„Ateitis mums jau buvo“, – palingavo galvą 87 metų Vytautas Pačkauskas. Su juo, į Lietuvą sugrįžusiu iš Kanados, ir dar trimis Panemunės senelių namų gyventojais kalbėjome ne tik apie praeitį. Analizavome gyvenimo prasmę, svarstėme, kas yra laimė, nes senoliai juk turi žinoti, kas tai yra?
Norėjo užgrobti butą
Popietę Panemunės senelių namuose tvyrojo tyla, ramybė. Keturis mūsų aplankytus žmones vienijo tai, kad visų jų kambariuose kabo šventųjų paveikslai, Lietuvos vėliavėlės ir jaučiamas vaistų kvapas.
Priešingai nei jaunimas, kuris dažniausiai galvoja ir kalba apie ateitį, senoliai vengė dabarties, juolab – ateities temų. Mieliausiai kalbėjo apie praeitį.
„O kiek, manote, man metų?“ – pašmaikštavo tvarkingai apsirengusi, susišukavusi pražilusius it baltus perlus plaukus kovo 18 dieną 85 metų gimtadienį paminėjusi Aldona Venclauskienė.
Ko ji gailisi, gyvenimui nenumaldomai lekiant į priekį ir artėjant finišo linijos link?
Daugiau nei prieš 20 metų Romainių kapinėse palaidojusi savo vyrą A.Venclauskienė gailisi, kad tuomet patikėjo kaimyne. Likusi viena, Aldona iškart sulaukė jos dėmesio. Tikėdamasi būti kaimynės prižiūrima, testamentu užrašė jai butą. Deja, nežinojo, kad meilumas buvo tariamas.
„Kai sužinojau, kad mane padavė į teismą, nes nori iškeldinti iš buto, susmukau vietoje“, – atsiduso labai greitai kaimynės atšiaurumą pradėjusi jausti, 600 litų pensiją gaunanti senolė.
Atstūmė jai simpatizavusį vyrą
Teismai truko trejus metus. Laikas buvo beprotiškai sunkus: senelė stovėdavo eilėje Šv.Gertrūdos gatvėje, kur nemokamai dalijo duoną, eidavo pėsčiomis iki buvusio „Inkaro“, kur nemokamai dalijo sriubą.
„To maisto man užtekdavo trims dienoms“, – atsiduso žilagalvė.
Ilgą ir sunkų karą dėl jos buto vainikavo teisingumas: iš pradžių neturėjusi liudytojų, Aldona greitai sulaukė žmonių pagalbos.
„Laimėjusi teisme su 15 liudytojų pagalba, juos pavaišinau po šimtą gramų. Deja, užkandai jau neturėjau pinigų“, – liūdnai šypsojosi vyro sesers dukrai Angelei Jalinskienei itin dėkinga senelė, neišgalėjusi sumokėti mokesčių, kai pardavė butą, ir 2005 m. persikėlusi gyventi į Panemunės senelių namus.
O kokia buvo didžiausia ir neištaisyta gyvenimo klaida?
Po vyro mirties į jos ranką ir širdį taikėsi vienas labai geras žmogus, kuris iš Druskininkų persikėlė gyventi į Kauną. Norėjo susituokti. Deja, moteris vyrą atstūmė ir liko viena.
„Vėliau sužinojau, kad jis tiesiog gatvėje prikalbino moterį jį prižiūrėti ir susituokė“, – keliavo į praeitį Aldona.
Nuo septynerių – į darbus
Jaunimas daro daug klaidų, kurių dažnai neištaisysi. Nepaisant, kad suklydęs žengi kitu keliu.
„Negalima elgtis paviršutiniškai. Reikia klausyti vyresnių, bet ne bendraamžių patarimo. Ir vadovautis savo protu, nepasiduoti kitų įtakai, – neabejoja Aldona. – Dirbti tai, ką moki, kas traukia, patinka“, – gyvenimo patirtimi dalijosi rankdarbius mėgstanti ir puikiai dainuojanti Aldona.
