Meilė iš pirmo žvilgsnio lietuvę nuvedė į Romą

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Romoje?

– Sakyčiau, kaip filme. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Įsimylėjau Romą pirmą atostogų dieną ir jau žinojau, kad čia sugrįšiu.

Lietuvoje mokiausi Edukologijos universitete, baigiau ekonomikos ir verslo pagrindų bakalauro studijas, o tada išvykau į Nyderlandus. Ten gavau darbą logistikos kompanijoje, kurį laiką gyvenau Amsterdame. 2015 m. lapkritį nuvykau į Romą – su drauge atvykome švęsti jos gimimo dienos. Prisimenu gerą orą, skanų maistą, labai linksmus ir draugiškus italus, nuostabią miesto architektūrą. Pabuvome kelias dienas, grįžome į savo įprastus gyvenimus, o aš slapčia jau kūriau planą viską mesti ir kraustytis į Italiją.

Po kelių mėnesių taip ir padariau – mečiau darbą Nyderlanduose ir pasileidau į gyvenimo nuotykį. Dar niekada nebuvau keliavusi viena. Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir 2016 m. gegužę leidausi į pusantro mėnesio kelionę po visą Italiją. Norėjau suprasti, ar ši mano užgaida gyventi Italijoje yra tikra. Tai buvo pats gražiausias nuotykis mano gyvenime – prabėgo beveik aštuoneri metai, o aš vis dar tai prisiminusi šypsausi. Tai pakeitė mano gyvenimą – ne tik lokaciją, bet ir gyvenimo stilių, filosofiją, mane.

Gyvenimas čia truputį chaotiškas, su „peperoncino“ prieskoniu, bet taip pat labai romantiškas ir jaukus.

Antrosios kelionės metu susižavėjau italų kultūra, tradicijomis, gamta, klimatu, maistu. Viskas atrodė tobula. Keliavau visur, kur bilietai buvo pigūs, kur „Flixbus“ važiavo ir „Blah blah car“ vežė (itališka pavežėjų programėlė). Tačiau, kad ir kur nukeliaudavau, visuomet norėjau sugrįžti į Romą.

Paskutines dvi savaites pagyvenau Romoje, o tada grįžau į Lietuvą, užsirašiau į intensyvius italų kalbos kursus, ėmiau ieškotis darbo Romoje nuotoliniu būdu. Nemokant italų kalbos darbą susirasti sunku – mažai italų kalba anglų kalba. Vis dėlto 2017 m. pradžioje, net ir neradusi darbo, išvykau į Romą – nusprendžiau ieškotis darbo vietoje.

Jau po mėnesio gavau darbą svečių namuose miesto centre. Dirbau registratūroje. Apie 90 proc. svečių buvo užsieniečiai, tad savininkas labai džiaugėsi mano anglų kalbos žiniomis – reikėjo nors vieno pavaldinio, kuris be klaidų atsakytų į laiškus. Ten dirbau iki 2022 m. pradžios. Viešbutis plėtėsi, atidarė kelis „Airbnb“ apartamentus.

– Kaip italų kalba, įveikėte?

– Maždaug po trejų metų puikiai supratau italų kalbą, bet vis kuklinausi kalbėti rimtesnėmis temomis. Nors italų kalba atrodo labai lengva, tarimas paprastas, bet italų kalbos gramatika – labai sudėtinga. Išmokti italų kalbą, kaip ir visas kalbas, reikia laiko, praktikos ir žinių. Prabėgo šešeri metai, o vis dar klystu.

– Kaip sekėsi adaptuotis didžiausiame Italijos mieste?

– Atvykusi į Romą, į viską žiūrėjau kaip į linksmą nuotykį. Visuomet maniau, kad galiu grįžti namo pas mamą. Leidau laisvalaikį su italais. Mėgau šokti salsą, tad greitai susiradau bendraminčių, su kuriais savaitgaliais šokdavome – Romoje tai labai populiaru.

Adaptacija buvo labai smagi. Visi norėjo su manimi susipažinti. Italai – labai šilta ir svetinga tauta. Tai labai emocionalūs, mėgstantys bendrauti žmonės. Be abejo, šalis didžiulė – 60 mln. gyventojų – tad visokiausių žmonių yra. Šiaurės italai uždaresnio būdo, o pietuose – labai atsipalaidavę ir jausmingesni. Roma – toks aukso viduriukas.

