„Norėčiau dabartiniams ir būsimiems krepšininkams palinkėti pajausti tą „kaifą“, kai laimi su Lietuvos rinktine, kai grįžti į Lietuvą, važiuoji gatvėmis atviru autobusu ir minios žmonių Rotušės aikštėje tave sutinka. Tie dalykai lieka visam gyvenimui”, – tinklalaidėje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ sakė M. Kalnietis.

Gyventi kitoje šalyje buvęs krepšininkas nė už ką nenorėtų – kad ir žaisdamas užsienyje ir turėdamas vos 10 valandų „langą“, prisipažino, visada nusipirkdavo bilietą į Kauną ir nors trumpam grįždavo namo. Čia įsikūrė ir su savo šeima.

„Sakiau, kad mano žmona taps ta, kuri nustums krepšinį. Bet man pasisekė, kad atsiradus Migailei, liko ir krepšinis, – juokėsi M. Kalnietis. – Piršdamasis jai likau ištikimas sau – nupirkau vaikišką žiedą iš „Vaikų pasaulio“ už 7 litus. Neįsižeidė, nes ne tame laimė turbūt.“

Paprašytas prisiminti ryškiausią savo gyvenimo įvykį, buvęs krepšininkas prisiminė akimirką, kai mirė jo tėtis. Tuomet jam buvo 24-eri, buvo ką tik grįžęs su rinktine iš Pasaulio vyrų krepšinio čempionato, kur pelnė bronzą.

„Tėtis ilgą laiką sirgo. Mano vyriausia dukra buvo tik pakeliui į šį pasaulį. Ir jie prasilenkė. Tas momentas... kai dar laikiau jį už rankos ir... jo nebėra“, – pasakojo M. Kalnietis.

Buvęs krepšininkas dalinosi, kad vėžiu sirgusiam tėčiui buvo būtina nuolatinė priežiūra, atsisakė daug organų, jam buvo tiekiamas papildomas deguonis. Likusios gyventi dienos sparčiai tirpo...

„Nespėjau keisti tų deguonies balionų. Patraukiau jo kaukę ir paprašiau, kad truputį pataupytų deguonį, nes po ranka balionų daugiau neturime. O jis mane pasiuntė ant trijų raidžių. Ir už kokių penkių minučių išėjo. Vis dar nešiojuosi savyje tą momentą“, – pasakojo M. Kalnietis.

Visą tinklalaidės „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ epizodą su M. Kalniečiu žiūrėkite čia: