Žurnalistas O. Gasanovas: juokinga, kad žmonės pyksta už tiesą

Pokalbio su televizijos žurnalistu Orijumi Gasanovu labai laukiau. Galėjau tik numanyti, kokį nekasdienių istorijų, patirties bei kelionių įspūdžių bagažą jis spėjo sukaupti per septyniolika įvairiaspalvės karjeros metų.

Jis – vienas garsiausių savo srities profesionalų Lietuvoje, tačiau bendrauti su juo neįtikimai lengva ir malonu. Todėl šnekučiuojantis nejučia ir supranti, kodėl būtent jam įvairiausi žmonės jau šitiek metų atskleidžia asmeniškiausius gyvenimo užkaborius.

– Ką tik grįžote iš Airijos, kur filmavote naujas istorijas laidai "Emigrantai", tad pakalbėkime apie keliones. Lygiai prieš metus publikuotame straipsnyje minėjote, kad esate aplankęs 47 valstybes. Kiek dar šalių prisidėjo per pastaruosius metus?

– Praeitais metais pirmą kartą apsilankiau Kinijoje, Japonijoje, taip pat Laplandijoje, nors nežinau, ar galima ją pavadinti šalimi... Neprisimenu, ar anksčiau jau buvau buvęs Islandijoje. bet pernai lankiausi ir ten. Žodžiu, 50-ies aplankytų šalių skaičių jau peržengiau.

– O ar yra pasaulyje šalis, kurios nenorėtumėte aplankyti?

– Ne, jokiu būdu! Nesuprantu, kai žmonės iš kur nors grįžta ir sako: siaubas, niekada nebevažiuosiu! O štai man, pavyzdžiui, gėda, kad niekada kaip turistas nebuvau Baltarusijoje, kur labai įdomu. Šalyse, kurios toli nuo mūsų, pavyzdžiui, Amerikoje, ją laiko tokia pat egzotika kaip Šiaurės Korėją, sklando legendos, kad ten valdo paskutinis diktatorius. O štai aš nebuvau, tik traukiniu pervažiavau į Rusiją važiuodamas. Ten yra, pavyzdžiui, vienintelė gamykla pasaulyje, kur gamina vadinamąsias granionas – sovietines stiklines. Žiūrėjau apie tai dokumentinį filmą, būtų įdomu į šią gamyklą nukeliauti. Vitebske vyksta "Slavianski Bazaar" – tikrai įdomus festivalis. Manau, visos pasaulio šalys ir miestai yra įdomūs.

– Labai įsiminė jūsų žodžiai: "Keliaudamas skaitai knygas, vaikščiodamas gatvėmis." Jei Lietuva būtų knyga, kokia ji būtų?

– Kažkada turėjau mintį kartu su kolega Algiu Kriščiūnu parašyti tokią knygą užsieniečiams apie Lietuvą ir sudėlioti žemėlapį, kur gyvena ryškiausi personažai. Daug metų žurnalui "Panelė" rašiau straipsnius apie tokius gana išskirtinius personažus. Lietuva – labai įvairi šalis. Mūsų šalyje – tik trys milijonai gyventojų, o yra tikrai išskirtinių žmonių. Pavyzdžiui, yra bobutė, kuri valgo smėlį, yra ubagų karalius, gyvenantis Kaune, Biržų rajone – toks vyras, kuris savo trigubai jaunesnės mylimosios įėjimą į miegamąjį padarė vaginos formos, arba Kaune gyvena jauniausia Lietuvos nuotaka – dvylikametė... Mes turėjome tokį planą padarę, kaip atspindėti Lietuvą kaip labai sensacingą šalį. Aišku, aš čia kalbu apie tokius išskirtinumus, kurie gal kai kam pasirodys labai ribiniai ir baisūs, bet iš tikrųjų yra čia ką pamatyti.

– O ką iš aplankytų šalių labiausiai norėtumėte parvežti į Lietuvą tam, kad ir čia tai prigytų?

