kaip režisierius. Išsiaiškinome, abu pradėjome dirbti kaip personažai, ir viskas buvo puiku. Į režisūrinę pusę aš nesikišau. Kai aktorius pradeda aiškinti režisieriui, kaip statyti, ir režisierius sutinka su aktorių pasiūlymais, aš suprantu, kad režisierius neturi savo matymo. O tai yra blogai. Atleiskite, bet aš, aktorius, matau spektaklį tik iš savojo personažo perspektyvos. Režisierius turi matyti viską.

– Vaidmenų trūkumu nei teatre, nei kine negalėtumėte skųstis. Ir, atrodo, niekas negalėtų jūsų apkaltinti vaidyba "puse kojos". Kaip jums pavyksta viską suderinti?

– Renkuosi, ką vaidinti kine. Būdavo, sovietmečiu ir 30 pasiūlymų filmuotis per metus gaudavau. Kiną turiu derinti su vaidmenimis teatre. Kitas dalykas, jei labai geras kino režisierius siūlo vaidmenį. Tada darai viską, kad galėtum pas jį vaidinti. Man pasisekė su debiutu kine – pirmasis didelis vaidmuo buvo Kazimieras Algimanto Puipos juostoje "Arkliavagio duktė". O su Džordachu Arūno Žebriūno filme "Turtuolis, vargšas…" man atsivėrė durys į tuometes tarybines kino studijas. Jei filmuotis pakviesdavo Elemas Klimovas, Sergejus Solovjovas, Glebas Panfilovas, žinojai, kad bus rimtas filmas ir tavo vaidmuo jame bus pateiktas tikrai gerai. Pastaraisiais metais Rusijoje nebesifilmuoju, nes, prasidėjus ekonomikos krizei, jie kviečia mažai užsienio aktorių. Be to, ir režisieriai kiti.

– Kažkada vesdavote nemokamus kino vakarus. Esate didelis kino gerbėjas?

– Žaviuosi Miloso Formano kūryba. Jis puikiai atskleidė Wolfgango Amadeus Mozarto ir Antonio Salieri, genijaus ir vidutinybės, temą juostoje "Amadeus", "Visuomenėje prieš Lary Flintą" parodė, kaip demagogiškai galima iškraipyti demokratijos esmę. Sistemos kritikos yra ir "Skrydyje virš gegutės lizdo." Iš sovietmečio Čekoslovakijos pabėgęs menininkas kitaip matė JAV visuomenėje vykstančius procesus. Jo sukurta pasaulio vizija įtikina, verčia susimąstyti.

– Gerus filmus, kaip ir jaunimas, parsisiunčiate iš interneto?

– Oi, ne, pats to nesugebėčiau. Be to, filmą geriau žiūrėti dideliame ekrane kino teatre. Gerus filmus ten ir stengiuosi pasižiūrėti.

– Vienas jaunųjų teatro aktorių apie jus, jūsų naudojamus aktorinius metodus parašė visą magistro darbą. Gal tai, kaip dirbate, galima vadinti atskira aktoriaus mokykla?

– Oi, ne. Jokių sistemų neišradinėjau. Teatre pirmiausiai iš režisieriaus Juozo Miltinio mokiausi. Šešiolikos įstojau į jo vadovaujamą studiją prie Panevėžio dramos teatro ir devynerius metus dirbau šiame teatre. Pagrindą, siekį domėtis ne tik savo profesija, bet ir visomis meno sritimis, davė J.Miltinis.

– Abu su žmona Lili Stepankaite esate aktoriai. Sūnūs užaugo teatre?

– Teatro, jie žinoma, neišvengė, bet stengėmės jų čia be reikalo nevesti. Auginome dvynius – jie ir namie dviese pasilikę rasdavo ką veikti. Dabar jau – savarankiški, 29-erių vyrai. Specialybes pasirinko nesusijusias su teatru: Tomas – vadybininkas, Andrius – muzikos prodiuseris, programų vedėjas. Aš į jų sprendimus, gyvenimo pasirinkimus nesikišu. Man buvo leista tapti tuo, kuo norėjau, savo vaikams to irgi nedraudžiau. Žinoma, kaip ir visi tėvai, noriu, kad vaikams sektųsi geriau negu tėvams.

– Nejaugi manote, kad jums nesisekė?

– Gyvenimas eina pirmyn, konkurencija visose srityse didėja. Tam reikia ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Reikia sveikatos. Gyvenimas šiais laikais šiurkštus. Norėtųsi, kad tas šiurkštumas jų nepaliestų.

– O sau ko palinkėtumėte?

– Sveikatos. Jei turi sveikatos, turi ir darbų. Kai tik susergi, tampi niekam nebereikalingas. Žiūrėk, į tavo vietą jau pretenduoja keli. O kol sveikas, dar gali kažkaip atsilaikyti prieš tave spaudžiančius konkurentus.

– Aktoriaus profesija nedėkinga vyresniems…

– Aš nesvarstau, dėkinga ar ne. Norėjau būti aktoriumi ir, ačiū Dievui, juo tapau. Vaidmenų užtenka – skųstis negaliu.

Iš L.Laucevičiaus biografijos:

Gimė 1950 m. birželio 15 d. Vilniuje.

1966 m. priimtas į J.Miltinio vadovaujamą studiją prie Panevėžio dramos teatro.

1968–1975 m. dirbo Panevėžio dramos teatre.

1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, kurso vadovas – P.Gaidys.

1975–1990 m. dirbo Klaipėdos dramos teatre.

Nuo 1990 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.

2000 m. apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.

2004 m. pelnė Auksinį scenos kryžių ir "Fortūną" už Šailoko vaidmenį Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje W.Shakespeare'o "Venecijos pirklys".

2010 m. pelnė "Fortūnos" prizą už Ragino vaidmenį R.Kazlo režisuotoje A.Čechovo "Palatoje".

Sukūrė per 70 vaidmenų teatre, apie 50 vaidmenų – kine ir televizijoje.