„Visada galvojau, kad tai – bardų festivalis. Toks intelektualių žmonių su barzdomis sambūris prie akustinių gitarų ir alaus. Tačiau mus pakvietė groti normalią, roko programą. Arba jie kažką sumaišė, arba mus tiesiog nušvilps“, – taip prieš koncertą juokavo dainininkas.

Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose Kazimiero Jakučio koncertu „Dovana Anykščiams“ ir režisieriaus Algirdo Tarvydo dokumentinio filmo „Gyvenimas tarp žiedų“ peržiūra prasideda ketvirtadienį.

Penktadienį festivalis kviečia į dailininko-muzikanto Artūro Šlipavičiaus- Šlipo tapybos darbų parodos atidarymą, susitikimą su poetu Kornelijumi Plateliu ir didįjį grupių dienos koncertą, kuriame su Marijonu pasirodys grupės „Šviesiai tamsūs“, „Šventinis bankuchenas“, „Poliarizuoti stiklai“.

Šeštadienio programoje – tradiciniai vidurnakčio poezijos skaitymai, teatrinis išgyvenimas „Susitikimas su „Mažuoju princu“, pokalbis su „Daiktų istorijų“ kūrėjais Edita Mildažyte ir Sauliumi Pilinkumi, V. V. Landsbergio dokumentinio filmo „Poetas“ peržiūra, dainų autoriaus ir atlikėjo Domanto Razausko bei poeto, Nacionalinės premijos laureato Rimvydo Stankevičiaus poetiniai monologai. Festivalio pabaigos koncerte pasirodys Rokas Kašėta, Marius Jampolskis ir Deividas Zvonkus, Aidas ir Ignas Giniočiai, Vladas Bagdonas ir Audrius Balsys, „Aktorių trio“, Andrius Kaniava.

Prieš festivalį „Purpurinis vakaras“ su Marijonu Mikutavičiumi apie jo vasarą, kūrybą ir rašinėjimus socialiniuose tinkluose kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Tavo įrašai socialiniuose tinkluose sulaukia daugybės gerbėjų. Kartais atrodo, kad specialiai juos erzini – prisistatai mokantis mėtyti kirvius ir besimokantis žmogžudžių mokykloje. Socialiniai tinklai tau – įrankis?

– Dažniausiai naudojuosi tik vienu jų, „Facebook“. Žiūriu į jį kaip į didžiulės galios turintį įrankį, tačiau galia tik todėl, kad žmonės jį pervertina. Iš tiesų tai – skelbimų lenta, kurioje dalijamės informacija ir tenkiname savo tuštybę, mėgindami pasirodyti daugiau žinantys, protingesni, turtingesni ir laimingesni, nei esame iš tikrųjų.

Nepaisant to, socialiniai tinklai yra šiuolaikinė žiniasklaida. Kaip ir visa žiniasklaida ar konkrečios jos asmenybės, jie turi jėgos daryti įtaką visuomeniniams ar politiniams reikalams. Aš nepervertinu jos kaip savaiminės gėrybės, tačiau jos jėgos negaliu atmesti.

– Gal vasarą rašymą ir savo mintis juose riboji?

– Saugodamas savo psichologinį komfortą riboju. Ir labai. Jei gali nerašyti – nerašyk. Būsi laimingesnis. Priežastis – daugumos „Facebook“ dalyvių nepakantumas, gaivališkas pyktis ir nesugebėjimas diskutuoti. Be to, feikiniai account’ai yra blogis, kurio negaliu pakęsti. Netikri profiliai – platforma, išlaisvinanti neapykantą ir laisvę dergtis, neatsakant už savo žodžius. O mane mokė už savo žodžius atsakyti ir neslėpti veido.

– Kokia buvo ši tavo vasara? Ar jos skiriasi viena nuo kitos?

– Emocijų prasme ši buvo labai gera. Nežinau, kodėl, bet 23-iųjų vasarą prisiminsiu kaip buvusią arčiausiai laimės. Gali būti, kad viskas prieš pabaigą. Prieš mirtį irgi, sako, ligoniams pagerėja (šypsosi).

– Kas būtų, jei iš savo vasaros išmestum jūrą ir žvejybą?

– Matyt, nieko. Tiesą sakant, šioje mano vasaroje buvo tik kelios žvejybos dienos ir kelios –jūros, bet ji vis tiek puiki.

– Ar gali išduoti, koks buvo didžiausias tavo šios vasaros laimikis?

– Žuvų laimikiu pasigirti negaliu. Gal didžiausiu laimikiu tapo pliušinis meškinas, kurį laimėjau savo sūnui Druskininkuose, viename iš gatvės atrakcionų.

Sūnui gal ir visai dzin tas žaislas, bet aš turėjau tą visiškai nuostabią „tavo tėvas šį tą sugeba“ akimirką (juokiasi).

– Ar su šeima turite vasaros tradicijų?

– Nieko svarbaus. Tik rugpjūtį, per patį perseidų lietų, mudu su Ieva lipame ant Rambyno kalno ir dievams paaukojame ožką. Iš ragų pasigaminame dūdeles, grojame ir meldžiame taikos pasauliui. Vėliau mus kruvinus paprastai susemia policija (juokiasi).

– Kokios vasaros uogos tau labiausiai patinka? Ir kokios daržovės?

– Jei klausi apie uogienes, tai vyšnių ir mėlynių. Jei apie šviežias, tai – braškės, vynuogės, šilauogės, trešnės ir vyšnios. Manau, kad Dievas persistengė kurdamas agrastus ir serbentus, be jų žmonija puikiausiai išsiverstų. Mėgstu pomidorus, agurkus, svogūnus, pupeles. Esu pamišęs dėl ridikų, kai prasideda jų sezonas, ir dievinu tarkuotas ropes su grietine. Nepelnytai pamirštai ropei statyčiau paminklą vietoj nugriauto Petro Cvirkos.

– Ar kūrybos polėkis priklauso nuo metų laiko?

– Nepriklauso. Tačiau metų laikas gali veikti kūrybos nuotaiką. Nežinau, ką Lietuvoje pakilaus ir linksmo gali sukurti per vasarį ir kovą. Tokiu metu tik valdžią versti ir pasaulio pabaigos sektas kurti.

– Vasara – koncertų metas. Kas bus, jei išdainuosi visas dainas ir nieko nepaliksi Kalėdoms?

– Nežinau. Gyvenime retai ką nors planuoju toliau nei trys mėnesiai.

– Ar nešiojiesi savo galvoje naują kalėdinę dainą?

– Ne. Manau, kiekvienam kūrėjui duota tik viena galimybė parašyti gerą Kalėdų dainą. Jei kartą pavyko – šito per akis. Vargu ar pavyks dar kartą.

– Ar yra tokia vieta, kurioje norėtum dainuoti ir dainuoti?

– Dušas. Dar bažnyčios ir muziejai.

– Ką matai, žiūrėdamas į savo publiką?

– Matau tokią banguojančią jūrą ar rugių lauką. Mano sumautas regėjimas, o dar kai spigina lempos ir varo adrenalinas, retai skiriu veidus. Matau bendrą stichiją, kuri vienu metu gąsdina, kurią myliu ir kurią noriu nugalėti.