„Žmogaus iš Podolsko“, pastatyto pagal tikra bomba Rusijoje tapusia ir vis dažniau atrandama vakarų Europos scenose pjesę, veiksmas vyksta vienoje iš tipinių Maskvos policijos nuovadų. Sulaikytasis laukia įprastos procedūros – ne itin mandagios, švelniai tariant, kiek grubios apklausos ir paaiškinimo, kuo prasikalto. Staiga tardymas virsta intelektualia paskaita, kurią veda pareigūnai, puikiai išmanantys struktūralizmą ir žinantys industrial muzikos dievukus „Einsturzende Neubauten“.

„Šiandien švelnioji propaganda skleidžiasi per kūrybingumą, o nuomonės formuojasi per aukščiausio lygio televizijos šou, debatus. Niekas primygtinai net neperša vienos tiesos. Tiesiog pasitelkiant visą įmanomą sofistinę argumentaciją kuriama ta tikrovė, kokią norima turėti. Norima tikrovė kuriama per gražųjį paviršių ir besąlygišką pozityvizmą – šou, intelektualinius žaidimus, aukštąją teatro kultūrą, šiuolaikinį meną. Na, ir žinoma visus užburiančią profesionalią televiziją. Tokiai švelniai propagandai sunku priešintis ir lengva prarasti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tikrovę iš didžiosios raidės, kuri yra suformuota už tave“, – teigia režisierius O. Koršunovas.

Spektaklyje tarsi „įsijungia“ antroji realybė, kurioje policijos pareigūnai uoliai rūpinasi piliečių išprusimu. Nikolajus, sulaikytas Podolsko, esančio netoli Maskvos, gyventojas, laukia paaiškinimo, kodėl jis čia atsidūrė. Tačiau įprasta apklausa virsta asmeniniu ir intelektualiniu teroru, kuris pasirodo esąs baisesnis už bet kokius moralinius ir fizinius pažeminimus. Nikolajus visiškai nepastebi pilkomis blokinėmis „chruščiovkėmis“ apstatyto Podolsko, bet dievina Amsterdamą. Tai nauja žiaurumo forma, privertusi Nikolajų atkreipti dėmesį į jį supančią tikrovę ir pamėginti pamilti gimtąjį Podolską, kad ir koks jis būtų lyginant su laisvu Amsterdamu.

O. Koršunovo „Žmogus iš Podolsko“ paliko itin didelį įspūdį žurnalistui, laidų vedėjui, rašytojui Andriui Tapinui. „Labai rekomenduoju“, – toks buvo A. Tapino verdiktas pasibaigus spektakliui.

„Pusantros valandos pralekia žaibiškai. Per jas ne tik juokiesi, bet ir kraupsti, sėdi sustingęs, galvoje dėlioji skirtingas tolesnio veiksmo interpretacijas ir kraipai galvą, kai jos nepasitvirtina. (...) Dar nejaukiau suprasti, kad žiūri į realią šiuolaikinės Rusijos visuomenės smegenų plovimo alegoriją, tik policininkų funkcijas ten atlieka visur esantys federaliniai propagandos televizijos kanalai. Kam mums tave mušti, kai galima praplauti smegenis ir įrodyti, kad Podolskas ne ką prastesnis už Amsterdamą. Jis tiesiog kitoks. Ir kam keliauti į tą supuvusią Europą, kai ne prastesnių vaizdų gali prisižiūrėti važiuodamas elektrinius traukiniu iš Podolsko į Maskvą. (...) Bet ar tik Rusiją galime įžvelgti spektaklyje? Juk ir mes patys savo šalyje norėtume konstruoti absoliutaus pozityvo tikrovę su gražiausiomis merginomis, skaniausiu alumi ir neribotomis galimybėmis. Seniai karo nebuvo, ar ne?“ – po „Žmogaus iš Podolsko“ rašė A. Tapinas.

Jau rugsėjo 5 d. „Žmogus iš Podolsko“ bus pristatytas tarptautinio festivalio „Trans / Misijos“, vykstančio Trakuose, programoje. Rugsėjo 15 d. spektaklis bus rodomas Kauno Girstučio kultūros ir sporto centre. Rugsėjo 25 d. – pristatymas tarptautinio festivalio „Sirenos“ programoje Vilniuje. Spalio 8 d. „Žmogaus iš Podolsko“ trupė atvyksta į Rokiškio kultūros centrą, spalio 14 d. – Šiaulių dramos teatrą, lapkričio 13 d. – Ukmergės kultūros centrą.

Spektaklyje vaidmenis kuria ne tik teatre, bet ir kine bei televizijoje matyti aktoriai. Pagrindiniame „Žmogaus iš Podolsko“ vaidmenyje – Šarūnas Zenkevičius. Pirmojo policininko vaidmenį kuria Marius Repšys. Policijos viršininkė – Giedrė Mockeliūnaitė ir Toma Vaškevičiūtė. Žmogus iš Mytiščių – Marius Čižauskas. Antras policininkas – Rytis Saladžius ir Paulius Tamolė.