Politikas K.Daukšys trečią kartą prisieks amžiną meilę ir ištikimybę, šįkart – laimingai savo sužadėtinei E.Bružienei

Ilgametė politiko Kęstučio Daukšio išrinktoji pedagogė Eirida Bružienė šiuo metu laukia malonių pokyčių.
Į Korėją išvyko modeliu dirbanti jos duktė, ir tai kiek pakoregavo vestuvių datą, bet visuomenės dėmesio nestokojanti pora apsisprendė rugsėjį vienas kitam prisiekti amžiną meilę.
48 metų K.Daukšiui ši santuoka bus trečioji, 38 metų E.Bružienei – antroji.
„Po daugybės praverktų naktų neiškentusi savo vyrui rėžiau: „Po tavęs lieka tik sutrypti moterų lavonai!” – viešai yra pasakojusi antroji K.Daukšio žmona Edita Daukšienė apie savo jausmus, kai sužinojo apie vyro romaną su tuomete jo sekretore E.Bružiene.

Tačiau ponia Eirida, dabar dirbanti rusų kalbos mokytoja ir nevengianti įžymybių vakarėlių, ilgai lauktų vestuvių priešaušryje apie šešėlius nelinkusi kalbėti.
– Ar dideles vestuves planuojate?
– Mudviejų su Kęstučiu vestuvių taškai jau seniai sudėlioti. Tai – mūsų šventė. Žadame ją paminėti pačių artimiausiųjų ratelyje. 
– Kaip žinią apie būsimą jūsų santuoką priėmė aplinkiniai?
– Visi labai seniai laukė tos šventės. Visi nori gražios progos. O mums, jau tiek laiko kartu gyvenantiems, atsirado daug papildomų rūpestėlių. Bet tai, žinoma, džiaugsmas.
– Eirida, kaip seniai judu su Kęstučiu pažįstami?
– Šį pavasarį buvo mūsų pažinties dešimtmetis. Dabar jau vienuolikti metai eina.
– Ar tiek metų prireikė įsitikinti, kad šalia išties tinkamas žmogus?
– Žmonių santykiai pereina įvairius etapus. Tai vyksta labai natūraliai. Sąmoningai, galbūt gerbdamas tą žmogų, netikrini tarpusavio santykių, bet stebi, galvoji. Buvo ir mums sudėtingesnių periodų, buvo pamąstymų, ar verta. Gal tai ir buvo nesąmoningas vienas kito patikrinimas? Dabar tai – jau praeitas etapas. Santykiai nusistovėję ganėtinai seniai.
– Nejautėte diskomforto, kad Kęstutis nepasipiršo anksčiau?
– Jei būčiau jautusi diskomfortą, būčiau apie tai kalbėjusi, bet, matyt, aš jo niekada nejutau. Visą tą laiką jaučiausi mylima, gerbiama, niekada nebuvo tokio jausmo, kad aš neįvertinta. Gal todėl ir nesijaučiau blogai?
– Kaip vertinate, kai moterys, nesulaukusios vyrų piršlybų, iniciatyvos imasi pačios?
– Nemanau, kad tokiais atvejais iniciatyvos turėtų imtis moterys... Niekada pati to nesiėmiau. Specialiai nelaukiau nei piršlybų, nei aiškios vestuvių datos. Jaunystėje visos norime būti princesėmis, svajojame apie tą pasaką, bet kai gyvenime jau esi buvusi princese, supranti, kad laimė, sėkmė ir gerovė priklauso ne nuo to. Kur kas svarbiau – dvasinė būsena, vidinė ramybė, pasitikėjimas vienas kitu, žinojimas, kad reikiamu metu sulauksi pagalbos. Aišku, visada malonu, kai tau rodo dėmesį, kai įvertina tavo buvimą kartu. Šalia Kęstučio buvau laiminga visada: ir prieš žiedelio įteikimą, ir prieš vestuvių datos aptarimą.
– Kaip Kęstutis Daukšys jums pasipiršo?
– Ilgai gyvenant kartu, tam tikri žingsniai leidžia nujausti, kada artėja kažkas ypatingo. Tuo pakvimpa visi namai (šypsosi). Ir aš tai jutau, bet netikėtumas buvo. Tą dieną pagal kažkokius sunkiai apčiuopiamus požymius jaučiau, kad kai kas turėtų nutikti. Bet nieko tokio nesulaukiau. Tiesiog savaitgalį per pietus mane vis ragino gurkšnoti šampaną, kurį aš, beje, nelabai mėgstu (juokiasi). Taurės dugne suradau man skirtą žiedelį. Įprastai renkuosi kokį kitą gėrimą, bet tądien manęs niekas neklausė, ko norėčiau. Aš vis laukiau kokio žingsnelio, ar kažkokio pokalbio iš jo pusės, o kai nesulaukiau, pagalvojau, kad, matyt, dar ne ta diena. Tada ir pamačiau žiedą. Pietus namuose organizavo Kęstutis. Jis retai šeimininkauja virtuvėje, bet tą dieną ėmėsi tai daryti, todėl man ir kilo įtarimas.
– Jūsų ranką šiuo metu kaip tik puošia minėtas baltojo aukso žiedas su briliantu?
– Dar kitaip jis vadinamas princesių sužadėtuvių žiedu. Seniau įsivaizdavau truputį kitokio tipo žiedą, bet gavusi šį supratau, kad tai – vienas gražiausių ir labiausiai priimtinų žiedų tokia proga.
– Kaip jūsų sužadėtiniui pavyko išrinkti tinkamo dydžio žiedą?
– Kaip jau minėjau, artėjant ypatingai datai negali nesuvokti ir nenujausti. Drauge keliaujant sulaukdavau Kęstučio prašymų pasimatuoti, pasižiūrėti, kuris žiedukas ar papuošalas man labiau dera. Taip ir įvyko tas patikrinimas (šypsosi).
– Ar, jūsų manymu, Kęstutis – ryžtingas žmogus?
– Taip, jis labai ryžtingas. Galbūt jis ilgai svarsto priimdamas tam tikrus sprendimus, bet kai juos priima, veikia gana greitai.
– Pasidalykite pirmojo judviejų susitikimo detalėmis.
– Gal nevertėtų to detalizuoti? Tokie susitikimai, kurie paskui veda į ilgalaikius, gražius santykius, virsta santuoka, turėtų likti dviem žmonėms. Kažin ar kam nors daugiau, be mūsų, tai svarbu, brangu ir įdomu? Nėra jokių teisingų ar neteisingų gyvenimo receptų. Vieni susituokia po poros mėnesių pažinties, kiti – po daugybės metų. Ir trumpalaikės pažintys nebūtinai baigiasi nesėkmingomis santuokomis. O kartais ilgos draugystės būna gana sudėtingos. Kadangi mes abu gyvenime jau vėtyti ir mėtyti, abu turėjome tam tikrų patirčių, tai žinome, ko norime, ir  tikimės, kad priimame teisingus sprendimus.
– Ar nesibaiminate, kad santuoka pakeis gražius tarpusavio santykius?
– Vyrai gal ir bijo, kad moterys po santuokos susės ant šluotų. O moterys? Ko jos bijo? Gal bijo tik prieš ištardamos „taip“? Bet jei taria, jau nebeturi ko bijoti.
– Vestuvių dienai tinkamo apdaro ieškojote Lietuvoje?
– Buvau tokį išsirinkusi, bet kadangi mūsų planai kiek keičiasi, nežinau, ar tiks rudenėjančiam orui. Nusižiūrėjau pastelinės spalvos lengvai krentančią vasarišką suknelę iki kelių. Švelni, minkšta ir Kęstučiui nematyta (šypsosi). Tą suknelę radau šį pavasarį lankydamasi Milane ir apžiūrinėdama naujas dizainerių kolekcijas.