Susiradusi darbą nuomojausi kambarį su vienu italu, su kuriuo iki šių dienų esame labai geri draugai – lietuviška sesytė ir itališkas broliukas (sorellina lituana, frattelino italiano). Gyvenant su italu išryškėjo mūsų skirtumai. Aš rytais kiaušinienę kepu, jis eina į barą kavos ir ragelio, o kiaušinienę kartais išsikepdavo vakarienei. Susitariame eiti kur nors penktadienio vakarą. Aš susiruošusi, o jis dar tik pradeda ruoštis. Aš ir šiandien mokausi vėluoti ir nestresuoti – niekas čia nevyksta laiku ir niekas dėl to nepyksta.

Italai yra drąsesni klausti, nebijo pasijuokti iš savęs, negaili komplimentų vieni kitiems. Rodo savo jausmus. Daug gestikuliuoja – dažnai gatvėje galima pamatyti besipykstančius italus. Iš pradžių atrodė keistai, gal net nesaugiai, bet dabar tai kelia šypseną. Jie išsiaiškina nesutarimus čia ir dabar, ir keliauja patenkinti toliau.

Pamenu, tik atsikrausčius į Romą pora italų draugų pakvietė mane penktadienį į miestą. Aišku, pasipuošiau ir pasiruošiau vakarėliui. Ką dar galima veikti penktadienio vakarą? Atvažiuojame į „Monti“ rajoną, pagrindinę  Piazza della Madonna dei Monti aikštę. Galvoju, kas čia dabar vyks? Italai sako: nusipirksime po taurę vyno ir eisime į aikštę pasėdėti, pabendrauti. Galvojau, juokauja. Labai greitai prisirinko daug žmonių ir iš tiesų jie gėrė vyną, šnekučiavosi, kažkas grojo gitara, buvo daug juoko ir šurmulio. Tą naktį supratau vieną dalyką apie italus – jiems gyvybiškai svarbu bendrauti.

– Dar ilgai gyvensite Romoje?

– Atvykau į Romą būdama vieniša. Tik atsikrausčiusi maniau, kad italai – ne man: per daug šneka, per daug jausmų, per daug „makaronų“, komplimentų. Mums, šiauriečiams, norisi privatumo, mes nepratę rodyti savo jausmų. Pasisveikindami tiesiame ranką iš toli, esame kuklūs ir įtarūs. O čia vakaro pabaigoje nepažįstamieji jau norės su tavimi atsisveikinti kaip su artimu draugu – bučiniai į abu skruostus. Po metų gyvenimo Romoje susipažinau su savo dabartiniu draugu, italu iš Romos Daniele. Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Atkeliavusi į Romą maniau pabūti čia metus. Supratau labai greitai, kad nei turtų, nei karjeros aukštumų čia lengvai nepasieksi. Labai painūs biurokratiniai procesai ir didžiuliai mokesčiai. Atlyginimas neadekvačiai žemas, palyginti su būsto ir maisto kainomis. Kas siekia karjeros, dirba labai ilgas darbo valandas. Manau, viena iš priežasčių, kodėl italai ilgai gyvena su tėvais, – labai brangu nusipirkti savo būstą, ypač didžiuosiuose miestuose, o nuomotis – neapsimoka.

ES piliečiams nieko ypatingo nereikia norint dirbti Italijoje. Tačiau be italų kalbos – sudėtinga. Tiesa, yra nemažai tarptautinių kompanijų, priimančių užsieniečius. Kalbantys kitomis kalbomis ten turi pranašumą, nes nedaug italų kalba kuria nors užsienio kalba.

Neseniai atradau naują užsiėmimą – feisbuke pradėjau kurti puslapį „Kartą Romoje“, kuriame dalijuosi praktiniais patarimais atvykstantiems. Kartkartėmis pasivaikštau su atvykusiais tautiečiais, aprodau miestą, papasakoju apie italų kultūrą, gyvenimą Romoje, padedu sustyguoti jų atostogas. Kol kas tai – tik hobis, bet kas žino, galbūt ateityje galėsiu iš to gyventi. Daug idėjų verda galvoje.

