„Šiandien mano darbotvarkė pergrūsta. Rytoj irgi neturėsiu laiko, posėdžiausiu, paskui daug susitikimų. Poryt? Bijau pažadėti.“ Labiau užsiėmusį žmogų nei bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis sunku įsivaizduoti. Bet jis visur spėja.
Žmogus, kuris nenuobodžiauja
Jis vadovauja 720 žmonių „Omnitel“ kolektyvui, o apie telekomunikacijų plėtrą ir informacinę visuomenę skaito pranešimus aukščiausio lygio pasauliniuose renginiuose.
Kažin, ar tokią savo ateitį 46 m. A.Zabulis kažkada įsivaizdavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. „Nors, – prisiminė jis, – ten mokiausi ne tik sausų formulių, bet ir suprasti reiškinius, kurie vyksta aplink mus ir lemia mūsų gyvenseną.“
Buvęs fizikas žino: gamtos moksluose nebūna nei dugno, nei stogo. „Tas pats ir versle, – kalbėjo A.Zabulis. – Čia nėra, bent jau neturėtų būti taip: viską pasiekiau, dabar jau gana. Kaip ir konkurencinėje kovoje niekada nėra ribos, kurią perkirtus galėtum pasakyti: daugiau judėjimo nebus.“
Jis su sarkazmu žiūri į žmones, kurie įsivaizduoja, kad jei vizitinėje kortelėje parašyta “kompanijos prezidentas” ar “generalinis direktorius”, tai yra didelis lobis, valdžia, įtaka, egzotiškos kelionės ir kiti gyvenimo malonumai.
„Visų pirma, tai – atsakomybė. Už tuos, su kuriais dirbi, kuriems dirbi ir už tai, kad tavo kompanijos vardas būtų siejamas su teisingomis vertybėmis“, – sakė „Omnitel“ vadovas. Jis nemini, kiek valandų per parą jam kainuoja kompanijos vertybės. Bet akivaizdu, kad pusvalandžio tingiai žvelgiant pro langą ir mąstant, kuo gi čia užsiėmus, kad greičiau prabėgtų darbo laikas, A.Zabulio dienotvarkėje nėra.
Regis, šis vyras visiškai tikras tuo, ką daro ir ko siekia. „Jei manęs paklaustų, ar mano gyvenimas prasmingas, atsakyčiau: taip. Todėl, kad turiu darnią šeimą. Ypatingus, smagius, tikslų siekiančius vaikus. Darbą, kuriame nepasišiukšlinau. Kolektyvą, su kuriuo pavyko daug nuveikti. Man regis, tai ir yra prasminga“, – kalbėjo A.Zabulis.
Didesnis sprendimų greitis
– Ko gero, esate žmogus, gyvenantis ne šiandiena, ne čia ir dabar, bet rytojumi. Ar teisingas įspūdis?
– Esu realistas, tačiau stengiuosi įvertinti, kas laukia rytoj. Dirbdamas telekomunikacijų srityje, matydamas, kaip ši sritis skverbiasi į mūsų gyvenimą, tiesiog leidžiu sau prognozuoti, kiek tai atsilieps mūsų gyvenimo kokybei, konkurencingumui. Tomis įžvalgomis neretai pasidaliju ir su valdžios atstovais. Teiginį „Gyventi čia ir dabar“ vertinu kaip perdėm vartotojišką ir susitaikėlišką.
– Kaip pavadintumėte dabartinį laiką? Koks jis asmeniškai jums?
– Ekonominė krizė daugeliui iš po kojų išmušė stabilumą. Išgyvename labai skaudžias pamokas. Bet, pavyzdžiui, kinai neturi žodžio „krizė“. Šią sąvoką jie sieja su žodžiu „galimybė“. Norėtųsi, kad ir mes sunkumuose įžvelgtume naujas savo galimybes. Nors suprantu, kad tai nėra paprasta.
Asmeniškai man šis laikas suteikė žymiai daugiau dinamikos, didesnį sprendimų greitį. Tai ir galimybė stebėti, vertinti, kaip elgiasi kitos pramonės šakos, kitos šalys. Ir – kažko pasimokyti, pritaikyti pas mus.
