Svajonė – sugrįžti vėl

Omano sostinės Maskato vardas reiškia vietą, kur metamas inkaras. Tai byloja apie nuo neatmenamos senovės čia buvusį uostą.

Archeologų kasinėjimai patvirtina, kad žvejai čia gyveno jau VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Šį uostą kaip reikšmingą minėjo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus I amžiuje prieš Kristų.

Dabartinis šalies valdovas – sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas (Qaboos Bin Said Al-Said) yra didelis praeities gerbėjas, todėl Omane išsaugota daugybė pilių, gynybinių bokštų, daugelis jų prieinami turistams. Kone ant kiekvienos kalvos kyšo panašūs į mūsų Gedimino pilį bokštai.

Atrodo, kad būtent šalies sultonas neleidžia savo valstybėje statyti dangoraižių ir taip išsaugo šalies tapatybę. Didžiuliai pastatai užstotų nepaprastą vaizdą į kalnus ir jūrą.

Pažinti bet kurią šalį kelių dienų maža, bet pirmai pradžiai – pats tas. Galiausiai pirmasis įspūdis leidžia suprasti, ar dar kada nors dar norėtųsi grįžti.

Kai po kelių dienų viešnagės išvažiavome iš Omano sultonato, užvaldė svajonė sugrįžti į šią šalį dar kartą ir pažinti ją dar geriau. Iš Dubajaus į Omano sostinę Maskatą galima nuskristi lėktuvu, tokia kelionė užtruktų mažiau nei valandą.

Tačiau patogus ir greitas skrydis tikrai nebūtų toks kupinas nuotykių kaip šešių valandų važiavimas autobusu. Staigmenos laukė beveik kiekviename mūsų žingsnyje.

Pirmą kartą nustebome dar Dubajaus autobusų stotyje, kai supratome, kad autobusą į Maskatą vairuos ne indas ar pakistanietis, kaip yra įprasta Dubajuje, o omanietis.

Maža to, vairuotojas paprašė dėl nieko nesijaudinti. Šalia stoviniavęs garbaus amžiaus jo tėvynainis paėmė pinigus ir netrukus grįžo su bilietais.

Pasienyje – patikra su šunimi

Kadangi važiuoti autobusu užtrunka šešias valandas, o bilieto kaina dešimteriopai mažesnė už lėktuvo, juo dažniausiai keliauja indai ar kitų šalių žmonės, vykstantys į Omaną dirbti. Keli europiečiai į autobusą lipo veikiausiai dėl egzotikos.

Dykumos vaizdai su retkarčiais matomais kopų kupriais gana gretai dingo, už lango dėmesį kaustė kalnai. Po poros valandų privažiavome Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano sultonato sieną.

JAE pasieniečiai labai kruopščiai tikrino pasus, domėjosi, kiek laiko turime teisę būti JAE ir kiek praleisime Omane. Neretai Emyratuose darbą susiradę europiečiai vos dienai važiuoja į Omaną, o įvažiuodami atgal vėl gauna teisę gyventi šioje šalyje tris mėnesius.

Kiek toliau pasienio patikros poste pareigūnai paprašė išlipti iš autobuso ir kiekvienam pasiimti savo krepšius. Moterų lagaminus apžiūrėjo uniformuota moteris.

Po to visi keleiviai turėjo sudėti lagaminus ant žemės į eilę. Juos atidžiai apuostė tarnybinis labradoro retriveris. Jis įlipo ir į autobuso bagažo skyrių.

Šį kartą visi keleiviai buvo "švarūs", todėl keliavome toliau. Tiesa, vos už kelių šimtų metrų vėl teko lipti lauk.

Omano pasienio tarnybos išdavė vizas. Už jas sumokėjome beveik tiek pat kiek už autobuso bilietą. Tarnautojas savo kolegų klausinėjo apie Lietuvą. Jam buvo naujiena, kad tai Europos Sąjungos šalis, todėl nėra kliūčių mus įleisti į Omaną.

Pareigūnas bandė balsu perskaityti ilgas mūsų pavardes. Galiausiai nusijuokė ir paklausė nė kiek ne mažiau egzotiškai jam skambančių mūsų vardų. Porą kartų pakartojome savo kelių skiemenų pavardes ir tuo privertėme tarnautoją dar kartą nusišypsoti.

Už mūsų stovėjęs vaikinas iš Bosnijos pajuokavo, kad eilė negreitai pajudės, nes jo pavardė ir tėvynės pavadinimas sukels tokią pat gaišatį.

"Priglaudė" svetimas rankines

Grįžtant iš Omano autobusas buvo pilnutėlis. Važiavo keli europiečiai, pora seniai Omane gyvenančių moterų iš Filipinų, du jordaniečiai, turintys Kanados pasus, visi kiti – Indokinijos pusiasalio šalių piliečiai.

