Net ir trečią kartą užgesus Jangono oro uosto elektroniniams registracijos ekranams, greta sėdintis vokietis Georgas ramiai šyptelėjo: „Čia atvykome ne patogumų ieškoti.“ Mianmaras netiks išlepusiems, prie švaros, prabangos pripratusiems turistams. Nebent jie labai turtingi.

Plūstelėjo turistai

Jei nepagailėsi sumokėti po 300–500 dolerių nakčiai už viešbutį, samdysi limuzinus, gidus, kurie veš nuo taško A iki taško B, tuomet Mianmare gal ir bus patogu.

Bet netgi turtingieji negalės užsimerkti žvelgdami į skurdą, neišvengs nelygių kelių, dulkių, turės susitaikyti su tuo, kad negalės mobiliuoju telefonu susisiekti su namiškiais ar kada panorėję naudotis internetu. Be to, tik vakare įjungiama ir naktį dingstanti elektra – ne retenybė.

„Bet juk čia važiuojame pamatyti tikro, neturistinio, gyvenimo, fantastiško grožio šventyklų, unikalios gamtos, pabendrauti su draugiškais, rūpestingais, nuoširdžiais, o ne dirbtinai besišypsančiais žmonėmis. Pamatyti ką nors tyra ir dar nesugadinta šiuolaikinės civilizacijos“, – tęsė Georgas ir, užsidėjęs didelę kuprinę ant pečių, mažesnę – ant krūtinės, pakilo.

Atidarius sieną į Mianmarą plūstelėjo turistai. Nesitikėję tokios bangos, turizmo agentūros, viešbučių, ypač pigesnių, savininkai trina rankas – per metus jie beveik dvigubai pakėlė kainas. Tačiau jos vis dar „nesikandžioja“.

Kruvinas konfliktas

Kur tas Mianmaras? Šį klausimą užduodavo devyni iš dešimties lietuvių, nors ši šalis daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvą, o joje gyvena apie 63 mln. žmonių. Ir vėliava labai panaši į Lietuvos, tik su balta žvaigžde viduryje. Nežinantiems Mianmaro informatyvesnis žodis – Birma, nors šis šalies pavadinimas buvo pakeistas dar 1989 m.

Mianmaro pavadinimas pasaulio žiniasklaidoje šmėkštelėjo, kai neseniai čia lankėsi JAV prezidentas Barackas Obama, įvyko skerdynės tarp musulmonų ir budistų: pastarieji sudaro 89 proc. gyventojų.

„Obama? – ironiškai šyptelėjo laužyta anglų kalba kalbantis taksi vairuotojas Aungas. – Paprasti žmonės jo nemėgsta.“

Ir visiškai kitaip mianmariečiai vertina itin populiarią opozicijos politikę, Nacionalinės demokratijos lygos generalinę sekretorę bei Nobelio premijos laureatę 67 metų Aung San Suu Kyi, su kuria buvo susitikęs B.Obama.

Prakalbus apie neseniai įvykusius neramumus, kai žuvo apie 100 žmonių ir kruviną konfliktą tramdė ginkluoti kariškiai, Aungas pateikė populiarią versiją: „Iš pradžių musulmonai buvo išniekinę vieną mūsų šventyklą, paskui išprievartavo ir papjovė merginą. Keršydami budistai užpuolė autobusą, kuriuo važiavo musulmonai. Nors gal kas nors siekė tokios provokacijos?“

Aungas vairavo automobilį, kurio vairas – dešinėje pusėje, nors eismas, šaliai tapus nepriklausomai nuo Didžiosios Britanijos, Mianmare buvo pakeistas ir dabar važiuojama ne kaire, bet dešine puse.

Vienuoliai prašo maisto

Apie 6 mln. gyventojų turinčioje buvusioje sostinėje Jangone (vėliau Rangūnas, dabar – Neipidas) labai daug chaoso.

