Jau seniai sklando gandai, kad garsiausias Lietuvos baleto šokėjas Nerijus Juška dėl kojos traumos traukiasi iš scenos. Gydytojų prognozės kol kas nežada nieko gera.

Apie savo planus, nesėkmes ir gyvenimo netikėtumus dienraščiui pasakojo pats primarijus.

– Kelio trauma, o vėliau ir operacija privertė visą vasarą nešokti. Prasidėjus teatro sezonui gydytojai uždraudė lipti į sceną, tačiau jų nepaklausėte ir vis tiek šokote. Kodėl?

– Tiesą sakant, dar ne iš karto prasidėjus sezonui pradėjau šokti. Bet scenos trauka labai didelė, maniau, jog prisigersiu skausmo malšinamųjų, ir viskas bus gerai. Be to, ir taip teatre nėra kam šokti. Juk į solidžius ir sudėtingus vaidmenis trupės vadovė negali išleisti jaunų, tik pradedančių atlikėjų. Tiesiog nenorėjau, kad teatras samdytųsi solistus iš kitų šalių, bet, akivaizdu, kad dabar be to teatras nebeišsisuks.

– Paskutinis jūsų sušoktas "Graikas Zorba" buvo visiškai kitoks nei įprasta. Tą vakarą tiek žiūrovai matė, kad jums labai skauda, tiek pats iš scenos koją "išnešėte". Kodėl vis dėl to ryžotės rizikuoti ir šokote tokį sudėtingą vaidmenį, kur ypač daug šuolių?

– Pirmiausia, "Graikas Zorba" yra mano vienas mėgstamiausių spektaklių, todėl tiesiog negalėjau ir nenorėjau atsisakyti šokti.

Be to, spektaklis buvo mano gimtadienio išvakarėse, todėl labai stengiausi pasidaryti dovaną tiek sau, tiek žiūrovams, tiek draugams, nes žinau, kad visiems šis spektaklis labai patinka. Tačiau viskas buvo ne taip gerai, kaip tikėjausi. Jau po pirmų šuolių pajutau didžiulius skausmus. Manau, tai matė ir žiūrovai, kai paskutinį kartą pakartojęs šlubčiodamas išėjau iš scenos. Žinau, kad kai kurie žmonės tokį mano pasirodymą stebėjo su ašaromis akyse, nes žinojo, kaip jaučiausi.

– Ar tai ir buvo paskata atsisakyti ir ateinančių šio mėnesio koncertų? Ką sako gydytojai? Kada vėl grįšite į sceną?

– Dabar labai sunku pasakyti, kaip bus toliau. Gydytojai kol kas nesako jokių prognozių. Lankau įvairias procedūras, tačiau nežinia, kiek jos bus efektyvios. Labai norėčiau jau gruodį grįžti, bet kol kas nieko negaliu žadėti. Nenoriu, kad pamatę scenoje skausmo iškreiptą veidą, žmonės manęs gailėtųsi. Noriu sugrįžti jau visiškai pasveikęs, triumfuojančia šypsena. Noriu, kad visi ir toliau į mano šokį žiūrėtų su pagarba, o ne su gailesčiu.

Jau dabar graudu darosi, kai "Facebook" perskaitau žmonių ir draugų laiškus bei komentarus, kad trūksta manęs scenoje. Mat nemažai jų specialiai pirko bilietus, kad galėtų pamatyti mano pasirodymą. Deja, atsitiko kitaip.