Būtent dėl pastarųjų kelionė atgal prailgo trimis valandomis. Šviesą atspindinčia liemene vilkintis pareigūnas įlipęs į autobusą pirštu baksnojo, kam išlipti ir pateikti patikrai daiktus.

Jo paliepti išėjo visi indai, pakvietė ir jordaniečius. Atrodė, kad formalumai bus baigti greitai, bet netruko paaiškėti, kad kažkas iš būrio priverstų pateikti savo mantą iš bagažo skyriaus tikrinti nunešė ne savo aptrintus lagaminus, o mūsų rankines.

Kai pabandėme aiškintis, kur yra mūsų daiktai, pareigūnai paprašė patekti patikrai ir likusius mūsų daiktus. Pareigūnė išnarstė kiekvieną drabužio siūlę, ypač ją sudomino mūsų medikamentai. Į saują iškračiusi vitaminus ji klausinėjo, kodėl viename buteliuke yra skirtingų spalvų tabletės.

Galiausiai atėjo pagyvenęs vyras, užsirašė visų jų pavadinimus išėjo tikrinti, ar jie neįtraukti į JAE leidžiamų vartoti sąrašus.

Kol laukėme patikros pabaigos, vienas tarnautojas atnešė ir padavė mums du butelius vandens. Tokio geranoriškumo dar neteko matyti nė vienoje pasaulio pasienio tarnyboje.

Keisčiausia, kad uniformuotieji, itin kruopščiai patikrinę mūsų mantą, nepasidomėjo, kuris indų nepateikė savo daiktų.

Stulbina subtilia prabanga

Balandžio pradžioje Maskate jau buvo karšta. Dieną termometrai peršokdavo 35 laipsnių padalą. Būtent todėl net trumpą atstumą stengėmės važiuoti taksi.

Vienas pagrindinių objektų, kurį norėjosi pamatyti pirmiausiai – Didžioji sultono Kabušo mečetė. Jos grindis puošia antras pagal dydį pasaulyje iraniečių rankų darbo kilimas, sveriantis 27 tonas.

Kaip ir Abu Dabyje, čia teko vilktis vietos moterų rūbais – abajomis. Mūsų vilkimos palaidinės su nesiekiančiomis riešų rankovėmis bei įplėšti džinsai pernelyg atidengė nuogumą. Už arabiško rūbo nuomą sumokėjome po pustrečio rialo.

Vienas rialas lygus dešimčiai JAE dirhamų, arba 2,6 JAV dolerio. Buvo be galo keista, kad juodas ilgas rūbas ne kaitino, o priešingai – leido jausti vėsą.

Taksi vairuotojas pats pasisiūlė mus pavedžioti po mečetę. Jo vardas reiškia – besišypsantis. Ir tikrai nuo šio jauno vyro veido nedingdavo nuoširdi šypsena, tačiau palydovas buvo santūrus ir pagarbus.

Gausi žaluma mečetės teritorijoje vertė pamiršti, kad esame krašte, kur vasarą kepina nepakeliamas karštis ir beveik nelyja.

2004 m. pastatyta mečetė pribloškė architektų išmone suderinti gamtą su milžinišku statiniu. Gausybė arkų lyg tyčia sukurtos įrėminti tolumoje stūksančius kalnus.

Palyginti šią šventyklą su didžiąja šeicho Saido mečete Abu Dabyje, sutartinai priėjome išvados, kad didžioji Omano mečetė, nors nenusileidžia prabanga, yra kur kas priimtinesnė lietuviškam estetikos supratimui.

Čia prabanga ne stulbina, o pabrėžia šventyklos grožį. Statytojai naudojo daug raudonmedžio, derino spalvas taip, kad raižinių ir mozaikų subtilumas verčia grožėtis jomis, o ne aikčioti matant prabangą.

Akis padažo ir vaikams

Maskatas kur kas labiau nei didieji JAE miestai primena rytų pasakų šalį. Žmonės čia dėvi tik tos valstybės piliečiams būdingus rūbus. Vyrų ilgą suknelę primenantys drabužiai būna ne tik balti, bet ir pilki, rusvi, melsvi.

Omanietį nuo kurios kitos arabų šalies gyventojo atskirsi iš ant galvos savitai rišamos margaspalvės skaros arba kasdien nešiojamos subtiliai išsiuvinėtos kepuraitės.

Maskato gatvėmis vaikšto daug vyrų, prie diržo seginčių trumpą, platų kinžalą – džimbiją. Moterys, kaip ir kitose arabų šalyse, vilki juodais hidžabais.

Po karštos dienos pasivaikščioti krantine – tikra atgaiva. Taip pirmą vakarą besižvalgant užkalbino jaunas omanietis. Pirmas klausimas, tradicinis, – iš kur atvykome, antras – ar mums nereikia kokios pagalbos.

Šis vaikinas labai greitai tapo geriausiu mūsų draugu, nuoširdžiu ir stulbinamai atviru. Kiek vėliau jis prisipažino pastebėjęs, kad esame be vyro, todėl pamanė, kad nėra kas mumis pasirūpintų.

Achmedas pirmiausiai pasisiūlė palydėti į senąjį miesto turgų, kur prekeiviai, matydami europietes, nedrįstų plėšti nerealios kainos už suvenyrus, o jis padėtų mums ir nusiderėti.

Kai paaiškinome, kad norime tik pasižvalgyti ir baiminamės įkyrių pardavėjų, jis dar labiau pralinksmėjo.

Skirtingai nuo senosios Dubajaus miesto dalies turgavietės, kur kone kiekvieną šviesiaplaukę prekijai palydi rusiškomis frazėmis, Maskate elgiamasi pagarbiai ir neįkyriai.

Galvos apsvaigo nuo kvapų, spalvų, siaurų gatvelių labirinto, o mūsų naujasis draugas vis vedė ir vedė, rodė ir aiškino, kuris daiktas kokiam tikslui būdavo anksčiau arba vis dar ir dabar tebenaudojamas.

Tarp daugybės įdomių smulkmenų vaikinas rado sidabrinį, antpirštį primenantį indelį, su dangteliu ir grandinėle prijungtu strypeliu. Pasirodo, į jį dedamas juodas augalinės kilmės dažų gumulėlis, kuris sumaigomas šiuo strypeliu.

Juo moterys anksčiau ir dabar apvedžioja akių kontūrą. Įdomu, kad neretai taip padažomos akys ir mergaitėms.

Mažyliai ne tik dažomi, bet ir kvėpinami. Achmedas pasakojo, kad jo seserys, savo kūdikiams patepa kaktas šafranu. Taip elgiamasi, kad mažyliai maloniai kvepėtų.

Ketina vesti pussesrę

Masiros saloje, Indijos vandenyne prie rytinių Omano krantų gyvenantis Achmedas yra vienas iš dešimties vaikų šeimoje. Jis – kažkuris vidurinis.

Pavasarį trys jo vyresnės seserys susilaukė vaikų. Ištekėjusios moterys persikelia į vyro šeimos namus. Achmedas gyvena savo tėvų namuose.

Vaikinas mintyse skaičiavo, kiek žmonių jie talpina, pasirodo, apie 15. Kiekvienas šeimos narys turi savo kambarį, mamai namų ruošoje padeda tarnaitė.

Visi namiškiai susirenka prie bendro stalo kiekvieną kartą, kai paruošiamas valgis, nuo trijų iki penkių kartų per dieną. Be kupranugarių mėsos, jūros gėrybių, vėžlių, dažnai gaminamų pietums, vaikinas minėjo ir pienišką makaronų sriubą.

Paklaustas, kaip jo tėvas gausiai šeimai uždirba duoną, vaikinas vardijo žirgus ir kelis kitus verslus.

"Aš kol kas padedu tėvui, į darbą neinu, tiesiog tingiu. Studijavau Abu Dabyje, bet man nepatiko, po metų mečiau. Kai norėsiu vesti, pasakysiu tėvams, jie parinks man kurią nors pusseserę. Taip patogiau, vieni kitus pažįstame", – paaiškino mūsų palydovas.

26-erių Achmedas atviravo niekada net nebandęs užsirūkyt, niekada neragavęs nė lašo alkoholio, niekada nėra matęs sniego. Tiesa, neseniai jis su draugais buvojo Londone.

Vienas didžiausių jo patirtų nuotykių, kai lėktuve užmigusiam draugui jie paprašė vietoje sulčių įpilti vyno. Vaikinas atviravo, kad jie kvatojosi iki nukritimo, kai šis vos per plauką neatsigėrė alkoholio.

Jaunas omanietis neslėpė, kad kasdien meldžiasi tiek, kiek privalu doram musulmonui, tik kai iš anksto žino, kad dieną bus labai užimtas darbais, vienu kartu ryte atsimeldžia dukart.

Atrodo, kad ne mažiau atviraširdės ir geranoriškos yra Omano moterys. Viena jų viešbutyje padėjo susigaudyti, kaip įsipilti kavos iš senovinį kavinuką primenančio termoso.

Mergina pati pasisiūlė padėti ir netrukus jau plepėjo netrukus ištekėsianti, o medaus mėnesio važiuosianti į Europą.

"Kviečiu jus į iškilmes mano vedybų proga Europoje. Važiuosime į Olandiją. Tikrai tikrai, labai jus kviečiu", – kalbėjo juodai vilkinti mergina, dar nė neįsiminusi mūsų vardų.

