Kai Himalajuose Edita Uksaitė-Nichols leidosi nuo 8201 m aukščio kalno iš ledyno supamos bazinės stovyklos, jos veidu riedėjo ašaros. Tik vėliau moteris sužinojo, kad tapo pirmąja lietuve, pasiekusia kalno aštuontūkstantininko viršūnę.

Valandą plūdo ašaromis

„Aš tai padariau!“ – galėjo tarti Edita, o dėl patirto nuovargio, skausmo, džiaugsmo, vienatvės dėl kai kurių ekspedicijos narių uždarumo susikaupusios emocijos Čo Oju kalno kristalinių uolienų akivaizdoje virto sūriomis ašaromis.

Ir tik nusileidus nuo kalno, kai grupės vadovas paskambino į kalnus aštuontūkstantininkus (iš viso yra 14 viršūnių, kurios siekia 8000 ir daugiau metrų, todėl tokie kalnai vadinami aštuontūkstantininkais) užkopusius žmones fiksuojančiai Elizabeth Hawley, Edita sužinojo, kad ji – pirmoji moteris iš Lietuvos, kuriai pavyko užkopti į tokį kalną.

„Nesirengiau konkuruoti ar siekti rekordų“, – nuoširdžiai sako Edita, kuri 1996 m. paliko gimtuosius Telšius, po to keliavo po Prancūziją, JAV, Kanadą, o dabar gyvena Italijos sostinėje Romoje, dirba JT Pasaulio maisto programoje. Moteris yra dalyvavusi humanitarinėse misijose Haityje ir Nigeryje.

Alpinizmu Edita užsikrėtė nuo sesers. 2010 m. įkopė į didžiausią Afrikos kalną – Kilimandžarą Tanzanijoje (5895 m). Po metų pasiekė kelias viršūnes Nepale, Monblaną Alpėse.

Kalno ties Nepalo ir Tibeto siena, Čo Oju, viršūnę Edita pasiekė 2011 m. spalio 1 d. Lygiai po metų, vėl spalio 1-ąją, Edita jau stovėjo ant vieno iš keturių pavojingiausių kalnų viršūnės – 8163 m aukščio Manaslu.

Pateko į laviną

Skausmas, nuovargis, palaima, džiaugsmas, oro stoka, nuostabūs vaizdai. Ši ekstazė truko vos 8–9 minutes. Manaslu viršūnėje gali stovėti tik vienas žmogus, todėl ilgai nedelsus reikia užleisti vietą kitam alpinistui.

Dėl šių 10 minučių – mėnesį trukusi ekspedicija, trys savaitės kopimo. Vien nuo bazinės stovyklos, įrengtos maždaug 7500 m aukštyje, paskutiniuosius 650 m pavyko įveikti per 5 valandas 50 minučių.

„Kalnai – tai savotiška religija, o kopimas – ne stovėjimas viršūnėje, bet ilgas procesas. Jis išmoko labai daug ko: technikos, bendravimo, buvimo vienatvėje su savimi. Vos susidūrę su pirmaisiais sunkumais daug ekspedicijos narių pasiduoda, nes tikisi ateiti ir iškart įkopti, – pasakoja E.Uksaitė-Nichols. – Mane traukia pats veiksmas, procesas. Turbūt kaip ir laimė – tai jos paieškos. O viršūnė – tik ilgo darbo premija.“

Žemė iš viršaus atrodo nuostabiai, tačiau jos nejauti, esi tarsi ore. Iš apačios kalnai atrodo gražūs, bet juose Edita matė ne vieną mirties pėdsaką, kapavietę.

Baimė? Ar ją spėjo pajausti, kai pateko į laviną, kuri nusinešė net 11 kitų ekspedicijų dalyvių gyvybę, o 17 sužeistųjų buvo evakuota?

E.Uksaitė-Nichols tikina, kad baimės nejuto, nes viskas įvyko labai greitai. Tą rytą ji jau buvo pabudusi ir palapinėje su kolege virė sniegą.

"Išgirdau didelį trenksmą, – tarsi vakar išgyventą potyrį dar pamena Edita.

Lietuvė apie laviną spėjo perspėti kolegę, kuri patikino, kad jų nepasieks. Po kelių sekundžių Edita pajuto stiprų smūgį į kaklą, nugarą. Alpinistės rankomis įsirėmė į palapinės viršų, kad sniegas ir ledai jų neužverstų. „Mus nešė žemyn. Kai palapinė sustojo, stengėmės kuo greičiau iš jos išsiropšti. Tik tada, kai atsegusi palapinės užtrauktuką pamačiau žvaigždes, supratau, kad likau gyva ir kelias sekundes jutau neapsakomą džiaugsmą“, –pasakoja Edita.