– Ką, jūsų manymu, mūsų valdžia dabartinėje situacijoje daro ne taip?
– Manau, dabartinė valdžia vykdo pakankamai teisingus taupymo projektus, bet tuo pačiu lyg ir primirštama, kad šalis turi eiti į priekį. Kad reikia proveržio vizijos, kokie mes būsime, kaip konkuruosime, kuo būsime geresni už kitus. Jei valstybė neturės tikslų, mus daužys iš visų pusių ir mes prarasime tai, ką turėjome. Prarasime savo išskirtinumą.
– Kokį išskirtinumą turite galvoje?
– Jei vertinsiu iš savo srities, tai mes skyrėme daug dėmesio informacinės visuomenės plėtrai. Kai pradėjome kurti viešųjų interneto prieigos taškų tinklą, Europoje nelabai kas tikėjo, kad kažką nuveiksime. O viskas baigėsi Europos Sąjungos aukso medaliu pačiam geriausiam ES projektui. Mūsų viešųjų interneto prieigos taškų tinklas šiandien bene didžiausias Europoje.
Gyvenimą reikia keisti
– Jei reikėtų išvardyti jūsų vertybes, principus, kokie jie būtų?
– Kalbant apie asmeninius principus – sąžiningumas, atvirumas, pareigingumas, tikslo siekimas. „Omnitel“ siekiai – kurti vertę ir gerbti tuos, su kuriais dirbi ir kam dirbi. Ir socialinis atsakingumas. 2008-aisiais esame pripažinti socialiai atsakingiausia įmone Lietuvoje. Padedame įgyvendinti tokius projektus kaip „Langas į ateitį“, „Augink atsakingai“.
– e.visuomenė. e.valdžia. Šie terminai dažni jūsų oficialiuose pranešimuose. Kaip, jūsų manymu, mūsų gyvenimą dar keis technologijos?
– Manau, jau nebe fantastika, kad po dešimties ar dvidešimties metų išnyks kai kurios šiandien paplitusios profesijos ir atsiras naujos. Apie tai turėtume kalbėti. Nebetoli laikas, kai kompiuteris galės apdoroti tiek informacijos, kiek geba žmogus, o gal net ir žmonija. Bet čia tendencijos, kurių įtaką pajusime dar palyginti negreitai. O štai kalbant apie e.valdžią, tai galėtų ir turėtų palengvinti gyvenimą jau dabar, užuot švaisčius laiką ir pinigus. Kaip palengvėtų visiems, jei nebereikėtų nusižeminus vaikščioti po valdžios kabinetus. Sakykime, pajamų deklaracijos. Šiandien apie 80 proc. žmonių jas pildo internete. O juk visi pamename, kaip neseniai ranka užpildytas deklaracijas reikėdavo nešti mokesčių pareigūnui, aiškinti, kas ir kaip. Todėl mes ir keliame valstybei tikslą, kad visi žmonės turėtų prieigą prie interneto.
Klaidas visada pripažįsta
– Koks jausmas, pamačius konkurentų reklamas, raginančias nebijoti „Omnitel“ reklaminio simbolio – panteros ir perbėgti į jų bendrovę?
– Konkurencija yra konkurencija, tačiau tai, ką matau konkurentų reklaminiuose veiksmuose, vertinu kaip ne visiškai etišką elgesį. Manau, visi mes pirmiausiai turėtume pabrėžti savo privalumus, o ne komentuoti, kaip mums atrodo konkurentų veiksmai. Mūsų kompanija taip nesielgtų. Nemanau, kad tokie veiksmai prideda daug vertės.
– Ar visa ši istorija su „Omnitel“ tarifais buvo klaida? Jei taip, kieno – viešųjų ryšių, rinkodaros, asmeniškai jūsų?