Kokia gyvenimo prasmė? Aldona pakartojo klausimą ir susimąstė. Tėvų meilės ji nepatyrė. Tėvas anksti išvažiavo ieškoti darbo į Braziliją, mama mirė 27 metų. Sulaukusi septynerių, Aldona jau ieškojo darbo, o grįžus tėvui, pamilusiam kitą moterį, nesulaukė jų šilumos.
„Mane augino tie, kas norėjo. Kai išėjau 14 metų iš namų, niekas net nepasigedo, – vėliau iškeliavusi dirbti į statybas Klaipėdoje, nelengvas gyvenimo akimirkas prisiminė senelė. – Ūkininkų šeima man sudėjo kraitį, davė pinigų ir išlydėjo į uostamiestį.“
Ar A.Venclauskienė dar turi svajonių? Deja, jos baisios: pažvelgusi į ant sienos kabantį šv. Marijos paveikslą neslepia, kad gyventi jau nenori.
„Visais galais negaluoju, jei naktį numingu dvi valandas – gerai. Bet po to vos išsiropščiu iš lovos...“ – susigraudino moteris.
Po akimirkos ji ištraukė 1938 m. išleistą kunigo J.Dabrilos knygutę apie dainas ir nušvitusi uždainavo.
Nublokštas fronto linijos
Iš Suvalkijos kilusiam Vytautui Pačkauskui – 87 metai. 50 metų emigracijoje praleidęs žilagalvis buvo aktyviausias ir, be abejonės, linksmiausias, humoro jausmo nepraradęs pašnekovas.
„Daugelio mūsų, išeivių, gyvenimas kitoks, nei čia jį praleidusių, – neabejojo Vytautas. – Gyvenau Karaliaučiuje, vos už kilometro buvo Vokietijos siena, todėl, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jau po gero pusvalandžio fronto linija mus nubloškė gilyn į Vokietiją.“
Jis, kaip ir daugelis kitų, turėjo priverstinai dirbti. Tiesa, nevilkėjo vokiečių karinių oro pajėgų, „Luftwaffe“ uniformos, kaip kai kurie kiti belaisviai.
„Kasėme dviejų metrų gylio bunkerius arkliams, kurie tempdavo patrankas, – prisiminęs darbus nuo šeštos ryto iki šeštos valandos vakaro, V.Pačkauskas šyptelėjo. – Viskas būtų gerai, bet bent būtų maitinę normaliai. Ypač žiemą.“
Karo pabaigoje frontas nutrėmė iki Danijos pas ūkininką. Kai Vytautas jau galvojo ramiai atsipūsti nuo karo, vieną gegužės dieną išvydo tankus. Laimė, tai buvo ne vokiečiai, ne rusai, bet – britai.
„Keisti, sudžiūvę, bet neblogi kariai. Ar frontas, ar kas, bet dešimtos valandos arbatos laikas jiems šventas, – Vytautas prisiminė, kaip ieškodavo paliktų karių nuorūkų. – Bet jie biedni. Amerikonai buvo kas kita. Atsidaro konservų, vos paknebinėja ir išmeta.“
Kodėl grįžta gandrai
„Kai rusų politrukai pareikalavo grįžti, žinojome, kad laukia Sibiras arba veš į mišką, – V.Pačkauskas, kaip ir dauguma kitų, negrįžo į okupuotą Lietuvą. – Išvykau į Kanadą ir įsidarbinau hidroelektrinėje. Būčiau svėręs bent 65 kg – būčiau gavęs geresnį fizinį darbą. Bet iš kur ten tiek sversi, kai matindavo kopūstų sriuba.“
Jau vėliau vyras išmoko anglų ir prancūzų kalbas, išlaikė pilietybės egzaminą.
„Pasidarėme špargalių, juk mes gabūs, – juokėsi Toronte gyvenęs senelis, prisiminęs, kaip apmovė egzaminų vedėją. – O turint Kanados pilietybę buvo lengva išvykti į JAV.“
Ko jis gailisi? Žilagalvis gūžtelėjo pečiais: karą išgyvenusiems žmonėms dažnai nebūdavo galimybės pasirinkti.
„Tik nesuprantu, kodėl žmonės bėga. Aš grįžau į Lietuvą, išeivijoje praleidęs 50 metų. Kodėl grįžta gandrai? Taip ir mes. Neišnyksta jausmas, kad reikia važiuoti namo“, – tvirtino V.Pačkauskas.