– Oi, daug... Nuo tokių dalykų, kaip mėgstami kavinių ar parduotuvių tinklai, baigiant tam tikrais kultūriniais momentais. Labiausiai norėčiau atvežti į Lietuvą minimalų 1 500 eurų atlyginimą – tada gal mažiau žmonės liūdėtų ir žudytųsi. Kitas dalykas, ką labai norėčiau atvežti, – kitokį klimatą, bet čia jau iš fantastikos serijos... Nors man patinka balta žiema, lietingo ir depresyvaus oro labai nemėgstu. Labiausiai patinka pavasaris. Dėl to man labai patinka Kanarų salose, kurios dar vadinamos amžinojo pavasario kraštu.

– Esate sakęs, kad būtent kelionės plečia akiratį, skatina tapti mus tolerantiškesnius. Kaip manote, ar lietuviams trūksta tik pamatyti platesnį pasaulį, kad išsispręstų ta vis dar dažna neapykantos kitokiam problema?

– Kai aš keliauju pas emigrantus, jie dažnai sako, kad su kitais lietuviais nebendrauja, nes šie yra pikti, pavydūs. Bet juk visose pasaulio šalyse to yra – ir amerikiečiai vienas kitam pavydi ir apkalba. Tik gal – kadangi mūsų tokia maža tauta – pas mus labiau tai jaučiama. Kuo toliau keliauji nuo Lietuvos, tuo labiau junti lietuvių pasididžiavimą vieno kitu, broliškumo jausmą, o arti, Europos šalyse, labiau jaučiamas susiskaldymas.

Kuo toliau keliauji nuo Lietuvos, tuo labiau junti lietuvių pasididžiavimą vieno kitu, broliškumo jausmą, o arti, Europos šalyse, labiau jaučiamas susiskaldymas.

Kalbant apie tolerancijos kitokiems trūkumą – galbūt tiesiog dar mažai metų gyvename nepriklausomi, ilgai buvome sovietinėje priespaudoje, kur nebuvo tokių išskirtinių personažų, – jie buvo laikomi psichikos ligoniais. Jaunimas gal jau kiek kitaip į viską žiūri, sako: dėl manęs tai tegul būna ir tokie, ir kitokie, kad ir į juodaodžius taip stipriai nereaguoja. O kokios šešiasdešimtmetės ar vyresnės moterys nepratusios, jos gal nepiktybiškai taip sureaguoja, tiesiog joms neįprasta. Man atrodo, jei matai, kad pasaulyje yra normalių ir musulmonų, ir gėjų, tai supranti, kad neapykanta kitokiems – nesąmonė, nėra už ką nekęsti tų žmonių.

– O kur labiausiai mėgstate nukeliauti nekirsdamas Lietuvos sienų? Gal turite kokių savo itin mėgstamų kampelių?

– Vasaros metu man labai patinka Klaipėda ir Kunigiškių miestelis. Dar labai patinka Kaunas. Turiu tokią tradiciją važiuoti į Kaune vykstančius koncertus, ypač patinka Nemuno sala, esanti prie "Žalgirio" arenos. Ta vieta man labai primena Stokholmą, čia visada jaučiuosi tarsi atvykęs į tolimą užsienį. Stengiuosi kiek įmanoma dažniau į Kauną atkeliauti ne automobiliu, o traukiniu. Jautiesi kaip Skandinavijoje, kai važiuoji tuo naujovišku traukiniu į koks nors gero užsienietiško atlikėjo koncertą (nes Kaune jie geriausi ir būna). Tada dar einu iki Senamiesčio valgyti – nes Kaune tam yra tikrai labai daug gerų vietų.

– Laidą "Emigrantai" kuriate jau penkerius metus, svetur iškeliavusių lietuvių istorijų girdėjote daugybę. Kaip vertinate emigrantų stigmatizavimą, tuos pašaipius juokelius apie čikenfektorius ir išeiginius treningus? O gal tuose stereotipuose vis dėlto yra tiesos?