– Šie mūsų strateginiai ėjimai gimė tada, kai visi augome. Ketinome savo klientams suteikti dar daugiau galimybių. Juk mobilusis ryšys – tai galimybė užmegzti naujus kontaktus, pakeisti kelionę į telekonferenciją, ne sudiktuoti užduotis, bet plačiau pasikalbėti. Tačiau prasidėjo krizė, ir mes visi maksimaliai užsukome išlaidų kranelius. Mūsų prieš metus atlikti skaičiavimai ir priimti sprendimai tapo nebe visiems patrauklūs. Todėl šiandien mes sakome: atsižvelgsime į kiekvieno dabartinius poreikius ir pateiksime kiekvienam klientui jo vartoseną atitinkantį pasiūlymą. Ir tai niekaip nesusiję su konkurentų reklamomis.
– O apskritai ar mokate pripažinti savo klaidas? Nebūtinai darbe.
– Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, esu padaręs klaidų. Jas visada pripažįstu. Nesvarbu, ar tai būtų darbe, ar šeimoje.
Žaislai laimės nesuteikia
– Ar prisimenate save, tarkime, keturiolikmetį?
– Taip. Pakankamai gerai mokiausi, bet buvau toks, sakyčiau, sveikas padauža. Ne piktybiškas, bet būtent – sveikai padykęs.
– Kiek tasai sveikai padykęs paauglys skiriasi nuo vyro, kuriuo išaugo?
– Aš manau, kad širdyje žmogus visada išlieka toks pats. Bet atsirado daugiau racionalumo. Paauglystėje gyvenimas atrodė gerokai paprastesnis. Vaikui nuotaiką kardinaliai gali pakeisti geras žaislas. Suaugęs supranti, kad gyvenimo pokyčiai yra kur kas sudėtingesnis dalykas. Laimės pojūčio žaislas negarantuoja.
– O kas garantuoja?
– Žinojimas, kad tai, ką darai, turi prasmę.
– Norite pasakyti, kad materialūs žaislai jums nesvarbūs?
– Tikrai ne itin svarbūs. Egzistuoja tam tikras komforto lygmuo, standartas, kurio visiškai pakanka. Žaislams ir žaidimams su jais aš tiesiog neturiu laiko. Ir, manau, nesu materialistas.
– Kaip apibūdintumėte savo charakterį? Valdingas ar liberalus? Kietas ar jautrus, pažeidžiamas?
– Visi žmonės yra pažeidžiami. Svarbu, kokias iš to pasidarai išvadas ir kaip greitai sugrįžti į normalią būseną. Šiaip vertinčiau save kaip valdingą, bet liberalų. Aš, ko gero, optimistiškas realistas. Tikintis, kad kiekvienoje situacijoje, net pačioje nemaloniausioje, įmanoma įžvelgti kažką teigiamo, pamokomo.
Lyderis turi girdėti komandą
– Ko reikia, norint daug metų sėkmingai vadovauti dideliam ir anaiptol ne anemiškam kolektyvui? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti lyderis?
– Lyderis, vadovas turi gebėti dirbti su žmonėmis. Jei negirdėsi komandos ir dirbsi tik su produktais, kuriuos gamina tavo kompanija, manau, vadovavimas greitai baigsis. Taip pat svarbu aiškūs, gal ir sunkūs, bet pasiekiami tikslai. Reikia tikėti tuo, ką darai.
– Esate sakęs, kad jūsų šeima – laivas su dviem kapitonais. Ir vis dėlto – kieno balsas buvo lemiamas, kai reikėjo išsirinkti vietą, kur statyti namą? Kas nusprendžia, kokius jums pirkti batus?
– Kai kažkada dairėmės buto, jį rado žmona. Būtent tokį, kokio reikėjo. Kai nutarėme statytis namą, pradžia buvo mano, o vėliau – net neįsivaizduoju, kad būtų galima viską nuspręsti pačiam ir šeimą pakviesti tik kai jau viskas baigta. O jei jau apie batus... Juos paprastai perku pats, ypač darbinius, tačiau jei esame parduotuvėje kartu, visada pasiteirauju žmonos nuomonės. O kostiumą man visada perkame kartu.
