Pirmoji skulptūrėlė – atsitiktinė

Kai prieš 25 metus įsigijo pirmą savo kolekcijos eksponatą – masyvią Berno zenenhundo veislės šuniuko skulptūrėlę, Raseinių rajone įsikūrusio Berno zenenhundų veislyno "Kalnų šuo" šeimininkas I.Tarnauskas augino vokiečių aviganius.

"Man toji skulptūrėlė-taupyklė labai krito į akį. Pastebėjau ją vienoje mugėje, seilę varvinau ir galiausiai nusipirkau gimtadienio proga. Tuo metu, regis, dar nė nežinojau, kokios veislės šuo pavaizduotas", – prisimena I.Tarnauskas.

Pirkinys tapo ateities pranašu: po kelerių metų būtent Berno zenenhundo veislės šunys užkariavo I.Tarnausko namų Raseinių rajone kiemą ir šeimininko širdį.

"Buvo praėję nemažai laiko nuo to pirkinio, kai susipažinau su širdies drauge Onute, kurios dukra Aušra irgi be galo myli šunis. Ji gyveno Anglijoje, Airijoje ir buvo prisipirkusi tų šuniukų skulptūrėlių pilną sekciją. Ji man ir padovanojo pirmąsias kelias dešimtis eksponatų. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar, kai kur pamatau, tai net širdis dreba, kol šuo neatsiduria pas mane ant lentynos", – sako Irmantas.

Ko gero, esu vienas iš nedaugelio, kuris „augina“ tiek šuniukų, ir dar skirtingų veislių. Jeigu ne visų, tai bent didžiosios dalies pasaulyje egzistuojančių šunų veislių skulptūrėles turiu.

Jo kolekcijoje – porcelianiniai, gipsiniai, keraminiai, stikliniai, plastikiniai ir netgi iš medžio išdrožti šunys. Bene vienintelis kriterijus – kad šuo būtų kuo tikroviškesnis, kuo labiau atitiktų savo veislės atstovus realybėje, o jeigu skulptūrėlė dar sena, gero meistro padaryta...

Kolekcininkas pastebi, kad skulptūrėlės, atkeliavusios iš Anglijos, Airijos, kitų šalių, yra kokybiškesnės ir tikroviškesnės negu tos, kurias jis įsigydavęs Lietuvoje tik pradėjęs kolekcionuoti. Lietuvoje šuniukai dažnai gaminami linksmi, išsišiepę, su kepurytėmis – vaikiški. Tokių, kad stovėtų tam tikra poza ir dar atitiktų veislės standartus, – mažai.

Ir perka, ir gauna dovanų

Dar vienas kriterijus – kaina, nes ne kiekvieną skulptūrėlę I.Tarnauskas pajėgus įpirkti.

"Būna – pamatau kokią skulptūrėlę, tai sapnuoju naktimis, rezgu planus, kaip man čia įsigijus. Kartą Kaune, "Urmo" bazėje, pamatėme – 16 eurų kainavo. Važiuoju į Kauną ir galvoju, bus ar nebus. Radau, nusiderėjau iki 12 eurų, parsivežiau", – pasakoja pašnekovas.

Kartais pavyksta iškaulyti ar už šokoladuką išsiprašyti – visokių būna situacijų. Neseniai turguje rado penkias skulptūrėles – visas už 10 eurų nusipirko. Tačiau tų ypač senų, vertingų, po 50 ar daugiau eurų kainuojančių, dažniausiai skaudama širdimi tenka atsisakyti.

Įvairovė: I.Tarnausko šunų skulptūrėlės atkeliavusios iš įvairių pasaulio šalių.

Daugiausia už vieną skulptūrėlę I.Tarnauskas yra paklojęs šiek kiek daugiau nei 50 eurų. Teko pataupyti, bet jos labai norėjo. Na, o pigiausia – 50 centų.

I.Tarnausko kolekcijoje nėra dviejų vienodų eksponatų. Didžiausias – gipsinis juodas dobermanas – 1 m aukščio ir be galo tikroviškas. Dabar jis stovi terasoje, kad namie niekas neužkliūtų, nesudaužytų. Kartą į kambarį, kuriame stovėjo skulptūra, įėjęs elektrikas, išvydęs keturkojį, pro duris atgal puolė strimgalviais.

"Iš įvairių šalių atkeliavę. Vienas netgi vokelyje iš Anglijos atsiųstas buvo, su gyvu augaliuku, priklijuotu kartu, – pasakoja kolekcininkas. – Daugiausia perku pats. Kur nors pastebėjęs nebeatstoju."