– Internetinėje žiniasklaidoje yra tam tikrų žodžių, garantuojančių populiarumą, emigrantai apskritai yra populiari tema. O jie yra ta jautresnė visuomenės grupė, kuri reaguoja į tai, jei ją pavadina čikenfektoriais. Čia, žinote, kaip su jaunesne sese – pagauni, dėl ko susierzina, ir varai. Taip pat šią temą pasigavo kai kurie rašantys žmonės. Manęs asmeniškai tai nepiktina, aš kalbinu ir tuos čikenfektorius – žmones, kurie dirba vištų fabrike. Bet tikrai nemanau, kad ten dirba kokie priedurniai. Dažniausiai tai likimo nuskriausti žmonės, kuriems nelabai pasisekė gyvenime. Jie gal nebandė muštis į viršūnėles, galbūt tai mažiau ambicijų turėję žmonės... Jie yra jautrūs ir tiesiog dėl to labai susierzina, kai juos taip pavadina. Bet lygiai taip pat susierzina ir kitos žmonių grupės. Jei vadintumėte krepšinio aistruolius priedurniais, kurie leidžia pinigus krepšinio rungtynėms, arba visi žurnalistai būtų vadinami kokiais nors debiloidais, jiems irgi tai nepatiktų.

– Esate pasakojęs, kad ne visos emigrantų istorijos – it pasakos su laiminga pabaiga. Sutikote net svetur gyvenančių benamių, nusikaltėlių. Ar pačiam dirbant darbą, kuriame būtina empatija, nesunku tų svetimų problemų neprisiimti sau, neparsinešti svetimo liūdesio į namus?

– Aš žurnalistu dirbu jau septyniolika metų. Per tiek laiko kažkaip atpranti imti į galvą – tiesiog išklausau ir paviešinu. Aišku, būna liūdna, grįžęs namo pagalvoji apie kokį nors labai nesėkmingą žmogų. Emigracija yra ta tema, kur visi turi priešistorę, – juk prieš emigraciją turėjo kažkas įvykti, kad tie žmonės išvyko. Daugumos istorijos ir būna ne visai nusisekusios, tik mažas procentas – apie didžiulę sėkmę.

– Gal kuri nors emigrantų istorija jums įsiminė labiausiai?

– Oi, tokių buvo labai daug. Po pastarosios kelionės į Airiją atsivežiau tokių keistų meilės istorijų, kurios rezgasi tarp emigrantų. Pavyzdžiui, vienas vyrukas bando kurti šeimą su dviem skirtingomis moterimis. Jos viena apie kitą sužino, viena skambina kitai sakyti: nešdinkis, palik mano diedą, nes aš nėščia! Tada jau kita sako: bet aš irgi nėščia! Tai viena naujesnių ir įsimintinesnių istorijų. Tokių meilės istorijų nemažai, nes į užsienį išvykę žmonės dažniausiai būna labai vieniši, dėl to jie ieško meilės, o paieškos būna labai vingiuotos ir dramatiškos. Taip pat, kalbant apie tuos žmones, kurie atsiduria gatvėse, tai išskirtiniai ir būdai, kaip jie ten atsidūrė. Rudenį Londone filmavau vaikiną, kuris gatvėje atsidūrė neįtikimu būdu – pametė piniginę, kurioje buvo asmens tapatybės ir mokėjimo kortelės, tada pats nesusigaudė, ką daryti, ir tapo benamiu. Tiesiog stebina tokie dalykai – žmogus tiesiog nepagalvojo, kad galima grįžti namo, pas mamą...

– Galbūt dažni atvejai, kad žmonėms tiesiog gėda iš užsienio pabrukus uodegą grįžti namo?

