A. Mamontovas apie atgimusią dainą „Paskutinis traukinys“: leiskite sau džiaugtis

Spalvingą, jautrią ir galingą naująją kūrinio versiją lydi vaizdo klipas, nufilmuotas Lietuvos nacionalinės filharmonijos mažojoje salėje. Jame – orkestras bei ritmo grupė, kurių atlikimas įamžintas ir garso įraše. Klipo vaizdo režisierius – Tomas Skaramočius.

Orkestrinę nuotaiką dainai sukūrė kompozitorius Jievaras Jasinskis, aranžuojantis ir kitus žymiausius visų laikų A. Mamontovo ir „Foje“ hitus, kurie birželio 9 dieną skambės Vingio parke, didžiausiame atlikėjo solinės karjeros koncerte, drauge su daugiau nei 70 muzikantų scenoje.

Skrendančios dainos su orkestru skamba geriausiai

„Paskutinis traukinys“ (iš paskutinio „Foje“ albumo „1982“) buvo sukurtas 1995-1996 metais.

„Važiavau per miestą automobiliu, klausiausi radijo, greičiausiai turėjau jausmą, kad „viskas prarasta“, „nebėra prasmės“. Tokiais atvejais pats sau ieškai kažkokio žodžio, kad save atgaivintum, pastatytum ant kojų. Taip gimė idėja dainai“, – prisiminė A. Mamontovas.

Tokios skrendančios dainos, mano supratimu, su orkestru skamba geriausiai – jos įgauna gylio, naujų spalvų.

Kartų pamiltas kūrinys jau senokai neskambėjo atlikėjo koncertuose, todėl sugrįžta su nauja jėga ir emocija.

„Tai šviesi, sakyčiau, šiek tiek skrendanti daina, ir tokios skrendančios dainos, mano supratimu, su orkestru skamba geriausiai – jos įgauna gylio, naujų spalvų. Aišku, visada sunku konkuruoti su senąja versija, prie kurios klausytojai jau yra pripratę... Ir vis tik šis kūrinys yra toks, kurio nebaisu papildyti naujais instrumentais, skambesiu“, – kalbėjo dainos autorius.

Organizatorių nuotr 

Ieškojome jausmo

Naujoje dainos „Paskutinis traukinys“ aranžuotėje atsikartoja klausytojams gerai atpažįstamos originalaus kūrinio melodijos, tik jas atlieka jau ne vienas žmogus, o dešimtys muzikų.

„Tais laikais, kai įrašinėjame su „Foje“, dar gerai nemokėjome kūrinio, aranžuotę rašėme įrašo metu. Kitaip nei dabar, kai visa muzika jau buvo parašyta, o muzikantai atėjo mokėdami dainą natomis. Ieškojome jausmo. Iš pradžių grupė labai stengėsi – grojo švariai, tvarkingai. Sakau, dabar nusimeskit atsakomybę, tai yra šėlionių daina, leiskite sau džiaugtis“, – apie įrašų užkulisius pasakojo A. Mamontovas.

Ritminės grupės partijas šiame įraše atliko žinomų muzikantų rinktinė – Paulius Vaicekauskas-Plucando, Eimantas Belickas, Dominykas Babikas, Giedrius Nakas, Žygimantas Kepenis.

Ši daina, ji yra nesenstanti, o atliekama su orkestru įgyja šviežio oro gūsį.

Kaip sekėsi kūrinį išjausti jaunajai kartai, gimusiai panašiu laikui, kaip ir ši daina? „Man visa Andriaus muzika kelia stiprias emocijas. Tai nėra tiesiog dainos, einančios ir praeinančios. Jose užkoduotos žinutės turi papildomą gylį, jausmą, su kuriuo gali susitapatinti. Kaip ir ši daina, ji yra nesenstanti, o atliekama su orkestru įgyja šviežio oro gūsį – dabar skamba daug plačiau, giliau ir, mano supratimu, gražiau“, – kalbėjo P. Vaicekauskas-Plucando.

Organizatorių nuotr. 

Būsena, kurią lydi ir psichodelinis kokteilis

Simbolinis sutapimas, jog A. Mamontovo balsas bei ritmo grupės partijos buvo įrašytos Vilniaus plokštelių studijoje, kur įamžintos ir kitos, šiandien gerai žinomos „Foje“ dainos.

Išgirdęs naująją „Paskutinio traukinio” aranžuotę nusikėliau į metus, kai dvidešimčia metų buvome kvailesni, įžūlesni, mažiau žinantys, bet nemažiau laimingi ir mylintys.

„Plokštelių studija, kaip pagrindinė įrašų studija Lietuvoje, buvo svajonių vieta, į kurią pakliūdavo ne kiekvienas. Su „Foje“ ten įrašėme kūrinius, su kuriais išgarsėjome. Tai – „Kitoks pasaulis“, „Liūdesys“, „Krantas“, vėliau – „Laužo šviesa“, „Distancija“, „Saugok vaikystę“, po kariuomenės – „Geltoni krantai“, „Žvakių šviesoje“, „Aš noriu būti laisvas“, – prisiminė A. Mamontovas.

Specialiai dėl įrašo į Lietuvą parskridęs dirigentas Modestas Pitrėnas pasakojo, jog darbas su šiuo kūriniu sugrąžino į jaunystės prisiminimus. „Išgirdęs naująją „Paskutinio traukinio” aranžuotę nusikėliau į metus, kai dvidešimčia metų buvome kvailesni, įžūlesni, mažiau žinantys, bet nemažiau laimingi ir mylintys“, – sakė maestro.

Paklaustas, koks jo santykis su A. Mamontovo kūryba, šis atsako, jog itin jautrus, asmeniškas.„Laužo šviesa“ buvo savotiškas laikmečio himnas, būsena, kurią lydi ir psichodelinis kokteilis, viduje kunkuliavę hormonai... Tie prisiminimai, tos dainos iki šiol mane jaudina labiau, nei bet kokia opera (juokiasi). Linkiu visiems nostalgiško pasivažinėjimo (prieš)Paskutiniu traukiniu ir birželio 9-ąją su A. Mamontovu ir dideliu orkestru“, – kalbėjo M. Pitrėnas.