Vasara neatsiejama nuo meilės romanų. Ne vien užmegztų kurortuose, bet ir gimusių rašytojų galvose. Kritikai neskuba smerkti nei jų autorių, nei skaitytojų: svarbu – ne žanras, bet turinys.

Tiek Čikagoje, tiek Lietuvoje per televizorių matome vien smurtą ir kriminalus, o žmonėms juk reikia atsipalaiduoti.

Meilė, tragedija ir fantazija

Telefonu išgirdusi lietuvišką pasisveikinimą devynerius metus Čikagoje gyvenanti 63 metų rašytoja Nijolė Rinkevičiūtė-Gilaitienė trumpam nutyla. "Gera girdėti lietuvių kalbą", – po kelių akimirkų taria moteris ir be jokio akcento pradeda pasakoti apie šiemet kol kas tik lietuvių kalba išleistą jos meilės romaną "Užburtoji".

Rašytojai dažnai pabrėžia: viena svarbiausių literatūros kūrinio užduočių – įtikinti skaitytoją. "Gyvenime taip nebūna – tiek nelaimių vieno žmogaus negali ištikti", – perskaičius romaną "Užburtoji" šmėkštelėjo mintis. Tačiau slaugės darbą dirbanti ir laisvalaikiu rašanti N.Rinkevičiūtė-Gilaitienė skaitytojų ir nesiekė įtikinti. "Fantazijos turiu daug daugiau, nei reikia", – juokėsi autorė.

Nors pagrindinę romano veikėją Viliją nuo pat vaikystės persekioja mylimų žmonių mirtys, knyga nepalieka slogaus įspūdžio.

"Romanas lengvas, o fantazija "užmuša" dabartinį gyvenimą bent pusei paros. Tiek Čikagoje, tiek Lietuvoje per televizorių matome vien smurtą ir kriminalus, o žmonėms juk reikia atsipalaiduoti. Girdžiu komentarų, kad ši knyga – švari", – autorė savo knygą apibūdina kaip įkvepiančią tikėjimo, kad nugalėjus gyvenimo negandas ateina ir geresnis rytojus.

Miršta dešimtys vyrų

Galima juokauti: vyrams šios knygos nepatartina skaityti. Nors romane aprašoma šių laikų istorija ir karo šešėlio nėra, daugiau nei puspenkto šimto puslapių kūrinyje miršta dešimtys vyrų. Daugelis Vilijos mylimųjų žūsta vos jai pasipiršę.

"Dažnai girdžiu vyrų klausimą, kodėl taip jų nekenčiu? Nejaučiu vyrams neapykantos, tačiau man nepatinka jų elgesys. Beveik visą gyvenimą buvau vieniša, nes neradau tokio vyro, kokio ieškojau. Istorijos apie žuvusius vyrus išplaukė iš gyvenimo patirties: kai kuriuos pažinojau pati, kitus – artimieji ar pažįstami. Vieno vyro žūties istoriją pasiskolinau iš laikraščio", – pasakojo rašytoja. Pati ji ne kartą mylėjo, buvo ištekėjusi, turi sūnų Leoną.

Autorė sakė, kad vienišumo jausmas netrukdo rašyti apie meilę, o svajonės apie idealų vyrą rašymą netgi palengvina.

Sutampa su biografija

Susipažinus su N.Rinkevičiūtė-Gilaitienės biografija atrodo, kad romanas atpasakoja jos pačios gyvenimą. Tiek herojė, tiek rašytoja vaikystėje tampa našlaitėmis, abi kilusios iš nedidelio Lietuvos miestelio ir dievina Paryžių, studijavo žurnalistiką, vėliau išvyko į JAV. Knygoje sutampa ir mylimųjų vardai: abi moterys labiausiai mylėjo Džonatanus.

Tačiau pavadinti kūrinio autobiografiniu negalima. Pasak autorės, "Užburtoji" – tai lakmuso popierėlis, kuris sugėrė ne tik jos, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimo trupinėlius.

"Tačiau pačioje kūrinio pradžioje yra mano gyvenimo detalių. Esu našlaitė – šį skaudulį jaučiu visą gyvenimą, tad savo romaną pradėjau būtent nuo šio skausmo. Bet tikrai nesu Vilija", – tikino moteris.

Pasiilgo Lietuvos

Ankščiau N.Rinkevičiūtė-Gilaitienė manė, jog rašyti pradės tik sulaukusi pensijos. Tačiau atsiradus laisvo laiko ir šiek tiek pakoregavus darbo laiką moteris išgyvenimus į knygas pradėjo dėti anksčiau. Skaitę N.Rinkevičiūtė-Gilaitienės poezijos rinkinį "Dėkoju už gyvenimą" atpažins rašytojos rašymo braižą ir romane "Užburtoji". Išskirtinis bruožas – rašytoja mėgsta mažybinius daiktavardžius.

"Neseniai į rankas pateko knyga, kur visas tekstas – vien apie oralinį seksą. Ir tai mes kišame savo vaikams. Juk tai ne meilė, o tik seksas", – apgailestavo rašytoja. Ji jau sulaukė pasiūlymų išversti romaną "Užburtoji" ir į anglų kalbą, tačiau dvejoja, ar verta – nenori, kad nukentėtų teksto kalba.

Romano herojė Vilija, kurį laiką gyvenusi Amerikoje, grįžta į Lietuvą. Į tėvynę, kur, pasak N.Rinkevičiūtės-Gilaitienės, yra jos namai, planuoja grįžti ir ji pati. "Anksčiau grįžti negalėjau – buvau prižadėjusi darbdavei Ritai, kurią sergančią prižiūrėjau, kad liksiu iki paskutinio jos atodūsio. Dabar jau esu laisva, tačiau reikia padėti sūnui", – planais dalijosi rašytoja.