– Emigracija ir taip jau daug kam yra paskutinis šiaudas. Vieni, pavyzdžiui, kažką gėdingo prisidirbo Lietuvoje, prieš giminę ar prieš kolegas, ir užsienis tampa tarsi tokia paskutinė stotelė. Apskritai užsienis kažkieno Lietuvoje buvo taip išreklamuotas, gal tos mūsų žiniasklaidos, ar žmonės, niekada nekeliavę, po sovietinės priespaudos gavę galimybę išvykti, iš lūpų į lūpas kalbėjo, taip sureikšmino užsienį... Daugelis išvyko į užsienį tikėdamiesi, kad ten pinigai ant medžių auga. Tai juokinga, bet daug kas iki šiol taip galvoja. Mes vis kartojame, kad ten taip nėra, bet kai dvidešimt metų kažkas reklamavo, labai sunku įtikinti atvirkščiai, kad ir ten, kaip visur, reikia dirbti. Ir kad ten, atvykus iš svetur, labai sunku.

– Esate vienas populiariausių ir produktyviausių šios dienos žurnalistų Lietuvoje. Šiame darbe gausu netikėtumų. Gal pamenate kokią komišką, absurdišką ar net gėdingą situaciją, nutikusią darbe?

– Oi, daug tokių istorijų. Štai pamenu atvejį, kai kažkada milijonierius Jurijus Borisovas, na, ne jis pats, bet jo atstovai, labai ilgai įkalbinėjo mane parašyti apie jo paauglę dukrą straipsnį. Mane pirmąjį, kaip žurnalistą, su fotografu įsileido į savo namus – tokią slaptą vilą prie Trakų, kur yra angarai su lėktuvais, sportinėmis mašinomis, pastatytas namas ant vištos kojos dukrai žaisti... Ir mes surengėme fotosesiją, padarėme interviu, ir tada staiga jis persigalvojo – liepė mus, atėmus visą nufotografuotą medžiagą ir įrašus, išvaryti. Mes nesutikome, sakome: tikrai jokiu būdu neduosime. Tada pasiuto tie jo atstovai, uždarė mus kambaryje ir pradėjo siūlyti pinigus, o mes sakome: nesąmonė, nereikia mums tų pinigų! Žodžiu, kilo toks šaršalas.

Juokingi tokie pašnekovai, kur meta pinigus, bando rodyti savo valdžią. Buvo vienas toks verslininkas su savo nuotaka, darėmė interviu apie jų meilę. Ir jo metu jie susipyko, išsikoliojo, ir jau mato, kad čia aš užsikabinau už tų kolionių. Išeidamas jis numeta man ant stalo tais laikais 800 litų ir sako: nNa, aš tikiuosi gražaus straipsnio. Aš atsakiau, kad straipsnis bus toks, koks bus, sakau: imkit tuos pinigėlius. Taip pasiginčijome, jis juos numetė ant žemės ir išėjo. Tame tekste parašiau: "Už šį interviu sumokėta 800 litų, juos pašnekovas gali atsiimti bet kada redakcijoje, per artimiausią mėnesį." Jis jų neatsiėmė, tuos pinigus galiausiai išleidau, bet parašiau vis tiek negražiai. Na, ne negražiai, tiesiog taip, kaip buvo, o norėjo, kad parašyčiau kažkokią poemą...

Juokinga, kad žmonės pyksta už tiesą. Buvo toks atvejis, kai gavau piktą SMS žinutę iš tokių kalbintų rusakalbių merginų: "Orijus, jus sakėte, kad parašysite gerą straipsnis, kaip gražiai sesės Tomaševič sutaria, a parašėte vyską, ką sakėm!" (Juokiasi.)

– Žurnalisto karjerą pradėjote neįtikimai anksti: pirmieji bandymai – penktoje klasėje, o rimtą žurnalistikos darbą pradėjote septintoje. Ką patartumėte jaunimui, kuris šiandien galvoja apie šią profesiją? Ar daug kas šioje srityje pasikeitė nuo tų laikų, kai startavote jūs?

– Yra socialiniai tinklai, todėl net nereikia, kad tave priimtų į kokią nors žiniasklaidos priemonę.

Yra socialiniai tinklai, todėl net nereikia, kad tave priimtų į kokią nors žiniasklaidos priemonę.

