– Kodėl susidomėjote tapyba? Karantinas kaltas, kaip ir daugeliui žmonių, naujas veiklas pastaruoju metu atradusių?
– Ne, iš tikrųjų tai man piešti ir tapyti patiko visada. Dar vaikystėje šiek tiek piešdavau, užsiimdavau visokiais rankdarbiais – mėgau tokius smulkmeniškus meniškus darbus. Taip atsitiko, kad per karantiną netikėtai internete man pradėjo mesti vienų kursų reklamą. Tai buvo modernaus meno kursai. Aš modernaus meno nemėgau. Kažkada mes su sese buvome Paryžiuje, ten pamačiau didesnę abstraktaus meno parodą ir visiškai nesidžiaugiau ta kelionės dalimi, nes man tas menas buvo nesuprantamas. Atrodė, kad kuriant jį mažai darbo reikia įdėti, kažkaip atmestinai viskas padaryta. Aš buvau labiau senovinių, realistinių paveikslų mėgėja. Bet galvojau: na, gal aš kažko nesuprantu, gal reikia pabandyti, gal čia kažkoks ženklas tie kursai, kad man reikia pasimokyti ir kažką daugiau apie tai suprasti. Tad užsiregistravau į tuos kursus, mokėmės ir modernaus piešimo, improvizacijos pagrindų, ir apie visokias technikas. Galvojau, kad tik tą teorinę medžiagą norėsiu išklausyti, bet paskui nusipirkau porą drobių, jas labai greitai išnaudojau, nusipirkau dar, visokių papildomų priemonių, ir tada pradėjau tapyti. Supratau, kad tai labai geras būdas atsipalaiduoti. Dabar jau gal dešimt paveikslų esu nutapiusi. Dailininke būti nežadu, bet tai iš tikrųjų labai smagus užsiėmimas. Ir dar supratau, kad ne visą laiką tie dalykai, kurie atrodo labai lengvi, iš tikrųjų taip lengvai padaromi.
– Ne vienas, manau, pasakytų: o ką ten mokytis? Imi ir pieši, abstraktu tai abstraktu – kaip išeina, taip nupieši, kas kaip nori, tas taip supranta...
– Ir man taip visą laiką atrodė, bet yra labai daug niuansų. Ir iš tikrųjų net ir kad spalvos pereitų vienos į kitas ne taip jau lengva padaryti: reikia parinkti tinkamas priemones, tinkamą kiekį vandens į dažus įmaišyti. Dar tinkamai sudėlioti kompoziciją, o tai, ko gero, yra svarbiausias dalykas abstrakčiame mene. Abstraktus menas man dabar, kai pradėjau domėtis, gražus tuo, kad, atrodo, žiūri į tą paveikslą ir jis tau kelia kažkokius jausmus. Net nelabai supranti, kodėl tau jis gražus ar kodėl jis kažkaip jaudina. Galiausiai supratau, kad tai ir yra profesionalumas – kai tu per tą savo iš pirmo žvilgsnio teplionę sugebi pasiekti žmogų. Kompozicijos momentas yra labai labai sudėtingas ir padaryti kažką, kas atrodytų paprasta, tikrai nepaprasta. Taip pat, kaip ir muzikoje. Tam, kad atrodytų, jog dainuoji lengvai, visiškai be pastangų, turi įdėti labai labai daug pastangų ir labai daug darbo.
– Kur semiatės idėjų sako kūriniams?
– Iš savo, kaip grimo dailininkės ir dėstytojos, patirties galiu pasakyti, kad pirmiausia reikia turėti pavyzdį. Aš mokiniams, kai mokomės specialiųjų efektų grimo ir piešimo ant veido, visą laiką sakau: niekada nenorėkite iš karto viską sugalvoti, žinoti ir mokėti patys. Kol mokotės – kopijuokite kažką, galbūt šį tą pakeiskite tame paveikslėlyje, kuris jums patinka. Geriausia mokantis yra mokytis iš kitų. Taip pat ir čia. Man atrodo, kad labai gerai yra ieškoti kažko, kas galbūt patiks ir kažką panašaus norėsis nutapyti. Aš jau susikūriau savo kompiuteryje net kelis tokius aplankus ir telefone išsisaugau, kai ką nors gražaus pamatau. Ir dar vienas toks visai fainas dalykas, kurį pastebėjau: kai pradėjau socialiniuose tinkluose sekti daugiau meninių, kūrybinių profilių ir mažiau tų asmeninių anketų, aplanko toks labai geras jausmas, kai kiekvieną dieną pamatai kūrybinę idėją, gražias spalvas, įkvepiantį darbą, o ne vien tik įsisuki į žmonių gyvenimus. Tai įnešė gaivaus oro gūsį į mano gyvenimą.
