NASA – Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje, raketų navigacijos sistemoje ir karinių lėktuvų pramonėje dirbęs Amerikos lietuvis Gintautas Vitkus šiemet į tėvynę grįžo ne tik vasaroti, pailsėti sodyboje, apžiūrėti savo serbentyno, bet ir konsultuoti kosminio palydovo skrydžio projektą parengusį Kauno jaunimą.

Patekti tarp pusšimčio

„Labai malonu, kad Lietuva nusprendė turėti nors ir nedidelį, bet savo palydovą. Būtų puiku realizuoti šį projektą ir patekti tarp tų 50 įvairių pasaulio šalių institucijų, kurios į kosmosą siųs savo palydovus, – po apsilankymo Kauno technologijos universitete 76-erių G.Vitkus neslėpė geros nuotaikos. – Tai – puiki galimybė, nes Lietuvai vienai būtų pernelyg sunku tokiu metu pakelti finansinę naštą, kurią, padedant ES, pasidalys visi.“

ES finansuojamo projekto QB 50 tikslas – 2015 m. į kosminę orbitą pakelti pagal 50 skirtingų institucijų, daugiausia universitetų, realizuotus projektus, pagamintus 10x10 cm dydžio, apie 1 kilogramo svorio nanopalydovus.

„Visi palydovai turėtų būti pakelti iš Barenco jūroje plaukiojančio povandeninio laivo, su tuščia balistine raketa, – paaiškino VšĮ “Inovatyvūs inžineriniai projektai„ mokslo plėtros direktorius Tomas Neverdauskas, daug bendraujantis su svečiu iš JAV, Kalifornijos. – Kiekvienas palydovas turės bendrą modulį, tiriantį jonosferą ir dar kiekvieną atskirą misiją.“

Iš daugybės pateiktų projektų teliko 72, iš jų patvirtinti ir du lietuvių – Kauno bei Vilniaus. Dalį projekto lėšų turėtų padengti jo kūrėjai, dalį – ES. Vienam projektui realizuoti, aukščiausių technologijų palydovui kurti ir paleisti reikia maždaug 500 tūkst. – 1 mln. litų.

Apie paslaptis nepasakojo

„Nemanau, kad tapsime neturtingesni, įvertinus, kiek kainuoja tokie projektai. Juolab kad yra puiki proga šią finansinę naštą pasidalyti su dar 49 institucijomis iš skirtingų šalių“, – nuo 1989 m. atgavęs senelių žemę ir kiekvieną vasarą į Lietuvą atvykstantis G.Vitkus mielai sutiko padėti kauniečiams.

Prakalbus apie darbą NASA, raketų navigacijos sistemoje ir karinių lėktuvų pramonėje, vyras nusijuokė.

„Daug kas buvo pažymėta žodžiu “slaptai„ ir suskirstyta pagal laipsnius. Apie tai, žinoma, aš nepasakosiu“, – G.Vitkus paaiškino, kodėl nesirengia atskleisti įdomiausių dalykų.

Visgi pripažino, kad darbas NASA kosmoso klausimais jam buvo mielesnis ir daug įdomesnis nei karinių lėktuvų pramonėje.

„Kosmose darbų nemažės, tik kyla klausimas, kas jų imsis ir kas tai finansuos, – retoriškai klausė G.Vitkus. – Jei nebūtų palydovų, vargu ar viskas taip išsiplėstų ir tobulėtų.“

Mėnulyje amerikiečiai buvo

„Kosmosas nepasikeitė, – paklaustas, kaip jam tai atrodė darbo pradžioje ir dabar, šyptelėjo Gintautas. – Tik padaugėjo palydovų, radiacijos, saulės blyksnių. Didžiausią pažangą kosmoso srityje daro Kinija. Gaila, bet Vakarų valstybės rodo mažiau entuziazmo, nors tai lemia ir finansai, kurių daug išleidžiama karams.“

Klausiamas apie tai, kad JAV, Vakarų Europos valstybės dabar daug pinigų skiria kosmoso turizmui, G.Vitkus neslėpė – jam ši tema nėra aktuali ir įdomi.

„Yra turtuolių, kurie į tai investuoja pinigus ir tikisi uždirbti dar daugiau. Jei tai bus pigu, žinoma, atsiras daug žmonių, kurie norės nuskristi į kosmosą ar Mėnulį“, – svarstė G.Vitkus.

Jis pamena, kaip kadaise buvo labai daug diskusijų prieš pirmuosius skrydžius į Mėnulį. Vieni teigė, kad nusileidus palydovui jis paskęs tarp dulkių ir nieko nesimatys. Kitų teigimu, dulkių Mėnulyje nėra tiek daug, kaip atrodė iš Žemės.