Gali sukurti kažką savo: rubriką, tekstus ar vaizdo medžiagą ir publikuoti juos internete, nereikia laukti kažkokio redaktoriaus malonės. Pasikeitė tai, kad tą padaryti yra paprasčiau, dabar yra visokių internetinių žvaigždžių, kai kurios iš jų irgi yra tarsi žurnalistai. Dalis jų daro turinį, pavyzdžiui, filmuoja bandymus, keliones, socialinius eksperimentus. Iš esmės tai yra žiniasklaidos funkcija, o "YouTube" juk yra televizija. O ir į žiniasklaidą papulti dabar paprasčiau, portalai turi atviras rubrikas, tokias kaip "Bendraukime", "Pilietis"... Sunkiausia sugalvoti turinį, kuris pritrauktų auditoriją.

Kalbant apie konkrečius patarimus – jau esu sakęs studentams: jei norite rasti išskirtinių istorijų – kalbinkite žmones, dedančius skelbimus, kad ieško bet kokio darbo. Visada sakau, kad rašyti ir klausinėti reikia apie tai, kas tave patį domina, tada ir rezultatas kokybiškesnis. Taip pat patarčiau nebijoti kažkokių nestandartinių kampų.

– Dirbote įvairiausiose žurnalistikos srityse – radijuje, televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose... Ką manote apie  žiniasklaidos padėtį šalyje apskritai? Kas čia gerai, o kas ne?

– Lietuvos žiniasklaida man visai patinka. Lyginant žurnalų maketus, temų drąsumą su kai kuriomis šalimis Europoje, mes varome tikrai labai neblogai. Nesistengiama visiems įtikti, dabar jau visi politikai, ministerijų darbuotojai žino, kad jei tik kas blogo, tai labai paprasta iškomunikuoti visu mastu Lietuvoje. Labai smagu, kai susivienija visos žiniasklaidos priemonės ir, pavyzdžiui, negailestingai taršo kokią nors temą.

– Jums pačiam buvo klijuota skandalisto, bulvarinės spaudos atstovo etiketė. Jūsų nuomone, ar tas vadinamasis bulvaras pelnytai turi tam tikrą neigiamą šešėlį?

– Lietuvoje bulvarinės žiniasklaidos, lyginant su pasauliu, yra tikrai labai nedaug. Buvo toks dienraštis "LT", jis, mano nuomone, ir buvo paskutinis ryškus bulvarinis leidinys Lietuvoje. Tikrasis bulvaras, kai politiką su kokia nors Seime įdarbinta meiluže sugauna lovoje ir publikuoja nuotraukas, parašo ir taip toliau. Arba atvažiuoja broliai Ballai į Prienus, tai nusibeldžia žurnalistai ir išklausinėja bare, ką jie po savęs paliko viešajame tualete.

– O kaip manote pats, ar rašymas apie tokius asmeninius dalykus ir santykius yra geras ir reikalingas dalykas?

– Žiniasklaida ir daugybė istorijų joje padeda žmonėms pabėgti nuo savo problemų, mokytis iš svetimų klaidų. Pavyzdžiui, kokia nors žvaigždė susidėjo su ja mušančiu vyru ir visi jos sprendimo būdai yra pavyzdys tūkstančiams ar šimtams kitų moterų, skaitytojų, kurios nežino, kaip elgtis su savo gyvenimais. Visokie moterų pokalbių šou – tos moterys kalba tam, kad tai būtų ir mokomoji medžiaga daugybei kitų žmonių. Tos temos, kurias kritikuoja, yra skaitomiausios. Atsimenu, kaip mane kritikuodavo. Anksčiau dirbau dienraštyje, o paskui perėjau dirbti į žurnalą. Ir mane gatvėje pasigavo kolega, kuris perėjo dirbti į kitą dienraštį, ir klausia manęs: kada tu surimtėsi, kada rašysi rimtomis temomis? Įdomu, kad mano leidinio tiražas buvo dvigubai didesnis negu jo leidinio ir mano temos buvo skaitomesnės negu jo. O žiniasklaidos užduotis ir yra būti skaitoma.

– Pakalbėkime apie laisvalaikį. Esate ne kartą sakęs, kad vienas jūsų hobių – eiti į kiną. Koks paskutinis matytas filmas paliko didžiausią įspūdį, sukrėtė?