Nauda: tapyba Monikai Marijai tapo ir nauja patirtimi, ir atsipalaidavimo būdu.
– Kada piešiate – kai yra laiko, kai įkvėpimas ateina ar kai šauna į galvą mintis?
– Kai ateina įkvėpimas ir kai manau, kad turiu įgyvendint šitą idėją, ir įgyvendinti ją dabar, nes kitaip pamiršiu.
Jau gal dešimt paveikslų esu nutapiusi. Dailininke būti nežadu, bet tai iš tikrųjų labai smagus užsiėmimas.
– Tai atima daug laiko?
– Ne. Iš tikrųjų tai neatima labai daug laiko. Daugiau laiko atima įkvėpimo ieškojimas ir supratimas, kaip veikia technikos, kaip – šepetėliai, visokie gremžtukai ir kitos priemonės, kam kas yra skirta. Yra labai daug skirtingų priemonių, ir tam, kad išgautum kažkokį konkretų rezultatą, nepakanka vien tiktai pasižiūrėti į drobę ir pagalvoti, kokį judesį ranka padarysi. Reikia žinoti, kokias priemones būtent tam panaudoti, o tam, kad žinotum, kokių priemonių reikia, turi suprasti, kokia tai yra technika. Tad mokymasis, sakyčiau, užima daugiau laiko negu pats įgyvendinimas. Kai jau žinai pagrindus, tada lengviau ir greičiau viskas išeina.
– Tai kaip reikėtų sakyti – jūs vis dar mokotės ar jau tapote?
– Man atrodo, kad menininkai niekada nenustoja mokytis, nes visada yra kur tobulėti. Galbūt dėl to man taip ir patinka menai: tiek muzika, tiek dailė, grimas, vizažas. Tai, atrodytų, tokia neišsenkanti sritis, kuri negali atsibosti, nes niekada neišmoksi ir nepadarysi visko, niekada neįsisuki į kažkokią rutiną.
– Jūsų jau nutapyti paveikslai – namuose?
– Taip. Kol kas visi yra namuose, bet turiu tokią mažą svajonę ir tikslą: jeigu nutapysiu jų daugiau ir tokių, kuriuos norėčiau parodyti kitiems žmonėms, ne tik savo vyrui ir sesei, sukurti mažą interneto parduotuvę ar interneto albumą. Labai tikiuosi, kad turėsiu kantrybės ir pavyks tiek darbų nutapyti. O kol kas viskas glaudžiasi viename darbo kambaryje. Ant sienos nekabiname, nes buto šeimininkai, manau, nebūtų patenkinti skyles sienose pamatę.
– Tik dėl to, kad gyvenate nuomojamame bute? Ar dėl to, kad dar nemanote, jog kuris nors paveikslas vertas kabėti ant sienos?
– Aš, tiesą sakant, nelabai manau. Bet Dovydui tai vienas mano paveikslas labai patiko – labiau nei tas, kuris kabojo pas mus namie. Tai jis vis prašė – gal pakabiname. Bet aš laukiu to paveikslo, kuris man pačiai patiktų ir į kurį man norėtųsi žiūrėti kiekvieną dieną.
– O kas dabar kabo ant sienos?
– Dabar turime žinomo Lietuvos menininko Algio Kriščiūno paveikslą-spaudą. Spalviškai jis tikrai labai gražiai atrodo, ir dailininkas, be abejo, labai talentingas. Bet, ko gero, visi tie, kurie mėgsta meną ir turi namie paveikslų, svajoja kada nors savo paveikslą pasikabinti.
Siekis: kai nutapys daugiau paveikslų, kuriuos išdrįstų parodyti ne tik saviems, Monika Marija svajoja atidaryti interneto galeriją.
– Tačiau jūs kol kas su A.Kriščiūnu nedrįstate konkuruoti?
– Ne, nedrįsčiau nukabinti, tikrai.
– O kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo kita meno sritis – grimas, vizažas?