Pasiteiravus apie plačiai skleistas sąmokslo teorijas, pagal kurias amerikiečių Mėnulyje nebuvo, tai iliustruoja slapta sukurtas filmas, Gintautas papurtė galvą: „Buvo. Ir atskraidino grunto, mineralų, žemės pavyzdžių.“

Dėl ateivių galvos nesuka

Keista, bet ne vienus metus su NASA projektais dirbęs lietuvis neturi nuomonės apie ateivius iš kosmoso, spekuliacijas šia tema, garsiąją Rosvelo istoriją, kur neva 1947 m. sudužo ateivių kosminis laivas.

„Dėl ateivių nesuku galvos. Tikrai, tikrai, – tikino G.Vitkus. – Bet gyvybė kažkur turi būti, nes astronominiais skaičiais kosmosas, visata yra sunkiai suvokiami protu.“

Prakalbus apie, jo nuomone, svarbiausius pastarųjų 20–30 metų pasiekimus kosmoso srityje, Amerikos lietuvis išskyrė galimybes skaitmeniniu būdu nufotografuoti tolimiausius objektus ir Žemę iš kosmoso.

„Labai daug naujo sužinojome apie mūsų pačių Žemę pakilę į komosą ir nufotografavę ją iš aukštai, – su šiek tiek juntamu amerikietišku akcentu žodžių ieškojo Gintautas. – O ką kalbėti apie siųstus palydovus ir zondus į Marsą, skaitmenines nuotraukas iš tos ar kitų planetų, atliktus nuotolinius tyrimus ir svarbiausia – dėl technikos išsaugotą žmogaus gyvybę.“

Turi serbentyną

Kokios prognozės kosmoso srityje per artimiausius 20–30 metų? G.Vitkus neabejojo, kad kinai jau gyvens Mėnulyje.

„Jie nesireklamuoja ir tyliai dirba, – teigė lietuvis. – O kai ten turės bazę, daug lengviau pasieks ir kitas planetas. Kad ir Marsą, kur po tiek laiko gali būti jau pradėtas skrydis ir į Raudonąją planetą.“

Prie erdvėlaivių, Saturno, Marso, Mėnulio komitetų, teleskopų projektų daug metų dirbęs lietuvis dar kartą pripažino, kad Vakarai pernelyg daug lėšų skiria karo pramonei. Pastaruoju metu sumažėjo domėjimasi Marsu, o dėl karų pinigų trūksta ir mokslininkams, ir paprastiems žmonėms.

„Per karus kosmosas labai nukentėjo. Deja, žmogui būdinga kariauti nuo senų senovės, – įsitikinęs Gintautas. Pastebėjus, kad jis pats dirbo ir prie karinių lėktuvų, pripažino, kad šis darbas buvo įdomus. – Visgi daug įdomiau dirbti prie kosminių projektų, nes traukia nežinia.“

Grįžęs į Lietuvą G.Vitkus atvyksta ir į savo sodybą, ir į 12,5 ha ploto serbentyną, kuris yra Daugailiuose, netoli Utenos.

„Atgavęs žemę konsultavausi su Dotnuvos instituto specialistais. Jie nustatė, kad čia geriausia auginti serbentus. Taip ir įklimpau, – nusikvatojo 11 metų ūkininkaujantis G.Vitkus. – Deja, iš to nepragyvensi. Tai – tik daug darbo reikalaujantis hobis.“

Pajuokavus, koks serbentų skonis būtų kosmose, Gintautas nusijuokė: „Nekoks. Jie greitai sudžiūtų. Ir nors labiau mėgstu mėlynes, serbentų uogienė labai skani.“

Nuo Lietuvos iki JAV

G.Vitkus gimė 1935 m. Zarasuose. Su tėvais persikėlė gyventi į Klaipėdą, 1939 m. – į Šiaulius. Antrasis pasaulinis karas nubloškė iki Vokietijos.

1950 m. iš Miuncheno stovyklos emigravo į JAV, Bostoną, kur gyveno viename bute su septyniomis šeimomis.

JAV lankė Western High gimnaziją, 1952 įstojo į Wayne State universitetą, gavo inžinieriaus mechaniko diplomą, žaidė krepšinį Detroito „Kovo“ komandoje. 1957 m. su lietuvių krepšininkais buvo Pietų Amerikoje, 1964 m. – Australijoje.

Įsidarbino „Northrope“ kompanijoje Kalifornijoje, Hotorno mieste, ir dirbo lėktuvų pramonėje. Dirbdamas vakarais mokėsi, gavo Pietų Kalifornijos universiteto inžinieriaus magistro laipsnį. Vėliau dirbo raketų navigacijos sistemų srityje. Su NASA projektais dirbo ir išėjęs į pensiją.

1966 m. Čikagoje susipažino su Ramune Julija Jurkūnaite, gimusia Austrijoje, lietuvių šeimoje, atvykusia gastrolių su teatru. 1970 m. susituokė. Turi du sūnus: Darių ir Liną.