– Paskutiniai du filmai: "Pokerio princesė" ir "Visi pasaulio pinigai". "Visi pasaulio pinigai" – filmas apie turtingiausią pasaulio žmogų aštuntajame dešimtmetyje. Tai tikra istorija, aprašyta knygose, apie pagrobtą vaiką. Pagrobia jo anūką, reikalauja išpirkos, o turtingiausias pasaulio žmogus atsisako sumokėti. Toliau vyksta siaubingi dalykai, yra pora momentų, kai tiesiog negali patikėti, kad taip buvo.

– Apskritai koks turi būti filmas, kad pavadintumėte jį geru?

– Mėgstu tam tikrus režisierius ir kai atkuriamos tikros istorijos. Pavyzdžiui, man patinka broliai Coenai, labai mėgstu Woody Alleną – patinka jo dialogai, istorijos, daug visokių peripetijų. Taip pat patinka žurnalistiški filmai, iš tikro gyvenimo.

– Koks yra labiausiai jus įkvėpęs žmogus?

– Yra man patinkančių žmonių, bet tokio, kurį galėčiau pavadinti savo dievaičiu, kurio pėdomis norėčiau aklai sekti, turbūt nėra. Štai kalbėjome apie režisierius. Man patinka W.Alleno kūryba, bet labai nepatinka jo asmeninė istorija – pedofilija su savo dukra. Yra ir kitų personažų, kurie man vienais aspektais patinka, bet kitais ne. Pavyzdžiui, patinka vienas mano kolega, kuris groja puikią muziką, bet nepatinka, kaip svaiginasi. Svaiginasi per daug, sakau jam tiek nesisvaiginti, o jis vis tiek svaiginasi.

– Pastabumas – vienas svarbiausių žurnalisto bruožų. Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį, pamatęs žmogų?

– Labai skirtingai. Aš mėgstu visokias keistas detales, dažnai ieškau personažų per nuotraukas. Pavyzdžiui, jeigu kokia moteris įkelia į feisbuką nuotrauką, kur yra pražergusi kojas,  man įdomu, kodėl ji taip nusifotografavo. Arba moterį užkalbini, nes jos batai su lapių snukeliais ant nosių... Paskui sutinki dar kelias su tokiais pačiais batais – Džordaną Butkutę ir tas seses Tomaševič. Tada paklausi, iš kur tokius batus gavo, o atsiranda ir visa istorija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

>anonimui

>anonimui portretas
Kuo skiriasi tiesa nuo teisybes?Ar tikrai, karo metu,"uz teisybe, susaudydavo",kas ... ?

jonas

jonas portretas
įptingas talentas,tikras vunderkindas,kas jį taip ir kada taip prispaudė .gilios žinios apie priespaudą,toks jaunas ir jau 50šalių aplankė lai dar pasigire virš kiek šalių jis skrido ką tuometu matė ir girdėjo lai aprašo net su borisovo kiemsargiu pažystamas žmogus gyvenantis nors10-15metų šalyj dirdantis ką jis gali žinoti apie šalį?kad uždirbtų tą minimuną privalo tam su gaišti laiko į darbą,iš darbo2+2darbe+ 10val pusryčiai-vakarienė1+1dušas jaigu toks įr +1apie 17-24=7 val miego kada ir ką jispamato ir supranta apie tai kas vyksta šalį gali tik sužinoti iš tokių raštininkų kaip šis .nuo soboro iki rotušės per 15 minučių ir rašys apie kauno žmones jų supratimą.apie laisvę,priespaudą,ir baudžlavą ir su tokiu pafasu taip jis ir matė.ir suprato, kas ir kaip vyksta tose šalyse jai išvis buvo. juodaodžiai ,kas tai tai? negroidai arba negrai ,tai užslėpta rasizmo forma , rasizmas!!!patraukt atsaomybėn!!!

o

o portretas
ypac valdancioji mafija kur pikcio neuztenka o daeinamaiki genocido....
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių