– Didelė garbė su jumis sveikintis čia. Kaip jaučiatės grįžusi į Lietuvą?

– Be abejo, tai mane labai atgaivino. Susitikau su šeima. Nėra geresnio jausmo. Net sunku žodžiais pasakyti, kiek man tai reiškia. Bet tikrai labai daug.

– Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Paskutinį kartą lankiausi čia prieš pat COVID-19 pandemiją. Vienas šeimos narys išleido istorinę knygą apie mūsų šeimos medį. Taigi jaučiau, kad būtinai turiu atvykti. Kaip tik sutapo su tuo, kad paskui netrukus pasaulis užsidarė. Tad džiaugiausi, kad suspėjau. Vienas mūsų šeimos narys buvo knygnešys, kiti buvo ištremti į Sibirą. Ir jie ten išgyveno ir galėjo toliau sėkmingai kurti gyvenimus. Mane tai labai įkvėpė. Tame knygos pristatyme dalyvavo ir Vytautas Landsbergis. Sakė kalbą, tai buvo stipru.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar jūsų šeimos asmeninė patirtis lėmė ir pačios istoriją, suteikė daugiau kovingos dvasios?

– Šimtu procentų. Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas ir kovojo dėl daugybės skirtingų dalykų. Jų patirtį naudoju kaip įkvėpimą. Tai padeda man eiti toliau, suteikia drąsos įveikti baimes.

Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

 

– Ar turite sąrašą, ką norite nuveikti Lietuvoje šį kartą? Gal kažko paragauti, kažko pasiklausyti, kažką pamatyti...

– Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi suvalgyti kuo daugiau silkės. Mėgstu silkę, nes Amerikoje tokios geros nėra. Ten ji arba labai sūri, arba su labai daug acto. Taigi naudojuosi proga. Taip pat mėgaujuosi čia kepta duona ir gėrimais. Nors namuose įprastai negeriu daug, nes nuo to jaučiuosi prasčiau, bet čia kažkaip gerai. Ir skonis puikus.

– Kokį žmogų žmonės pažins iš dokumentinio filmo apie jus?

– Tikriausiai tai, kad aš esu tiesiog žmogus. Žinoma, aš tikrai unikali – kūrybiška, artistiška, turiu platų spektrą skirtingų emocijų, bet nesu tobula. Manau, kad darau tai, ką galiu geriausio. Ir bandau kasdien tobulėti, paversti pozityviu tai, kas gali pasirodyti labai neigiamo.

– Ar pačiai nebuvo sunku peržiūrėti savo biografiją – būti stebėtoja savo gyvenimo iš šalies?

– Kai kuriais momentais gal. Filmas kelis kartus keitėsi. Prie pirmos Mariaus filmo versijos prisirišau, bet buvo padaryta daug pokyčių. Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

– Terapijoje uždarius vienas duris, turi atverti kitas. Kokias asmeniškai jūs uždarėte duris?

– Manau, kad už uždarų durų palikau savo praeities skausmus, nusivylimus ir tai, kad praeityje buvau įskaudinta. Tai lėmė, jog buvau tapusi labiau agresyvi ir ne tokiu puikiu žmogumi. Mano praeities traumos lėmė tai, kad kartais išsiliedavau ant kitų žmonių. Dabar dirbu ties tuo su savimi. Dabar esu kur kas geresnis žmogus.

Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas...

 

– Kaip tik ir kalbėjome su kolegomis, kaip toks mielas, geras žmogus gali užsiauginti savo viduje tiek pykčio, tiek kovingos dvasios…

– Aš to nebandau padaryti specialiai. Ir kuo toliau, tuo manyje to pykčio mažiau. Tas pyktis – praeities traumų pasekmė. Kuo daugiau sužinojau apie kovos menus, tuo lengviau galėjau tą pyktį kontroliuoti – naudoti daugiau technikos, strategijos ir mažiau emocijų. Tai palengvina kelią iki pergalės ir mažiau kenkia man pačiai.

– Žiūrint filmą apie save, ar nekilo minčių, – čia įamžintas vienas mano gyvenimo etapas, o kas toliau?

– Geras klausimas. Nuo mažumės norėjau būti ūkininke. Tai buvo viso mano gyvenimo svajonė. Tai taip pat artima mano šeimai. Aš sodininkauju ir dabar. Turiu tokią idėją galvoje – nuo kovų iki... daržo. Ir mano tikslas, kad vieną dieną nebereikės kovoti, galėsiu skirti daugiau laiko kūrybai, sodininkystei, taip pat – padėti kitiems kovotojams. Bet dabar dar vis turiu savyje tos kovotojos ugnies. Tiesiog lieka nuspręsti, kada viskam ateis laikas.

– Turite savo sodą ir ūkį. Tuo dalinatės socialiniuose tinkluose. Ką auginate ir ar žmonėms patinka matyti kitokią jūsų pusę?

– Viską auginu – ir pomidorus, ir agurkus, bulves, morkas, visokias žoleles, gėles. Viską, kas gerai gamtai, ir padeda saugoti žemę.

– Minėjote, kad namuose, Kolorade, lankėsi ir močiutė. Ar ji turėjo pastabų dėl jūsų sodininkavimo įgūdžių?

– Žinote, labai juokinga, bet kai aš jos nuolat klausiu apie sodą ir sodybą, arba tiesiog kalbame, ką aš darau sode, ji visada sako: „Eik jau, tu tam per jauna, tu to nenori“. Ji netiki, kad man patinka tai daryti. Manau, kai ji buvo jauna, buvo panaši į mane. Dabar ji niekada nepalieka savo sodo be priežiūros.

– Ar esate laiminga?

– Taip, aš labai laiminga. Džiaugiuosi būdama čia, nes iki galo nežinojau, ar tikrai galėsiu atvykti. Esu labai laiminga būdama su šeima. Taip pat – galėdama susipažinti su gerbėjais čia arba šiaip naujais žmonėmis.