Vienas žymiausių ir produktyviausių Lietuvos menininkų, ryškiausių koloristų, modernistinės tapybos tradicijos tęsėjas, vertas būti eksponuojamas prestižinėje Londono "Tate Modern" galerijoje.

Gyvenimo vešlumo idėjos

Tokiais apibūdinimais lydimas kaunietis dailininkas Antanas Martinaitis (1939–1986). "Arlekino vaikai" – taip vadinasi M.Žilinsko dailės galerijoje veikianti paroda, skirta 70-osioms dailininko gimimo metinėms. Parodoje eksponuojami ne tik tapybos darbai ir piešiniai iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijos – ir eilėraščių nuotrupos, nuotraukos, dokumentai iš šeimos archyvo.

Per neilgą gyvenimą jis sukūrė gausybę tapybos darbų, įvairia technika atliktų priešinių. Nemažai liko ir neužbaigtų paveikslų, nepaskelbtų rankraščių: eilėraščių, esė, novelių, atsiminimų apie dailininkus.

"Viena idėjų, kurią įtaigiai perša A.Martinaičio paveikslai, – gyvenimo vešlumo idėja. Tai itin pilnaviduriai kūriniai, pradedant dažų kiekiu ir baigiant pavidalų gausa. Juose bemaž nėra erdvės – viskas pildyte pripildyta vešlių formų", – knygoje "Lietuvių dailė: 1975–1995" rašė menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius.

Iš dviejose parodos ekspozicijų salėse eksponuojamų paveikslų žvelgia dailininko vizijų pasaulyje gimę klajojančio cirko artistai, žmonės, paukščiai, gamtos motyvai. Paveiksluose palikti ryškūs dailininko darbo pėdsakai – matyti, kaip dažų pigmentai sluoksnis po sluoksnio dėti ant drobės, išaugę į reljefinio pavidalo "kultūrinį sluoksnį". Parodos salėse galima stebėti, kaip dailininko mėgstamas žalias, įvairių tonų raudonas, sodrus koloritas laikui bėgant skaidrėja ir šviesėja, atsiranda aukso spalvų.

Arlekinas – pats dailininkas?

Akis užkliūva už šalia drobių eksponuojamų rankraščių ištraukų. "Šioje linksmybių mugėje, vaiduokli vienišas, klajoji / eini pro besišypsančius, pro besijuokiančius / ir ant medinio arklio joji", – stambia rašysena išvedžiotos eilėraščio eilutės. Ar tik nebus pats dailininkas Arlekino prototipas?

Dailininko sūnus Arvydas Martinaitis – trečios kartos dailininkas po senelio akvarelininko Jono ir tėvo Antano Martinaičių – įsitikinęs: "Visi tie arlekinai, klounai yra keliaujančio cirko metafora. Tai sarkastiška ironija. Tai buvo laikai, kai plačiajai tėvynei ir Lietuvai joje vadovavo sukriošę diedeliai – Leonidas Brežnevas, Petras Griškevičius. L.Brežnevui už kostiumo užkišdavo lentą, kad jis viešą kalbą pasakytų išsitiesęs, nes kitaip beveik griūdavo. Kaip nesijuoksi iš tokių dalykų? Tėvas pagavo bendrą to laiko dvasią, o tuometei cenzūrai cirko personažai neužkliuvo."

Dailininko draugas grafikas Edmundas Saladžius cirko artistuose pastebi tarptautinių bruožų. "Kai Lietuva dar buvo šalis už geležinės uždangos, visų akys buvo nukreiptos į Vakarų Europos dailės palikimą. Būtent šioje dailėje buvo ryškūs laisvumo, žaismingumo, artistiškumo įvaizdžiai. Tie įvaizdžiai jam buvo artimi", – pastebėjo grafikas.

Vis dėlto E.Saladžius pripažino, kad kompanijoje A.Martinaitis neretai pats prisiimdavo linksmintojo vaidmenį. Grafikas prisiminė juokingą nutikimą: kartą pas jį apsinakvojo, anot draugų, Untė. Juos abu ryte pažadino kačiukų miauksėjimas. Pasirodo, naktį lovoje, kurioje miegojo A.Martinaitis, katė atsivedė kačiukų. "Matai, Edmundėli, tik ant gero žmogaus katės kačiukus veda", – tąkart pastebėjo A.Martinaitis.

Meno oazė Pažaislyje

Baigęs Vilniaus dailės akademiją (tuometinį Vilniaus dailės institutą), A.Martinaitis gavo studiją Pažaislyje. Netrukus čia prie jo prisijungė ilgamečiu draugu tapęs dailininkas Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Pažaislyje gimdavo ne tik drobės – tuomet čia stovėjusiais pastoliais užsikorę iki pat vienuolyno kupolo, jie skaitydavo poeziją, diskutuodavo. Po keliolikos metų Keturmetėje dailės mokykloje prie jų prisijungė E.Saladžius.

"Tai buvo trijulė, dariusi didžiulę įtaką galėtinai pilkam Kauno meniniam gyvenimui. Buvo įdomūs laikai – nors, atrodo, viskas buvo draudžiama, bet menininkai mokėjo netiesiogiai pasakyti tai, ką norėjo", – pastebėjo Arvydas Martinaitis.

"Mūsų Untė – kaip mes jį draugiškai vadinome – buvo labai originali asmenybė, be to, ryžtingas žmogus. O tais laikais turėti savo principus buvo gana pavojinga", – tikino E.Saladžius ir prisiminė charakteringą istoriją. Apie 1970 m. jis, A.Martinaitis ir P.R.Vaitiekūnas darbavosi rekonstruojamame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

"A.Martinaičiui partiniai veikėjai nurodė tapyti teminę drobę – falsifikuotą liepos 21-osios Seimo posėdį, neva išrinkusį sovietų valdžią Lietuvoje. Tačiau Antanas kategoriškai atsisakė", – prisiminė E.Saladžius. Kartu su A.Martinaičiu jis studijavo filosofų Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche tekstus, vėliau juos gyvai aptardavo.

"Tos diskusijos buvo mūsų gyvenimo dalis. Sekėme Vakarų Europos intelektualiąją mintį nuo Antikos iki mūsų dienų. Mums tai labai imponavo – tai buvo tam tikras kelrodis", – pasakojo grafikas.

Nepadarytų gėdos Londone

Ne vieno jaunesnės kartos dailininkas prisipažįsta esąs paveiktas A.Martinaičio kūrybos. Dailininko sūnus prisipažino – smalsu, kaip tėvo kūryba būtų klosčiusis vėliau, jei tuomet, A.Martinaičiui sulaukus 47-erių, nebūtų lemtingai sustreikavusi širdis.

"Tėvo amžininkas ir draugas P.R.Vaitiekūnas žinomas tarptautiniu mastu – jo darbai pristatomi galerijoje Nyderlanduose, šalia garsių Europos dailininkų. O kad tėvo kūryba į panašias meno galerijas patektų, reikėtų valstybės rankos", – sakė Arvydas Martinaitis.

Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė yra pastebėjusi ryškių A.Martinaičio kūrybos paralelių su jo amžininko, britų dailininko Franko Helmuto Auerbacho kūryba. "Tėvo kūryba, iškabinta prestižinėje moderniojo meno galerijoje "Tate Modern" Londone, niekam nepadarytų gėdos. Ypač tiktų šalia F.H.Auerbacho – būtų galima jų kūrybą palyginti. Tik tuo niekas neužsiima. Ir tai ne mano jėgoms – Antano Martinaičio kūrybos pristatymu užsienyje turėtų rūpintis ne jo sūnus, o valstybė", – pastebėjo jaunosios kartos dailininkas.

Iš A.Martinaičio biografijos

Gimė 1939 m. birželio 20 d. Vandžiogaloje.

1958–1964 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje.

Mirė 1986 m. birželio 20 d.

Po mirties 1987 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.

1994 m. išleista poezijos knygelė "Paskui medinį arkliuką".

1996 m. keturmetė Kauno dailės mokykla pavadinta Antano Martinaičio vardu.

Brangiausias kūrinys

Prieš mėnesį Kaune surengtame "Meno rinkos agentūros" aukcione A.Martinaičio tapybos darbui "Madona su kūdikiu" buvo nustatyta aukščiausia iš visų čia demonstruojamų darbų pradinė kaina – 22 tūkst. litų. Tačiau kūrinys liko nenupirktas.

"A.Martinaitis – klasikas, įrašytas į mūsų meno istoriją. Nemanau, kad tai buvo per didelė jo kūriniui kaina", – sakė "Meno rinkos agentūros" direktorė Simona Makselienė. Gruodį aukcione Vilniuje kitas A.Martinaičio tapybos darbas "Arlekinai" buvo parduotas už 11 tūkst. litų.

A.Martinaičio paroda "Arlekino vaikai" M.Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) veiks iki birželio 28 d.