Nelygūs keliai, dulkės, duobės, remontuojami namai, akis bado ir daug nedažytų, pajuodusių, apsilupinėjusių daugiabučių. Egzotikos suteikia ir senieji britų kolonijiniai statiniai. Čia pat iš visų pusių zuja motoroleriai ir lengvieji automobiliai, kurių dauguma – seni, keleivių perkrauti mini sunkvežimiai.

Gatvėje parduodama žalia mėsa, jūrų gėrybės, gėlės, buities reikmenys, mobilieji telefonai, drabužiai. Jaunimas žaidžia Pietryčių Azijoje populiarų žaidimą chinlon – nedidelį kamuolį, panašų į rankinio, smūgiuoja visomis kūno dalimis, išskyrus rankas. Arba vietinį biliardą, rutulius pakeisdami figūromis, panašiomis į didesnes šaškes.

Gatvėse gaminama ir valgoma, todėl ore tvyro įvairiausi kvapai. Ryte išvysi vienuolių su indais rankose: net ir skurdžiausiai gyvenantys žmonės su jais dalijasi maistu, o šie vėliau dalijasi su dar didesniais skurdžiais, paukščiais, gyvūnais.

Vienuoliai šioje šalyje gerbiami, o kiekvienas mianmarietis iki 20 metų ir vėliau privalo bent savaitę praleisti vienuolyne. Moterys vienuolės, kurių dauguma šį kelią renkasi iš skurdo, taip pat skutasi galvas, tačiau vilki ne rudai raudonais, bet šviesiai rožiniais drabužiais.

Kruvina šypsena

Šalyje tik šiemet oficialiai leista naudotis internetu, „YouTube“, feisbuku, todėl mobiliųjų telefonų, IT parduotuvėlės dygsta ant kiekvieno kampo. Tiesa, IT neprieinamos vargingai gyvenantiems ir neretai tik po kelis dolerius per mėnesį uždirbantiems žmonėms.

Išskirtinis mianmariečių bruožas – dauguma vyrų vilki į sarius panašius sijonus logyi.

„Po apačia nieko neturime, – nusikvatojo gatvės prekiautojas Chamin. – Kepinant 40-ies ar, kaip buvo šią vasarą, 50-ies laipsnių karščiui, tai labai patogu.“

Moterys, kurių sijonai vadinami kamei, skruostus išsidažiusios thanaka – baltai gelsva tiršta kosmetine priemone, ne tik saugančia veidą nuo saulės, bet ir paryškinančią įspūdingus veido bruožus. Kitaip nei Jangone, Vakarų Mianmare grožio etalonu laikomas ištatuiruotas moters veidas.

Net pusvalandį eidamas žmonių minioje gali nesutikti nė vieno baltojo. Mianmariečiai – labai draugiški, dažnai mojuoja atvykėliams, apdovanoja šypsenomis.

Tiesa, vyrai šokiruoja vampyriška šypsena. Daugelio dantys raudoni nuo kramtomo augalo, vadinamo beteliu. Vyrai rūko į jį suvyniotą tabaką. Gatvėse mėtosi sukramtyto betelio lapai, kurie atrodo tarsi kruvini.

Šventyklos ir nuoširdumas

Auksu spindi įspūdingiausia Mianmaro šventykla – Švedagonas: įvairūs šaltiniai teigia, kad V a. pr. Kr. pradėto statyti šventyklų komplekso pagrindinė stupa padengta nuo kelių iki keliolikos tonų aukso, o kupolas papuoštas keliais šimtais brangakmenių ir deimantų.

Teigiama, kad šioje šventykloje palaidoti keturių budų palaikai ir saugomi aštuoni istorinio Budos, Siddharthos Gautamos, plaukai, anot legendos, į šalį atvežti su dviejų brolių – Taphussos ir Bhalikos, besiverčiančių prekyba, – pagalba.

