Tai pirmasis dokumentinis kino pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį, kuriame atsiskleidžia vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų portretas, konstruojamas iš jo paties ir bičiulių video kamera užfiksuotų nematytų kadrų, kino ir televizijos kulisuose užfiksuotų fragmentų, kuriuose nepaprastai gerai pažįstamas, nepakeičiamas ir kartu nematytas V. Kernagis.

Po filmo peržiūros vykusioje spaudos konferencijoje, režisierius A. Lekavičius, atsakydamas į spaudos konferenciją moderavusio maestro bičiulio Jogailos Morkūno klausimą –  ar nebuvo nedrąsu liestis prie ikona tapusio V. Kernagio gyvenimo, sakė, kad tai buvo malonus iššūkis. „Tiesą pasakius, pradėjus kurti man nekilo toks klausimas. Man gal net padėjo tai, kad V. Kernagio gerai nepažinojau. Artimesnė pažintis įvyko filmo kūrimo metu, žiūrint jo paties ar kitų nufilmuotus kadrus. Filme vaizdais stengiausi nutapyti šio daugiabriaunio žmogaus portretą,“ – sakė A. Lekavičius.

Į klausimą ar buvo lengva apsispręsti prikelti tėčio archyvus, o drauge su jais ir prisiminimus, V. Kernagio vaikai Eglė ir Vytautas sakė, kad neabejotinai tai buvo jautru ir labai emocinga.

„Matyt, būtų keista, jei pasakytume, kad nebuvo sunku. Žinoma, kad ta Andriaus pasiūlyta kinematografinė kelionė sukėlė prisiminimus, bet iš kitos pusės buvo labai gera dar kartą įsitikinti, kad tėtis tikrai buvo ir liko nepakeičiamas,“ – sakė maestro dukra E. Kernagytė.

Anot V. Kernagio jaunesniojo, jie pasitikėję filmo režisieriumi A. Lekavičiumi nuo pat filmo kūrimo pradžios. „Mums labai patiko Andriaus sprendimas filme naudoti tik archyvinius kadrus. Andrius skoningai prisilietė prie tėčio gyvenimo. Nes gal daug kam atrodo, kad visa Lietuva viską žinojo apie Vytautą Kernagį. Nors visi žinojo tik iki tam tikros ribos. Tėtis ne viskuo dalinosi. Ir mama neįsileisdavo į jų gyvenimą. Tai, kad filme nepaprastai gražiai atsiskleidžia tėčio ir mamos santykis – Andriaus nuopelnas. Nes jis pajudino nepajudinamą sieną ir padarė tai labai subtiliai,“ – sako maestro sūnus V. Kernagis.

Spaudos konferencijoje dalyvavę maestro V. Kernagio bičiuliai: kino kiritikė Izolda Keidošiūtė, kurso draugai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys dalinosi savo prisiminimais apie beveik keturiasdešimt metų trukusią draugystę. L. Kalpokaitė neslėpė jaudulio po filmo, kuris sukėlė gyvus prisiminimus apie iškeliavusį bičiulį.

„Man jis vis dar gyvas. Aš nesusitaikiau su jo išėjimu, – sakė kino kritikė I. Keidošiūtė. Mes buvom labai artimi draugai. Mūsų labai skirtingos profesijos, bet Vytautas visada man buvo įkvėpimu. Jis buvo be galo teisingas, niekuomet nemeluojantis žmogus.“

„Toks V. Kernagis filme ir atsiskleidžia. Andrius labai gražiai atskleidė tėčio charakterį ir gyvenimą, kuriame buvo ne tik šlovės, bet ir sunkių akimirkų. Nors esam dėkingi, kad to paskutiniojo gyvenimo etapo, kuomet tėtis sunkiai sirgo, filme nėra,“ – sakė E. Kernagytė.

„Man norėjosi, kad tai būtų filmas apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Lygiai taip pat svarbu, kad filmas būtų „ne falšyvas“. Kaip Kernagis sakydavo – artistas nebūtinai turi būti „tikras“, bet jame turi būti kuo mažiau „falšo“,“ – sakė A. Lekavičius.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 dieną.

Filmą prodiusavo: VšĮ „360 laipsnių filmai“ ir VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“

Filmo gamybą finansavo: Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Asociacija LATGA.

Filmo rėmėjai: Filmo platintojas Lietuvoje – PASAKA distribution.