Po valandėlės, kai ją vėl sutikome viešbučio fojė, ji paklausė, kur susiruošėme. Neslėpėme, kad ketiname pasidairyti po senąją Muskato dalį.

Mergina pasišovė važiuoti drauge. Bet staiga prisiminė, kad turi pasiklausti leidimo savo sužadėtinio, o jis ketino pasirodyti tik po ketvirčio valandos.

Dainoje minėjo Lietuvą

Smėlėti maskato paplūdimiai primena Lietuvos pajūrį. Vakarais žalios vejos juosta šalia paplūdimio sutraukia vietos žmones. Vyrai ir moterys vakaroja atskirai. Žmonės atsiveža kilimus, pasistato kepsnines, arba pilsto arbatą iš termosų.

Buvo įdomu stebėti, kaip išsivilkę iš savo kandurų vyrai žaidė futbolą. Lyg ir nieko ypatinga, bet į krūvą sukrauti balti rūbai priminė vėžlio kiautus, kuriuos nusimetę vyrai pasirodė besą tokie pat kaip europiečiai.

Ilgi sukneles primenantys rūbai bei galvos apdangalai suteikia kažkokio paslaptingumo. Ko gero, nešioti tokius drabužius juos verčia ne tik tradicija ar religija, bet ir pasididžiavimas savo tapatybe bei valstybe.

Vieną vėlų vakarą vaikštinėdami pajūriu priėjome ant suolo sėdintį žmogų. Jis turėjo tradicinį arabų muzikos instrumentą ūdą, labai primenančią gitaros promotę liutnę.

Paprašėme mūsų draugą Achmedą paklausti, ar šis vyras galėtų pagroti. Ir išgirdome jau daug kartų girdėtą frazę: "Kodėl gi ne?"

Paklausinėjęs, iš kur esame, vyras pradėjo dainuoti ir groti vingrią melodiją, kaip paaiškėjo vėliau, apie dingusią meilę.

Kitos dainos nuotaika buvo linksmesnė. Mubarakas (toks muzikanto vardas) vis kartojo Lietuvos vardą. Panašu, kad jis seną dainą pritaikė mūsų susitikimui ir dainavo apie tai, kad žino, kur ieškoti tos, kuri jam krito į akį – jam tiesiog reikėtų nuvykti į Lietuvą.

Vyras dainavo tiesiog šiaip sau, nes pats jautė malonumą. Kai grįžome pro tą pačią vietą, Mubarakas jau dainavo kitiems žmonėms. Ir kodėl gi ne?

Vaišės – kava ir datulės

Daugiau nei dvi valandas puikiais Omano keliais iš sostinės Achmedas mus vežė į kalnuotoje vietovėje esantį kaimą Misfat Al Abriyeen. Tai savotiškas kaimas muziejus. Jo molio plytų namai pastatyti kalno viršuje.

Kaimas iškilęs 1000 m virš jūros lygio. Prieš šimtmečius žemiau kaimo gyventojai įsirengė terasas, kuriose augina daržoves.

Gyvybę Misfat Al Abriyeen palaiko kalnų upelis, žmonės jį įrėmino molio lovyje, tarp namų jie net įrengė savotišką baseiną, kuriame karštomis dienomis turškiasi vaikai. Čia pat auga datulių palmės

Siaurutės gatvelės sulaiko vėsą, namai sulipę vienas su kitu, jų plokšti stogai primena terasas. Tokios egzotikos mėgėjus pabūti neįprastoje kalnų oazėje vilioja viešbutis, įrengtas panašiai kaip senųjų gyventojų namai.

Jo savininkas ponas Nayefas paminėjo, kad viešbutį įrengė prieš 150 metų pastatytame šeimos name, o kitapus kalno stovi dar vienas jo namas, kurį jo protėviai pastatė prieš 300 metų.

Omano arabų svetingumas reikalauja svečią pavaišinti kava ir datulėmis. Tokios vaišės mūsų laukė ir pono Nayefas namuose.

Nors užtrukome juose vos keliolika minučių, pasisekė ne tik pasimėgauti egzotiškais vaizdais, bet ir patirti dviejų vietos vyrų pasisveikinimo ritualą.

Porą minučių du vienas kito iki tol nepažinoję vyrai – Achmedas ir Nayefas – klausė ir atsakinėjo vienas į kito klausimus, tai buvo panašu į deklamavimą.

Pasirodo, toks yra mandagaus bendravimo ritualas. Klausiama, ne tik apie sveikatą, orą, bet ir naujienas, šeimą, giminaičius, draugus, daugybę kitų dalykų. Visas šis dialogas dvelkė pagarba vienas kitam ir senomis tradicijoms.

Kiekvienas sutiktas žmogus Omane bylojo apie jų atsipalaidavimą, gyvenimą neskubant ir siekį būti taikoje bei mėgautis gyvenimo malonumais.