– Domėtis grimu pradėjau būdama gal kokių penkiolikos metų, kai atvažiavau gyventi į Vilnių. Gyvenome su sese, ji man padovanojo pirmą didelę akių šešėlių paletę – buvo nusipirkusi sau, bet nelabai naudojo. Sako, tu piešėja pas mus šeimoje, gal kažką sugalvosi. Abejojau, kad pritaikysiu, bet vieną kitą įrašą per jutubą pasižiūrėjau, pabandžiau – ir patiko. Būdama vienuoliktoje klasėje jau gavau sertifikatą – lietuvišką ir tarptautinį, kad galiu dirbti profesionalia vizažiste tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. O dar per paskutinį egzaminą man netikėtai pasiūlė praktiką, po poros savaičių praktikos – ir darbą, nes kaip tik išėjo viena dėstytoja, kuri dėstė būtent grimą, specialiuosius kino efektus ir pan. Tad likimas taip gražiai sudėliojo, kad patekau į tą sritį ir pradėjau dirbti dar besimokydama dvyliktoje klasėje, nuo septyniolikos metų dirbu dėstytoja. Anksčiau turėdavau ir asmeninių klientų, bet dabar mažiau. Daugiau pati prieš eidama į sceną ruošiuosi – man tai savotiška meditacija. Labai džiaugiuosi, kad taip viskas susiklostė. Gyvenime įvairios sritys kartais labai netikėtai, bet gražiai susijungia. Kažkada mokiausi koloristikos, o dabar per tapybos pamokas prisimenu, kaip derinti spalvas, kokia spalva kokią eliminuoja ir panašiai, tad dabar galiu visa tai pritaikyti ir tapyboje.
– Bet jūsų vizažo darbai nėra paprastas makiažas – jie daugiau skirti scenai?
– Jie yra tokie netradiciniai, ryškūs, sceniniai, su įvairiomis priklijuojamomis, floristinėmis detalėmis. Aš tokius labiau mėgstu. Bet, žinoma, į sceną lipant tenka visokių pasidaryti.
Originalu: grimo meistrės Monikos Marijos kuriami makiažai – netradiciniai, ryškūs, sceniniai, su įvairiomis priklijuojamomis, floristinėmis detalėmis.
– Tai menas kažkaip vis persekioja jus, ar ne?
– Taip, arba aš persekioju meną, arba menas – mane.
– O kokia ten buvo istorija su 50 knygų, kurias turite perskaityti?
– Vaikystėje labai mėgau skaityti. Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tad knygų skaitymas mūsų namuose – vienas iš pagrindinių užsiėmimų. Kai pradėjau dainuoti, kai prasidėjo visokie koncertai, renginiai, darbas ir karjera, pajutau, kad visai nebeskaitau knygų. Ir gaila pasidarė, nes, mano manymu, iš knygų įgyjame ir iškalbos gebėjimų, ir apskritai išmokstame efektyviau bendrauti. Kažkuriuo momentu supratau, kad man trūksta knygų, kad esu pamiršusi daug ką iš perskaitytų. Aš per Naujuosius visada užsibrėžiu naujus tikslus. Pernai užsibrėžiau, kad šiais metais perskaitysiu 50 knygų – maždaug po vieną per savaitę. Žanrų neribojau – mėgstu ir biografijas, ir klasiką skaityti. Puslapių skaičiaus taip pat neapibrėžiau, tik pažadėjau, kad nemeluosiu sau. Pirmus mėnesius, maždaug iki balandžio, viskas sekėsi, kaip sakoma, pagal tvarkaraštį. Prieš vasaros koncertus ir dabar jau truputį mažiau skaitau. Bet, mano manymu, tikslas – ne knygų skaičius, o tiesiog daugiau skaityti. Tai džiaugiuosi, kad tai sekasi ir kad toliau noriu tai daryti.
– Kaip pasirenkate knygas? Pagal nuotaiką, rekomendacijas ar tai, kas į rankas pakliūva?
– Dažniausiai renkuosi pagal nuotaiką. Ir, pavyzdžiui, jeigu perskaitau kelias iš eilės klasikos knygas, tada jau kitą renkuosi kokią psichologinę arba saviugdos. Tiesiog pakeičiu, kad nebūtų vienas žanras ir viena stilistika visą laiką. Bet turiu savo mėgstamus autorius, tokius kaip Hermannas Hesse ar Erichas Maria Remarque'as, kuriuos tikriausiai visiems reikėtų perskaityti.
– Ar jau turite planą, ką dar gyvenime ketinate išbandyti?
– Būtų įdomu išmokti droną skraidinti ir juo filmuoti. Manau, tos žinios padėtų kuriant vaizdo klipus savo muzikai. Vis kildavo tokia mintis, su Dovydu net nusipirkome droną prieš vieną kelionę, bet taip nė vienas ir nepradedame mokytis, kaip su juo elgtis. Tai galbūt ateityje tai bus naujas užsiėmimas. Bet negaliu užtikrintai kalbėti, nes mano gyvenime kasdien kažkas keičiasi.
Naujausi komentarai