Sapnuoja, kad kopia

Kodėl Edita pasirinko vieną pavojingiausių kalnų – Manaslu? Pasirodo, įkopti į aukščiausią planetos kalną – Džomolungmą (Everestą) yra sena lietuvės svajonė.

„Noriu pajausti pasaulio stogą, – juokauja ji ir sako, kad Manaslu buvo nelengvas maršrutas ir tapo puikiu išbandymu. – Į kalnus kopiant ne mažiau nei fizinės jėgos lemia psichologija, todėl alpinistėmis puikiausiai gali būti ir moterys.“

Be to, lietuvė daug dėmesio skiria saugumui, todėl nesirenka avantiūristinių komandų ar pigesnių komercinių bendrovių, kurios kartais į bėdą patekusius alpinistus palieka vienus.

Ekspedicijai į Manaslu vadovavęs patyręs britų gidas Philas Cramptonas per savo karjerą nėra praradęs nė vieno žmogaus.

„Vis dar sapnuoju, kad kopiu. Žingsnis po žingsnio. Aukštyn. Į priekį. Oro trūksta, nugarą lenkia 23 kilogramų svorio manta, – pasakoja E.Uksaitė-Nichols, kuri tuo metu stengėsi galvoti apie tai, kas gera, gražu, linksma. – Jei galvosi, kad tau labai sunku, turbūt apsigręši ir viską metęs leisies žemyn.“

Išmoko vertinti malonumus

Kalnuose Edita dažniausiai keliasi apie 3–4 val. nakties. Būdama namuose, Romoje, apie 7 val. Kalnuose – sniegas, vėjas, o Romoje – šilta, trykšta fontanai. Namų lova patogi, valgiai skanūs, ne taip, kaip sausas davinys kalnuose ir vanduo iš ištirpinto sniego.

„Pietums ketinu valgyti vien salotų, bet pamačiusi maistą nesusilaikau ir suvalgau daug daugiau, – šypsosi Edita. – Kalnai leidžia pasimėgauti gyvenimu, nekreipi dėmesio į smulkmenas, dėl kurių išgyvena daugelis žmonių.“

Vis dėlto kalnai pasiima ir duoklę, jie daug kainuoja. Edita neturi nei automobilio, nei namo, tik kas antrą savaitę skrenda lėktuvu į Šveicariją pas mylimąjį Paulą.

„Skristi pigiau, nei važiuoti traukiniu“, – šypsosi Edita, kalbėdama apie keliones į Ženevą, kuri tapo jos antraisiais namais.

Smalsi, nuotykių ieškanti moteris nesitikėjo, kad jos kelionė į užsienį tęsis 16 metų. Paklausus, kodėl į Čo Oju ir Manaslu viršukalnes nešėsi Lietuvos vėliavą ir ten ją išskleidė, Edita negalvojo nė akimirkos: „Aš lietuvė, turiu Lietuvos pilietybę, branginu savo šalį. Mielai apie ją kalbu, būtinai sugrįšiu, todėl man garbė iškelti savo šalies vėliavą.“

Didžiausia svajonė – Džomolungma

Romoje Edita nuomojasi butą su virtuve, miegamuoju ir sodu, kuriame mėgsta padirbėti. Sode auga apelsinmedžiai ir vienas vynuogės medis. Moteris svajoja turėti vynuogyną.

Rytą atsikėlusi lietuvė išgeria espreso kavos ir po 20 minučių kelionės traukiniu būna darbe. Jį baigia apie 18 val. Tuomet eina į jogos mokyklą arba žaisti futbolo.

Pirmoji lietuvė, užkopusi į daugiau nei aštuonių kilometrų aukščio kalną, prieš miegą ir pabudusi visuomet mato tą patį vaizdą – prie jos lovos ant sienos kabo Džomolungmos nuotrauka. Į jos 8848 m viršukalnę Edita ketina įkopti 2013 m. pavasarį.

Moteris prisipažįsta, kad vargu, ar jau beįkops į visus 14 kalnų aštuontūkstantininkų. Alpinizmu ji susirgo pernelyg vėlai: pokalbio dieną E.Uksaitei-Nichols sukako 40 metų.

„Jei turi svajonių, nebandyk jų pasiekti per vieną dieną, – įsitikinusi Edita, ir tai tapo jos gyvenimo devizu. – Tai užtrunka ilgai, bet žengiant į priekį tikslas visuomet yra pasiekiamas.“