Garsinių knygų leidėjai įsidrąsino – knygynuose, be pasakų vaikams, randasi garso leidinių verslininkams ir net vienas kitas grožinis kūrinys.

Skaityti vairuojant automobilį

Gal teko ilgoje kelionėje automobiliu klausytis Jano Flemingo, išgarsėjusio knygų serija apie Džeimsą Bondą, pirmojo romano "Rojalio" kazino" ar Kęstučio Navako "Dviejų lagaminų sniego", Carloso Castanedos "Vidinės ugnies"?

Teigiamai galėtų atsakyti tik tie, kurių draugai turi regėjimo negalią ir teisę Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB) bei jos filialuose įvairiuose miestuose gauti garsines knygas kompaktinių plokštelių pavidalu. Mat LAB Knygų leidybos skyrius savo gausią produkciją (apie 200 naujų grožinės literatūros knygų kasmet) skiria tik žmonėms su regėjimo negalia ir negali garsinių knygų pasiūlyti knygynams, nes neturi teisės užsiimti komercine veikla.

Kitos leidyklos kol kas tenkinasi garsinių pasakų vaikams ir knygų verslininkams leidyba. Būtent tokia garsinė produkcija dabar vyrauja knygynuose. Tuo tarpu Vakarų šalyse per praėjusias Kalėdas viena populiariausių dovanų buvo garsinė knyga (romanas ar kitas grožinės literatūros žanras). Kodėl lietuviai tokie abejingi garsinei literatūrai?

Įgarsinimo savitumai

"Mūsų šalyje dar nėra garsinių knygų skaitymo kultūros. Iki šiol dauguma žmonių labiau linkę skaityti įprastą, o ne garsinę knygą, tačiau yra gyvenime situacijų, kai garsinė knyga įgyja didžiulį pranašumą. Pavyzdžiui, argi nebūtų patogu šeimininkauti namuose, megzti ar net ravėti daržą, vairuoti automobilį tolimoje kelionėje ar kaitintis saulutėje prie ežero, klausantis mėgstamo diktoriaus ar aktoriaus skaitomo romano?" – retoriškai klausė LAB direktorė Rasa Januškevičienė.

Direktorė nustebino pažymėjusi, kad aklieji ir silpnaregiai linkę mieliau klausytis neutraliu diktoriaus ar aktoriaus balsu perskaityto teksto, nei suvaidinto, pabrėžiant personažų skirtingumą. Mat klausantieji nori savos, o ne įpirštos kūrinio interpretacijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, kai kuriose iš Rusijos atkeliavusiose garsinėse knygose tekstai skaitomi net kelių aktorių (vyrų ir moterų), skambant muzikai. Tokios garsinės knygos panašios į mažus spektaklius.

"Garsinės knygos gal todėl nėra tokios populiarios, kaip įprastos, nes didelei daliai žmonių būdinga regimoji atmintis, – samprotavo R.Januškevičienė. – Juk esame ne kartą pagavę save klausantis iš radijo sklindančio teksto ir nebegirdintys jo. Žmonės, matyt, tai įvertina. Juk ir aklieji, kai nori kažką įsiminti, įsidėmėti, išmokti, prašo ne garsinio teksto, o parašyto Brailio raštu. Be to, garsinių knygų leidėjai neturi garantijų, kad jų produktas nebus nelegaliai kopijuojamas ir platinamas."

Pasakos keliauja ir į užsienį

Nors įprastų knygų leidyklos dar nesiryžta leisti grožinės literatūros garsinių knygų, tuo tarpu, pavyzdžiui, kai kurie regos negalios kamuojami LAB skaitytojai per savaitę perskaito po 10 garsinių knygų romanų! Sunku įsivaizduoti tokiu tempu skaitantį regintįjį.

Anot "Baltų lankų" knygyno Kaune, "Akropolyje", vadybininkės Lauros Kymantaitės, žmonės labiau vertina įprastos knygos skaitymo malonumą ir labiau linkę iš kompaktinės plokštelės klausytis įvairių patarimų ar net paskaitų, o ne romanų. Tiesa, jau išpirktas Doloresos Kazragytės skaitomas nuostabus R.Bacho kūrinys – "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra". Pirkėjų dėmesio ši kompaktinė plokštelė sulaukė gal ir todėl, kad ji panaši į lyrinį spektaklį, kurį lydi subtilios Sauliaus Šiaučiulio muzikinės improvizacijos.