Aš ir šiandien mokausi vėluoti ir nestresuoti – niekas čia nevyksta laiku ir niekas dėl to nepyksta.

– Kas jus čia labiausiai žavi?

– Sunkus klausimas. Iš tiesų tai viskas. Elegantiškai pasipuošę, atsipalaidavę italai, jaukios kavinės, bažnyčių kupolai, siauros gatvelės, motoroleriai, saulėtos dienos, jūrinės pušys ir italų klegesys, o kur dar kultūra, menas ir maistas! Šis miestas – tarsi bičių avilys: pilnas gyvybės, triukšmingas, bet kartu ir harmoningas. Mėgstu itališką gyvenimo būdą, su visais aperityvais ir ilgais pašnekesiais, vėlavimais ir zujančių motorolerių garsais.

Myliu Romą tokią, kokia ji yra. Ir įsimyliu vis labiau. Gyvenimas čia truputį chaotiškas, su „peperoncino“ prieskoniu, bet taip pat labai romantiškas ir jaukus. Jei išmoksti miesto taisykles, viskas atrodo labai paprasta. Jau neįsivaizduoju gyvenimo ne Romoje.

Esu ekstravertė, man patinka bendrauti ir būti apsuptai žmonių. Esu smalsi, o Romoje yra tiek daug visko pamatyti – kiekviena gatvelė, kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Romoje yra net 900 bažnyčių, daugiau nei 100 muziejų, meno galerijų. Sunku net viską papasakoti – reikia pamatyti savo akimis!

J. Kvietkauskaitės patarimai keliaujantiems į Romą

Verta žinoti. Jei kažkas neaišku, pasiklydote, gavote per didelę sąskaitą, kažko nesuprantate – klauskite. Italai linkę bendrauti, kartais susiraukia, nes nemoka anglų kalbos, bet dažniausiai padeda. Auksinė taisyklė – nėra ne! Žaiskite su italais, juokaukite, jie yra labai lankstūs žmonės. Ir gudrūs. Gaila, bet turistai neretai lieka apgauti, ypač kavinėse. Prieš sėsdami atsigerti kavos ar aperolio išsiaiškinkite, kokia kaina. Žinau, kad jums atostogos ir norite sau leisti daugiau, bet italai tai jaučia. Ne vienas ir ne du yra išgėrę kavos už 10 eurų, nors prie baro ji kainuoja apie 1,50 euro.

Palankiausias metas vykti. Pats gražiausias metas yra balandis – liepos pradžia. Taip pat geras laikas – rugsėjis iki spalio vidurio. Galima keliauti ir žiemą, mažiau turistų, nėra eilių prie monumentų ir kainos daug žemesnės, bet pasitaiko lietaus. Rugpjūtis – pats karščiausias. Dauguma italų patraukia prie jūros ar į kalnus.

Kiek dienų reikia, kad minimaliai pažintume Romą? Roma – milijoninis miestas, bet senamiestis nelabai didelis. Pirmą kartą keliaujant gali užtekti 3–4 dienų – tai optimalus variantas. Nežinau, kas nutinka Romoje, bet žmonės negali sustoti vaikščioti. Kasdien vingiuoja siauromis gatvelėmis 10–15 km ir daugiau. Po trijų keturių intensyvių dienų labai pavargsta, viskas susimaišo. Sakau, kad į Romą reikia važiuoti trumpam, bet dažnai.

Ką būtina pamatyti? Būtina pamatyti Koliziejų, Romėnų forumus, Panteoną ir Šv. Petro Baziliką, Trevi fontaną, Navonaos aikštę, Ispaniškuosius laiptus. Paklajoti senamiestyje be tikslo, leisti sau pasiklysti. Būtina pamatyti miestą iš aukštai. Viena gražiausių panoraminių aikštelių – Vittoriano monumentas (galima užlipti į viršų nemokamai, labai rekomenduoju). Pinčio panoraminė aikštelė taip pat labai graži.