– Dažnai palepinate save?
– Darbas įpareigoja nepamiršti savęs. Bet daugeliu atvejų viską lemia iš šeimos atsinešti įpročiai. Kadangi mano mamytė būdavo visados pasitempusi, ir man natūraliai tai išeina. Ypatingo dėmesio sau neskiriu. Stilių arba jaučiame, arba ne.
– Ar jau nuspręsta, kur jaunavedžiai keliaus medaus mėnesio?
– Kadangi Kęstučiui tai bus labai įtemptas darbo laikas (ar tik ne priešrinkimines batalijas turėjo galvoje E.Bružienė? – red. past.), tuo metu niekur neišvyksime. Bet žiemą pasilepinsime. Visada žavėjausi slidinėjančiais žmonėmis, bet pati vis pabijodavau rizikos. Gal nuspręsime tai išbandyti?
– Daugiau laiko praleidžiate būdami kartu? Ar atskirai?
– Kiekviena pora turi savus bendravimo modelius. Manau, labai gerai, kai darbo reikalai ir laisvalaikio pomėgiai yra ne tik bendri, bet ir individualūs. Tuomet žmonės sugeba pabūti kitoje terpėje, pailsėti vienas nuo kito. Esame su Kęstučiu tam tikrą laiką kartu dirbę (K.Daukšys buvo Lentvario „Kilimų“ vadovas, E.Bružienė – jo sekretorė, – red. past.). Manau, kad taip daug sudėtingiau išsaugoti gražius tarpusavio santykius. O bendrų taškų visuomet atrandame. Kad ir viešoji Kęstučio gyvenimo pusė. Jis privalo dalyvauti renginiuose, susitikimuose, man tenka jį lydėti.
– Jums tai patinka?
– Yra daug žmonių, kurie būdami labai vieši asmenys nerodo antrųjų pusių. Jei man tai būtų labai nepriimtina, nesirodyčiau viešumoje. Norint galima to išvengti. Mano darbas taip pat pakankamai viešas – dirbu su jaunais žmonėmis. Man tai priimtina. Paskutiniu metu jaučiu kiek padidėjusį susidomėjimą prekybos centruose, gatvėje. Man aplinkinių dėmesys nėra nemalonus, bet nėra ir tai, ko labai norėtum savo gyvenime. Kartais pagalvoju, kad tai nereikalinga našta. Bet manęs tai nevargina.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, pamilus Kęstutį?
– Anksčiau nesuprasdavau, ką galima veikti su meškere paupyje ar paežerėje. Būnant su juo, man teko tai išbandyti. Labai patiko gaudyti menkes jūroje. Keletą kartų esu tituluota sėkmingiausia žveje. Man tai buvo labai nauja. Mums būnant kartu, išbandau ir atrandu daug naujo.
– O jūs Kęstutį kokiu savo pomėgiu užkrėtėte?
– Aš labai mėgstu šeimininkauti virtuvėje, bet negalėčiau pasakyti, kad sugebėjau jį tuo užkrėsti. Jis yra pagaminęs labai daug įspūdingų patiekalų, bet tai – vienetiniai šedevrai: įdarytos lydekos, kurių aš iki šiol taip paruošti nemoku. Manau, kad sugebėjimų jis tam turi, tik noro nedaug.
– Kokių tradicijų laikomasi jūsų virtuvėje?
– Tradicijas vertinu, bet virtuvėje daugiau vietos skiriu kūrybai. Aš gaminu ragaudama. Iš akies. Mielai gaminu daržovių troškinius, kepu žuvį. Lietuviška virtuvė mums nesvetima. Tiesa, didžkukulių namuose neverdu. Tai nėra sveikas maistas. 
– Eirida – retas vardas. Gal kada domėjotės jo reikšme?
– Studijų metais viena dėstytoja sakė, kad mano vardas reiškia „saulę nešanti“. Labai džiaugiuosi, jei iš tiesų taip.