Daug dirbęs vyras Kanadoje įgijo gerą profesiją: baigė meno mokyklą ir tapo reklamos dizaineriu.
„Dabar jaunimas turi galimybę pasirinkti, o mums niekas nedavė jokių sodrų, draudimų. Jei susirgdavome, turėdavome patys už viską mokėti. Bet jauni nesirgome, o jei sirgome – neidavome pas gydytojus“, – linksmai kalbėjo Vytautas.
Senatvei reikia rengtis
Tiesa, V.Pačkauskas vieno vis dėlto gailisi: vyras taip ir nesukūrė šeimos. Jis atviras: gamta šaukia, o prieš ją nepakovosi. Todėl dabar jaučia praradimą.
„Buvo galimybė, praleidau... Pradėjom draugauti, ji išvažiavo pas tėvą į Čikagą. Kitos aplinkybės, atstumas, santykiai atšalo...“ – atviravo senelis.
Gyvenimo prasmė? Su humoru nesusipykęs vyras nusijuokė: „Reikia klebono klausti. Turbūt produktyviai gyventi. Dirbti savo šaliai – juk žmogui daug nereikia. Toronte pastatėme dvi katalikų, vieną evangelikų bažnyčią, lietuvių namus. Stengėmės išlaikyti lietuvybę. Dabar paremiu Klaipėdoje pranciškonų statomą ligoninę...“
Nuo V.Pačkausko kambario sienų žvelgia dailininko Antano Tamošaičio kūrinių fotografijos, teptuku paties Vytauto ant stiklo piešti darbai, JAV gyvenančios sesers sūnaus darbai iš metalo.
„Senatvei reikia rengtis po truputėlį, nors pamažu atsidėti pinigėlių... Mūsų ateitis jau buvo, – tiesiai rėžė V.Pačkauskas. – Ką dar galiu svajoti... Kad mažiau skausmo jausčiau, galėčiau po Laisvės alėją pavaikščioti, dar pamatyti Nidą, Palangą, Šventąją, kad nelinktų keliai...“
Laimės formulė?
„Vargu ar šiame gyvenime gali būti laimingas, kai žinai, kad tai greitai baigsis. Tai sudrumsčia mąstyseną ir apima baimė, – filosofavo Vytautas. – Esu katalikas, tikiu pomirtiniu gyvenimu. Bet kaip ten bus, pasakyti labai sunku.“
Vienam geriau
Leipalingyje, Lazdijų rajone gimusiam Vytautui Gegužiui – 85 metai. Nedideliame kambarėlyje – televizorius, šventųjų paveikslai, maldaknygė, knygos, obuoliai, saldainiai, mažutė Lietuvos vėliavėlė.
„Iš naujo gyvenčiau beveik taip pat. Dorai, sąžiningai, daug dirbčiau ir nepriklausyčiau jokioms partijoms, – tikino rudomis akimis atidžiai žvelgiantis su kepe galvą prisidengęs nei komjaunuoliu, nei komunistų nebuvęs V.Gegužis. – Jauniems reikia kantrybės siekiant tikslo, mylėti darbą ir labiau į jį įsigilinti.“
1953 m. baigęs mokslus Vytautas tapo veterinarijos gydytoju ir juo dirbo iki pat pensijos. Ir nors tuo metu tik jis ir dar vienas veterinaras visoje Lietuvoje nebuvo partijos nariai, V.Gegužis 1963 m. buvo pakviestas eiti Valstybinės veterinarijos akademijos egzaminų komisijos pirmininko pareigas.
„Net maniau, kad juokauja“, – šypsojosi tai prisiminęs senelis.
Prabilus apie klaidas tikino, kad nieko nesigaili. Po pauzės prisipažino, kad yra viengungis.
„Kartais pralekia mintis apie tai, bet laikai buvo labai sunkūs, todėl vienam – geriau“, – V.Gegužis prisiminė, kai prieš pensiją jam sufabrikavo bylą neva už kyšio davimą, kurią, neatsiradus kyšio ėmėjo, greitai išsprendė.