Ar ieškoti gido pagalbos? Galite drąsiai keliauti vieni, tikrai neprapulsite ir nenuobodžiausite. Turime internetą, įvairiausių programėlių. Daug praktinės informacijos galite perskaityti mano puslapyje feisbuke „Kartą Romoje“. Keliu viską, kas praverstų viešnagės metu, mielai atsakau į kylančius klausimus. Tačiau visuomet kviečiu pasvarstyti galimybę pažinti Romą su vietiniu – išvengsite kuriozų ir daug sužinosite apie italų kultūrą ir istoriją.

Apie transporto sistemą. Romoje eismas ir viešasis transportas yra neprognozuojamas ir chaotiškas. Neaišku, kada atvažiuos autobusas, kiek laiko truks kelionė ir ar išvis atvažiuos. Juokaujama, kad autobusai Romoje neegzistuoja. Miesto centre situacija truputį geresnė, bet autobusais keliauti nepatogu. Dažnai jie būna perpildyti, pasitaiko kišenvagių. Jei galite, jais nesinaudokite. Jei vis dėlto laukiate autobuso stotelėje, jam atvažiuojant pamokite ranka – kitaip nesustos. Norint išlipti, reikia paspausti „Stop“ mygtuką. Jei apsistojote centre, visur apeisite pėsčiomis. Jei apsistosite toliau nuo centro, ieškokite būsto netoli metro stotelės.

Kur apsigyventi? Būsto kainos priklauso nuo sezono. Romos miestas nepigus. Visuomet sakau, kad miesto centras yra Panteonas / Navonos aikštė ir aplink. Iš ten lankytinas vietas be didelio vargo pasieksite pėsčiomis. Pigesni rajonai apsigyventi – prie Termini stoties ir Vatikano.

Ar brangu pavalgyti? Maisto kainos parduotuvėse nedaug aukštesnės nei Lietuvoje. Restoranuose, kavinėse – brangiau. Tikrai rasite kur pavalgyti ir pigiai – mieste gausu picerijų, siūlančių picų gabaliukais, sumuštinių (panino) ir pan.

Ko paragauti? Kiekvienas Italijos regionas turi savo firminius patiekalus. Roma garsėja „pasta alla Carbonara“ (makaronų patiekalas su sūdyta kiaulienos pažande „Guanciale“, pecorino (avies) sūriu ir kiaušinio tryniu). „Spaghetti Cacio e pepe“ – makaronai su sūrio ir pipirų padažu (dažnai nuvertinamas turistų, nes labai paprastas receptas. Neapsigaukite, labai skanu ir sudėtinga pagaminti). Artišokai („Carciofi alla romana, carciofi alla giudia“). Desertas – maritozzo (saldi bandelė, su kalnu natūralios grietinėlės). Greitas užkandis – suppli (užkandis iš ryžių, pomidorų padažo ir mocarelos). „Fiori di zucca“ – cukinijų žiedai, įdaryti mocarelos sūriu ir ančiuviais, apvolioti tešloje ir išvirti aliejuje.

Itališki ypatumai. Spagečius italai valgo tik šakute (be jokių šaukštų ar peilių), suka į vieną pusę, ir viskas. Jei užsisakysite latės, jums atneš stiklinę šilto pieno. „Latte“, išvertus iš italų kalbos, reiškia „pienas“, „caffelatte“ – latės kava. Jei norite puodelio juodos kavos, prašykite „americano“. Lietuviai dažnai ieško sočių pusryčių, bet Italijoje pusryčiai dažniausiai būna saldūs – kapučinas ir ragelis ar sausainis. Jei kavos bare atsisėsite prie stalo, už viską susimokėsite dvigubai ar net daugiau. Atkreipkite dėmesį – italai valgo pusryčius, geria kavą stovėdami prie baro. Nuėję į restoraną, nesėskite prie laisvo staliuko. Palaukite, kol jus pasodins aptarnaujantis personalas.

Subtiliu klausimu. Romoje nėra viešų tualetų. Vietiniai, reikalui prispyrus, eina į barą, išgeria kavos ir užsuka į tualetą. Jei esate muziejuje ar dar kur, būtinai nueikite.

Apie vandenį. Romoje yra daugybė mažų fontanėlių (vietinių vadinami „nasoni“, nes primena didelę nosį), iš kurių bėga geriamasis vanduo. Romoje retai kada pamatysite italą su plastikiniu vandens buteliuku. Jie žino, kad ras „nasoni“ kur už kampo.