– Kai visi gyvenome žymiai ramiau, esate minėjęs, kad namuose su žmona apie darbą nekalbate. O šiandien? Ji grįžta iš banko. Jūs – iš „Omnitel“ biuro. Abiejų darbuose krizė turbūt jaučiama gana intensyviai.
– Mūsų namuose egzistuoja nerašytas susitarimas nevartoti žodžio „krizė“. Daugiau kalbame apie galimybes. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, į namus nesinešame problemų. Namuose vyrauja temos, kurios būtų suprantamos ir vaikams.
Nemėgsta burbulų pūtėjų
– Į ką pirmiausiai atkreipiate dėmesį, susitikęs su nauju žmogumi?
– Dažniausiai įspūdis susiformuoja pasikalbėjus. Bet kartais būna, kad net nesinori pradėti pokalbio.
– Kokia savybė aplinkiniuose jus erzina?
– Fizikai kažkada sakydavo, o gal ir tebesako, – burbulų pūtimas.
– Jūs dažnai kalbate apie mokslo reikšmę. Ar yra dalykų, kurių dar norėtumėte išmokti?
– Versle visą laiką mokaisi. Stengiesi gausybėje informacijos rasti tą, pačią svarbiausią, kuri suteiks išskirtinumą ir didžiausią vertę.
– Laikraščius skaitote internete ar visgi tradiciškai mėgstate klasikinį popierinį variantą?
– Mėgstu abu variantus. Bet informacija laikraščiuose yra ribota, todėl jei prireikia kažko konkretaus, lieka tik internetinės paieškos variantas.
Virtuali realybė kartais pavojinga
– Keli kompiuteriai jūsų namuose?
– Pas mus kiek žmonių, tiek ir kompiuterių. Dukra, naudodamasi kompiuteriu, ruošia namų darbus, aš dažniausiai naršau ieškodamas informacijos. Bet leisti prie kompiuterio visą laisvą laiką... Ne. Šeima turi bendrauti. Visi tėvai žino, kad jei neskirs dėmesio bendravimui su vaikais, anksčiau ar vėliau tą laiką suvalgys sėdėjimas prie kompiuterio.
– Ar jums nebaisu, kad daugėja žmonių, gyvenančių virtualiame pasaulyje? Nebemokančių užmegzti kontaktų, rasti draugų realiame gyvenime?
– Žmogus gimsta tam, kad bendrautų, bet taip, aš matau grėsmę, jog žmonės realų bendravimą keičia virtualiu, dažnai net nežinodami, su kuo bendrauja. Skaičiau, kad kitose šalyse net pamirštama, kas tavo kaimynas, įnikus į virtualų pasaulį nepastebima, ar jau ruduo, ar dar vasara. Tai nėra gerai.
Verslas kuria dėsnius
– Greitai po VU baigimo patekote į didžiojo verslo pasaulį. Žinote visus verslo dėsnius. Ar nekilo noras steigti savo verslą, užuot buvus samdomu vadovu?
– Visų verslo dėsnių tikrai nežinau, nes pats verslas kuria dėsnius. Manau, kad kiekvienas geras vadovas į jam patikėtą verslą turėtų žiūrėti kaip į savo. Juk akcininkai tau patiki tą verslą plėtoti.
– Jei netektumėte darbo, pareigų „Omnitel“, nuo ko pradėtumėte naują etapą?
– Ko gero, kiekvienas vadovas turi savyje kažką išskirtinio, kas gali būti pritaikoma daugelyje sričių.
– Kaip patartumėte elgtis žmogui, netekusiam darbo ir pajamų?
– Kvailiausia būtų sėdėti, graužti save ir panikuoti. Kiekvienas turime žinoti, kuo esame stiprūs, ir stengtis tas savo stipriąsias puses panaudoti. Ir rasti bendraminčių.
Vaikų diržu neauklėja
– Dalykas, galintis jus sukrėsti iki širdies gelmių.
– Netektis. Žmogaus, pasitikėjimo žmogumi, aplinka, valstybe.