"Baltų lankų" knygyne populiarūs garsiniai leidiniai besimokantiesiems kapitalizmo ir investavimo: Donaldo Trumpo patarimai, kaip tapti turtingam, ir Robino Šarmos "Vienuolis, kuris pardavė "Ferrari", tačiau populiariausios yra garsinės pasakos. Tai patvirtina ir Kauno centrinio knygyno vyr. pardavėja Liudmila Gvozdiar. "Be Giani Rodari, Charles Perrault pasakų, Antono Čechovo "Kaštonės", labai noriai perkamos garsinės Vytauto V.Landsbergio pasakos "Pelytė Zita", "Arklys Dominykas" ir kitos, kurias autorius pats ir įgarsino. Daug šių pasakų iškeliauja į užsienį, pas ten gyvenančius tautiečių vaikus – tai sužinau iš garsines knygas perkančių močiučių", – tvirtino L.Gvozdiar.

Kaip įveikti vaikų baimes

Kauno centriniame knygyne pakalbinta devintokė Dovilė prisipažino nežinojusi, kai reikėjo perskaityti Kazio Borutos "Baltaragio malūną", kad šis kūrinys yra įgarsintas – būtų tikrai nusipirkusi ar pasiskolinusi iš draugų kompaktinę plokštelę, kurią patogu klausytis su ausinukais. Kaune besimokantis jaunimas perka egzodo autorių Antano Škėmos "Baltą drobulę" ir Mariaus Katiliškio "Miškais ateina ruduo", įrašytus į kompaktines plokšteles.

Į dešimtuką pataikė "Vagos" leidykla, išleidusi žinomos lenkų psichologės terapines pasakas vaikams. Šių kompaktinių plokštelių reikia paieškoti – jos pasiekė dar ne visus knygynus.

"Buvau apstulbinta savo keturmečio Justo reakcijos į tas pasakas – jis nuščiuvęs klausėsi jų pustrečios valandos važiuojančiame automobilyje. Kai atvykome į vietą, Justas panoro dar kartą išgirsti pasaką apie meškutį, kuris pradėjo eiti į darželį. Mat mano sūnelis taip pat nenorėjo pirmomis dienomis likti darželyje ir jam teko įveikti panašias, kaip ir meškučiui, problemas", – pasakojo leidyklos gen. direktoriaus pavaduotoja Ramunė Kūgytė, pažymėjusi, kad minėtoje plokštelėje įrašytos pasakos pasiūlo vaikams sprendimų, kaip įveikti įvairias baimes.

Beje, ši leidykla išleido garsinę knygą ir verslininkams, pasigendantiems bendravimo įgūdžių, reikalingų iškilti.

Garsinių knygų lobynas uždaras

Prasidedančioje knygų mugėje šalia tradicinių knygų matysime ir garsines. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Garso įrašų ir leidybos studija, be besibaigiančių kompaktinių plokštelių su Lietuvos radijo teatro spektaklių ar įgarsintų pasakų įrašais vaikams, pateiks ir Arno Roseno skaitomų tekstų.

LAB direktorė R.Januškevičienė džiaugiasi LAB fonotekoje turimais žinomo aktoriaus perskaitytais kūriniais – A.Rosenas daug kartų talkino įgarsinant žinomus literatūros kūrinius anksčiausiai Lietuvoje (nuo 1962 m.) garsines knygas leidžiančiai LAB garso įrašų studijai.

"Nuo 2003 m. pradėjome leisti skaitmenines garsines knygas, kurių kelią pas regėjimo negalią turinčius žmones palengvino talpesnės ir patogesnės laikmenos ir įranga: CD, USB atmintinės, MP3 grotuvai. Gaila, kad mes negalime pasiūlyti savo turtingos garsinių knygų fonotekos vis labiau skubančiai ir neturinčiai laiko visuomenės daliai", – nuoširdžiai apgailestavo R.Januškevičienė.

Lauksime Godo?

Anot LAB direktorės, tūkstančiai bibliotekos fonotekoje saugomų garsinių knygų, įrašytų spektaklių būtų prieinami Lietuvos gyventojams, jei būtų pakeistas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo apribojimas, leidžiantis garsines knygas teikti tik sutrikusios regos žmonėms. Kita galimybė – jei patys įgarsintų kūrinių autoriai ir leidyklos suteiktų Lietuvos aklųjų bibliotekai leidimą jų kūrinius teikti ir kitiems potencialiems skaitytojams.

Kol LAB bibliotekos garsinių leidinių lobynai neprieinami plačiajai visuomenei, klausytis mėgstamų spektaklių, romanų ir kitų literatūros kūrinių namuose, kelyje ar poilsiaudami galėsime, matyt, tik tuomet, kai mūsų leidyklos įsitikins savo leidinių saugumu ir paklausa.