Geras pasaulietis
Jau nuo ketverių metų tapęs našlaičiu ir vienuolės augintas vyras neslėpė, kad jam trūko tėvų meilės ir šilumos. Tad kam žmogui duotas gyvenimas?
„Gyventi sąžiningai, atlikti savo pareigą, darbą, jausti meilę tėvynei ir turėti tikslą. Metus gali iššvaistyti labai greitai, – neabejojo Panemunės senelių namų gyventojas. – Ir labai svarbu nešvaistyti sveikatos, nevartoti alkoholio, narkotikų. Jauniems atrodo, kad išgersi puslitrį, nieko blogo nenutiks, bet anksčiau ar vėliau tai pakenkia ir stipriems vyrams. Ateis laikas ir gyvenimas paprašys už tai grąžos.“
Turtų neieškojęs, tuštybės ir tuščių politikų kalbų nemėgstantis, knygas apie Lietuvos partizanus skaitantis senolis džiaugiasi nugyventais metais.
Kodėl vienuolės augintas ir Dievu tikintis vyras netapo kunigu?
„Geriau būti geru pasauliečiu nei blogu kunigu“, – šypsojosi V.Gegužis.
Širdies infarktą patyręs, mažakraujyste sergantis, skrandžio ir žarnyno erozija besiskundžiantis vyras buvo atviras: „Esu veterinaras ir žinau, ką tai reiškia. Džiaugiuosi, kad esu blaivaus proto, ir meldžiuosi, kad nereikėtų manimi rūpintis, kad pats galėčiau atlikti gamtos reikalus ir kad mirčiau be skausmo ramiai užmigęs.“
Gailisi, kad neparašys knygos
Garsiai Lietuvos dailėtyrininkei, architektei, drabužių dizainerei, humanitarinių mokslų daktarei Marijai Matušakaitei – 88 metai.
Tarsi į ragą sulinkusi senolė liūdnai pripažino, kad dabar išgyvena sunkų laiką.
„Senatvė, deja, blogesnė, nei mes ją įsivaizduojame. Sunku, kai esi išsunktas, be jėgų, todėl praktiškai išstumtas iš gyvenimo“, – reziumavo buvusi žinoma moteris.
Lazdele pasiremdama ir sunkiai vaikščiojanti 2009 m. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanota M.Matušakaitė dabar gali tik skaityti.
Vis dėlto, kalbėdama apie gyvenimą, tikino, kad juo yra labai patenkinta.
„Dirbau labai daug, energingai, nors visada žmogus gali padaryti dar daugiau, – įsitikinusi daugelyje sričių dirbusi M.Matušakaitė ir šyptelėjo: – Gaila, kad daugiau knygų jau negalėsiu parašyti.“
Palikti gerą pėdsaką
Beveik visos Marijos svajonės išsipildė, nors ji, kaip ir V.Gegužis bei V.Pačkauskas, yra vieniša. Mylimo darbo moteris nebūtų keitusi į asmeninę laimę.
„Šeimoje nebūčiau atlikusi tiek daug darbų. Ir net jei būtų galimybė grįžti, to nekeisčiau į asmeninius santykius, – neabejojo Marija ir šyptelėjusi perfrazavo garsios rusiškos dainos žodžius. – Pervym delom samolioti, nu a malčiki patom... (Pirmiausia – lėktuvai, o berniukai – vėliau)“.
Kokia gyvenimo prasmė? Garsi menininkė neslepia, kad svarbu nešvaistyti laiko vėjais, nes neišnaudotos progos jau niekada negrįžta. Reikia ką nors nuveikti, palikti gilų pėdsaką.
„Niekada nepavyks visko padaryti, bet reikia stengtis, dirbti ir siekti“, – patarė 88 metų moteris.
Jos vienintelės kambaryje – tik vienas religinis paveikslas. Ar ji tiki Dievą?
M.Matušakaitė susimąstė: „Labai noriu tuo tikėti. Labai. Bet niekas nežino teisybės. Žinoma, būtų nuostabu po mirties sutikti artimus žmones. Tai būtų didžiausia laimė.“
Naujausi komentarai