Kas jau kas, bet rankininkės moka švęsti sezono pabaigtuves. Vilniaus "Eglės-Šviesos" rankininkės jas nutarė paminėti surengdamos originalią fotosesiją. Tokios progos nenorėjo praleisti ir "Vilniaus diena".

– Ar pamenate pirmuosius savo žingsnius rankinyje? Kokie jie buvo?

Guostė Ožeckauskaitė: – Bent jau mano pirmieji žingsniai rankinyje buvo per kūno kultūros pamoką: mokytoja įdavė rankinio kamuolį, parodė, ką reikia daryti, ir viskas prasidėjo.

Rūta Diržinauskienė: – Pirmą kartą man rankinis pasirodė labai keistas – kamuolį reikia varytis rankomis, tačiau mesti ne į krepšį, o į vartus, kaip futbole.

Joana Pileckytė: – O mane per kūno kultūros pamoką vaikystėje apgavo. Pakvietė žaisti kvadrato, o po pusės metų jau žaidžiau rankinį.

Grėtė Morkvėnaitė: – Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs, o kiekvienas pelnytas įvartis suteikdavo pasitikėjimo savimi. Be abejo, po pralaimėtų rungtynių būdavo ir ašarų.

Sandra Makarevičiūtė: – O aš savo pirmąją treniruotę pamenu, tarsi tai būtų įvykę vakar. Penktos klasės žiburėlį iškeičiau į pirmąją treniruotę, kuri vyko mokykloje. Nuo tos dienos rankinio nesu išdavusi. Žingsniai buvo drąsūs, nes noro žaisti buvo labai daug. Keitėsi treneriai, komandos, salės, bet ne noras dirbti ir tobulėti.

Aušrinė Muižytė: – Aš tik paėmusi kamuolį į rankas supratau, kad pavyks su juo susidraugauti.

Daiva Aleksandravičiūtė: – Matau, kad mano istorija bus sudėtingiausia (juokiasi).

J.P.: – Tu pasakok, o mes dar kartą paklausysime!

D.A.: – Gerai, klausykitės. Būdama dar pradinukė lankiau lengvosios atletikos treniruotes, šokinėjau į aukštį. Sportavom savo mokyklos sporto salėje, o po mūsų treniruočių prasidėdavo rankinio užsiėmimai. Būsimas mano treneris pastebėjo, kad savo bendraamžius lenkiu ūgiu, ir pakvietė išbandyti rankinį. Kurį laiką lankiau ir lengvąją atletiką, ir rankinį. Tačiau vieną dieną atėjo laikas apsispręsti. Šių trenerio žodžių niekada nepamiršiu: "Daivute, įsivaizduok, kai tu laimėsi rankinio rungtynes, džiaugsies su visa komanda, o kai laimėsi šuolyje į aukštį, džiaugsies viena." Tada pamaniau, kad treneris nesupranta, ką kalba. Įsivaizdavau, kad laimėti savarankiškai yra kur kas smagiau nei pergalės džiaugsmu dalytis su kitais. O dabar galiu drąsiai pasakyti, kad treneris buvo teisus. Juk žinome dainą – kas man iš to džiaugsmo, "jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės."

– Kas labiausiai nepatinka rankinyje?

Choru: – Traumos!!!

G.M.: – Jų pasitaiko tiek per treniruotes, tiek per rungtynes. Apmaudžiausia būna, kai po rimtesnės traumos tenka praleisti nemažai laiko be treniruočių.

– O kas patinka?

J.P.: – Greitis, komandinis darbas, pergalės – juk tai pozityvūs dalykai.

G.M.: – Mūsų rungtynėse netrūksta azarto, o po kokių svarbių laimėtų rungtynių galima net išspausti džiaugsmo ašarą.

– Geriau papasakokite, kaip toks būrys merginų sugeba nesusipešti?

Ernesta Burinskytė: – Būna visko. Dažnai jausmai ir emocijos verda. Nors ir pykstamės, tačiau visada susitaikome.

A.M.: – Mes juk merginos. Pykstamės tik dėl rankinio reikalų ir tik aikštelėje. Po treniruotės ar rungtynių visus pykčius pamirštame.

E.B.: – Juk mes – komanda, kurioje galioja taisyklė "vienas už visus, visi už vieną".

– Kokį linksmiausią nutikimą, susijusį su rankiniu, treniruotėmis, prisimenate?

D.A.: – Linksmų nutikimų būta begalės, bet labiausiai atmintyje įstrigo nuotykis, kai su komandos drauge pavėlavome į rungtynes. Žinoma, kaip visada, manėme, kad atvažiuosime anksčiau, ramiai apsirengsime, pažiūrėsime kitų komandų rungtynes. Įėjome į salę ir nesupratome, kas vyksta. Žaidė mūsų komanda. Nuėjome prie trenerės nuleidusios galvas, pasiėmėme drabužinės raktą, persirengėme ir grįžome į antrą kėlinį. Tada man buvo gal ne daugiau nei vienuolika metų. Situacija atrodė katastrofinė, o dabar tai atrodo labai juokinga.

– Kas jūsų komandoje jau yra užsitarnavusi komandos sielos vardą?

A.M.: – Manau, kad kiekvienoje situacijoje komandos siela tampa vis kita mergina. Viena yra labiau organizuota, kitos turi puikių idėjų, o trečios palaiko idėjas ir sukuria linksmą nuotaiką.

E.B.: – Kiekviename komandiniame sporte svarbus yra kapitonas. Jis renkamas visų komandos narių, nes juo pasitiki ir tiki, kad jis visada mokės nuteikti komandą.

– Ar komanda kartu linksminasi? Ar leidžiate kartu laisvalaikį?

D.A.: – Žinoma, švenčiame rimtesnes ir svarbesnes pergales. Turime vietas, kuriose labiausiai mėgstame jas paminėti. Visos 16 panelių retokai susirenka leisti laisvalaikio kartu dėl studijų, darbų. Apskritai komanda labai draugiška ir joje tikrai yra labai daug gerų draugių.

– Kokia sporto šaka jums įdomiausia? Žinoma, po rankinio.

Choru: – Futbolas!

G.M.: – Jame reikia didelio susižaidimo, tarpusavio sutarimo. Įmušus įvartį komanda įgauna pasitikėjimo savimi ir visa komanda džiūgauja, nes pasiekti pergalę futbole labai sunku.

S.M.: – Dar įdomus tenisas. Būtų įdomu save išbandyti individualiajame sporte. O futbolas žavi tuo, kad niekaip negaliu atsižiūrėti, kaip futbolininkai taip valdo kamuolį kojomis. Dar norėčiau keliais slysti per žolę po įvarčio (juokiasi).

R.D.: – O aš mėgstu futbolą ir tinklinį, nes laisvalaikiu mėgstu pažaisti ir vieną, ir kitą.

J.P.: – O aš esu ištikima rankiniui!