Pagarbą ir ne mažesnį pasigėrėjimą kelia Baganas: II a. karaliaus Tamudarito įkurtame ir religiniu centru tapusiame mieste – daugiau nei 2000 šventyklų ir vienuolynų, kurie primena garsųjį Kambodžos kompleksą Angkor Vatą.

Egzotiškų, natūralių ir žavesį keliančių vietų Mianmare labai daug. Inle ežere, prie kurio gyvena keliasdešimt įvairių genčių, ir dabar pamatysi žvejų, kurie irkluoja kojomis.

Čia žmonės gyvena labai skurdžiai, kelius tiesia ne technika, o darbininkai, net moterys ir paaugliai, dirba su paprasčiausiais kastuvais. Paštininkai virtuoziškai sumėto laikraščius net į antro aukšto balkonus, o į aukščiau esančius butus nutiestos specialios virvutės. Vaikų žaislai – ridenamos senos automobilių padangos. Nepaisydami to, dauguma šių žmonių moka džiaugtis gyvenimu ir nuoširdžiai šypsotis.

Vieną tamsų vakarą, stumiant dviratį nuleista padanga, prie mūsų sustojo motoroleris. Juo važiavęs vietos gyventojas perspėjo niekur neiti. Susipažinome. Vaikino vardas – Koko Oo. Po kelių minučių jis grįžo su draugais, atvažiavo sunkvežimis, ir mus pavėžėjo iki pat viešbučio. Iki jo buvo likę 10 km. Koko Oo kategoriškai atsisakė už paslaugą paimti bent dolerį.

Kainos ir patarimai

600–800 km kelionė autobusu turistams kainuoja nuo 25 iki 60 litų (vietiniams – daug pigiau).

Litras benzino – apie 3,7, dyzelino – apie 3,9 lito.

Dviračio nuoma dienai – 5–8 litai. Kiniškas motoroleris kainuoja apie 1800, japonų gamybos – apie 5000 litų.

Karštas patiekalas (gali pakakti dviem) kainuoja nuo 3 iki 13 litų (turistų lankomose vietose), litras vandens – 1,2 lito, alaus – 6–9 litai, kokosas – 3, didelis arbūzas – 8, keli gabaliukai arbūzo – 3, įėjimas į didžiausias šventyklas – 13 litų.

Kuklių viešbučių, nakvynės namų dviviečio kambario paros kaina – 20–30 dolerių. Gero, trijų žvaigždučių, dviviečio bungalo su vaizdu į jūrą – 60 dolerių.

Vidutinis atlyginimas didmiesčiuose – apie 1000 litų.

Mianmaro vizas daug pigiau įsigyti Tailande, Malaizijoje ir kitose aplinkinėse šalyse. Kainuoja nuo 110 iki 260 (skubi, išduodama per dieną, kelionių agentūroje Bankoke).

Mianmare beveik nėra bankomatų, todėl reikia turėti grynųjų. Pageidautina – dolerių, jie labiau vertinami nei eurai. Dar paklausesni nauji, nuo 2006 m. išleisti, jokiu būdu neaprašinėti, neįplyšę, nenutrinti 100 dolerių banknotai.

Į Mianmarą pigu nuskristi iš Tailando, Indijos, Malaizijos su „Air Asia“. Keliaujant ne tik lėktuvu, bet ir autobusu, laivu būtinas asmens dokumentas ir išankstinė registracija.

Taupantiems ir turintiems laiko patartina keliauti traukiniais, autobusais, laivu.

Bagane patartina išsinuomoti dviratį, tačiau kai kur, pvz., smėliu, teks jį stumti rankomis. Keliauti dviračiu – greitesnis, bet labiau varginantis būdas.

Vietos gyventojai, ypač moterys, merginos, mielai priims ir išmainys suvenyrus į atvežtą kosmetiką, parfumeriją.

Bagane ir Inle regione pigesnius viešbučius patartina užsakyti iš anksto, nes jų trūksta.