– Kokias vertybes nuo mažens diegėte savo vaikams?
– Diegiame tas, kuriomis ir patys gyvename. Kalbamės su vaikais apie ateitį, apie tikslus – kad ir nedidelius. Kažkada manęs paprašė pasveikinti labiausiai nusipelniusias daugiavaikes motinas. Iškart prisiminiau mintį, kurią žmona kartą ištarė mūsų vaikams: „Kiekvienas iš jūsų, kai užaugsite, turite padovanoti tėvams svajonę.“
– Ar esate reiklus tėvas?
– Na, visų pirma, esu tėvas, auklėjantis ne diržu, bet pokalbiu. Ieškantis kompromisų. Norintis išaiškinti. Tačiau jei kalba sukasi apie principinius dalykus, tada taip, esu pakankamai griežtas. Bet diržas man nuo vaikystės asocijavosi tik su daiktu apjuosti juosmeniui.
– Ar yra asmenybė, daranti jums įspūdį ir įtaką?
– Jų nemažai. Paminėčiau Richardą Bransoną („Virgin“), Stevą Jobsą („Apple“).
Geriausia – protinga netvarka
– Koks turėtų būti savaitgalis, kad pavadintumėte jį idealiu?
– Man geras savaitgalis būna tada, kai pavyksta pakeisti aplinką. Tai gali būti išvyka į pajūrį, į Druskininkus, tiesiog į kitą miestą. Mėgstu suplanuoti ir įgyvendinti planą, paskui svarstyti, kokia bus programa, ką veiksime, kur eisime pietauti ir panašiai.
– O kur labiausiai mėgstate pietauti Vilniuje?
– Ten, kur galima užsisakyti jūros gėrybių. Man patinka japonų, kinų restoranai. Gal labiau japonų. Lazdelėmis valgyti moku. Tik metalinėmis kiek sunkiau sužvejoti ryžius, bet šiaip – nieko sudėtingo.
– Vienas jūsų posakių: „Jei pats nevaldysi savo dienotvarkės, ją valdys kažkas kitas.“ Jūs – labai disciplinuotas žmogus?
– Šis posakis, manau, ypač aktualus šiandien, kai taip greitėja laikas. O disciplina ir tvarka gyvenime būtinos. Nors nesu pedantas. Manau, kad geriausia tvarka yra protinga netvarka. Toks ir esu.
– Ką jums reiškia terminas „padorus žmogus“?
– Žmogus, kuriuo galima pasitikėti.
A.Zabulio dosjė
Pareigos: telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidentas.
Šeima:
žmona Ramunė – Lietuvos banko Valdybos pirmininko pavaduotoja.
20 metų sūnus Laurynas šiuo metu mokosi Kanados Jorko universitete.
11 metų dukra Indrė Beatričė – Jėzuitų gimnazijos 5 klasės mokinė.
Visuomeninės pareigos:
LR Prezidento Žinių tarybos pirmininkas, Premjero visuomeninis konsultantas informacinės visuomenės klausimais, Baltijos vadybos instituto tarybos narys.
Už oficialaus fasado
Zodiako ženklas: „Liūtas.“
Automobilis: „Lexus.“
Didžiausia žuvis: „Apie 25 kg gruperis, sugautas Atlanto vandenyne. Lietuvoje – apie 10 kg lydeka.“
Muzika: „Mėgstu džiazą, labiau klasikinį.“
Moters idealas: „Su ja gyvenu jau 25 metus.“
Idealus teniso partneris: „Toks, prieš kurį galima ir laimėti.“
Mėgstamiausia vieta namuose: „Turime toki baldą, ant kurio gali sutilpti visa šeima.“
Patiekalas: „Jūrų gėrybės ir tai, kas prie jų tinka. Tačiau jei nebūtų mėsos, manau, gyvenimas būtų nemielas.“
Prietaras: „Neturiu.“
Labiausiai patinkanti būsena: „Švari. Nemėgstu nešvarumo.“
Svajonė: „Ta, kurią padovanos vaikai.“
Naujausi komentarai