Tiesa, ne vien pats prie prekystalių ir suvenyrų kioskelių pamindžikuoja kolekcijos savininkas. Kartais skulptūrėlių jam dovanoja artimieji, bičiuliai. Būna, kad žmonės, išgirdę apie I.Tarnausko kolekciją, patys paskambina, pasiūlo padovanoti. Kartą iš vienos moters net dešimt eksponatų gavo už dyką.

Rengia parodas vaikams

"Ko gero, esu vienas iš nedaugelio, kuris "augina" tiek šuniukų, ir dar skirtingų veislių. Jeigu ne visų, tai bent didžiosios dalies pasaulyje egzistuojančių šunų veislių skulptūrėles turiu, – sako kolekcininkas. – Gal tik tų retų veislų – ne, tokias rečiau gamina."

Skulptūrėles I.Tarnauskas eksponuoja ir plačiajai visuomenei – rengia parodas įvairiuose miestuose. Ateina žmonės pasižiūrėti, atsiveda vaikus. Kartais tiesiai į mokyklas važiuoja.

Vaikams sakau: raskite man tą ar aną veislę, ir jie ieško – jiems įdomu.

"Vaikams sakau: raskite man tą ar aną veislę, ir jie ieško – jiems įdomu, – sako pašnekovas. – Raseiniuose, pamenu, buvo kokių 12–14 metų mergaitė, kuri vos vienos veislės nerado. Yra gabių, šunis labai mylinčių vaikų."

Parodų metu renkami pinigai, tačiau jie skirti ne pačiam kolekcijos savininkui – jis pasiima tik tiek, kad atsipirktų kelionė, reklama, o visi kiti pinigai atitenka gyvūnų prieglaudoms. Nuperka ir nuveža į jas tai, ko tuo metu ten labiausiai reikia. Kai parodos vyksta mokyklose, tai dar ir vaikai lauktuvių prieglaudų šunims suneša, – ir jas nuveža.

Kartu su skulptūrėlėmis į parodas vyksta ir I.Tarnausko auginami Berno zenenhundų veislės šunys. Vaikai gali juos paglostyti, su jais pažaisti.

"Berno zenenhundai – švelnūs, jaukūs, šilti, dideli, gražūs meškinai. Aš galiu būti tikras, kad niekada jokiam žmogui neįkąs. Lengvai valdomi, lengvai dresuojami, puikaus būdo", – pasakoja I.Tarnauskas.

Renka ne tik šuniukus

Tiesa, I.Tarnausko namuose – ne vien šimtai skulptūrėlių. Juose nemažai ir įvairių kitų daiktų, susijusių su šunimis, – kilimėlių, lėkščių, puodelių, padėkliukų, druskinių, kepuraičių.

Dar vyras turi keturis senovinius šunų pakabukus – registracijos žetonus. Brangiausias iš jų – 1918 m. šuns registracijos žetonas, kurį pažįstami dovanojo kolekcininkui radę viršutiniame žemės sluoksnyje. Pasak pašnekovo, A.Smetonos laikais šunys turėjo registracijos žetonus, ant kurių buvo parašyta, pavyzdžiui: Lietuva, Raseinių rajonas, Girkalnio valsčius ir numeris. Pagal jį gal kažkokiuose senuose dokumentuose galima atsekti, koks tai buvo šuo.

Bet čia jau brangus malonumas – vieno pakabuko kaina prasideda nuo 30 eurų, o ir daug jų nerasi – jei ir yra, tai jau pas kolekcininkus. Tad Irmantui pakanka ir tų kelių, kuriuos turi, – nebent kas nors padovanotų.

Be I.Tarnausko, jo teigimu, Lietuvoje šunų skulptūrėles kolekcionuoja tik keli žmonės. Šeima Palangoje įkūrusi oficialų šunų muziejų, kuriame – apie 2 tūkst. suvenyrinių šunų. Teko girdėti, kad vienas kaunietis yra sukaupęs per 1 000 skulptūrėlių, panevėžietė – apie 50 šuniukų. Apie savo kolekcijas žmonės nelinkę garsiai pasakoti.

"Čia jau mano priešai, – juokauja pašnekovas. – Buvo taip, kad Raseinių sendaikčių parduotuvė turėjo iš Nyderlandų atvežtą šuniuką, o nupirko jį man iš panosės palangiškis – aš nespėjau. Žinote, kaip pikta buvo. Bet ką padarysi – kas pirmesnis, tas gudresnis."