Pereiti į pagrindinį turinį

Po dviejų komų – visiškai kitoks gyvenimo kelias

2017-02-11 19:00

Sulaukęs šešerių metų Arnoldas Sirvydis tvirtai žinojo: mirtis nėra pabaiga. Noro domėtis dvasiniais dalykais neatbaidė penkeri metai kariuomenėje, pramoninis alpinizmas, parašiutizmas. Kartą neišsiskleidus parašiutui it akmuo krito iš 20 m aukščio ir ligoninėje du kartus ištiko koma. "Tuomet mane išsviedė į amžinybę", – prisiminė Arnoldas.

Suopis – geras ženklas

"Ar šiltai apsirengę? Važiuosime pasivaikščioti ledu", – šyptelėjo Šilutėje mus pasitikęs 46 metų A.Sirvydis ir paragino persėsti į jo visureigį "Jeep".

Po pokalbio su juo ketinome vykti iki Ventės rago. Arnoldas, tarsi perskaitęs mintis, užbėgo už akių.

Ant automobilio veidrodėlio švelniai suposi indėniška sapnų gaudyklė. "Dabar daryčiau kitokią, ši – tarsi žaisliukas", – mostelėjo ranka Arnoldas. Ant galinės sėdynės smalsiai dairėsi daugiau nei vienų metų amžiaus Aliaskos malamutė Lakota. Vienos iš mažiausiai pakitusių šunų veislės patelei vardas duotas neatsitiktinai – jis suteiktas garsių JAV indėnų lakotų garbei. Jie 2007 m. paskelbė nepriklausomybę nuo JAV ir turi savo pinigus.

Išvažiavus iš miesto – kelias tuščias. Po akimirkos tarsi pasisveikindamas ant medžio nutūpė plėšrusis paukštis. "Suopis! Geras ženklas!" – neslėpdamas pasitenkinimo nušvito A.Sirvydis.

Vengia save įvardyti

Arnoldas neslėpė, kad jis nėra tradicinio mąstymo ir gyvenimo būdo. Jau būdamas penkerių šešerių metų amžiaus mėgdavo būti vienas, lankydavo darželį, įkurtą evangelikų liuteronų bažnyčios teritorijoje Šilutėje. Šią bažnyčią jis vėliau padėjo restauruoti, nekart laipiojo ant jos stogo.

"Jau būdamas vaikas žinojau, kad mirties nėra. Mirtis – tai durys į amžinybę, – šyptelėjo A.Sirvydis. – Gavau daug pamokų ir vėliau atsinaujino tas žinojimas bei dvasinis ryšys iš vaikystės ir praeitų reinkarnacijų."

Jis vengia save kažkaip įvardyti. Buvęs ekstremalas, pramoninio ir sportinio alpinizmo profesionalas, ekstremalaus sporto klubo įkūrėjas, parašiutininkas.

Dabar jis bendrauja su dvasiomis, eina šamanizmo keliu, verčia vienos iš keturių pagrindinių Carloso Castanedos mokinių – paslaptingosios antropologės Taishos Abelar knygą "Moters kario kelias".

"Darau daug dalykų, jie skirtingi ir neturi nieko bendro vienas su kitu, – paaiškino ir po pauzės tarė: – Esu niekas. Ir kartu viskas."

Rasti ryšį su stichijomis

Praeityje liko penkeri metai įvairiose Lietuvos karinėse struktūrose (savanoriai, "Geležinis vilkas") iškart po 2001 m. įvykių.

Praeityje – ir pramoninis alpinizmas: ne vieną kartą lipo ant bažnyčios, tvarkė stogą, žaibolaidžius, keitė čerpes, atliko restauracijos darbus.

Jis mano, kad 2017-ieji – jo, kaip aukštalipio, darbų pabaiga. "Gavau ženklų. Ateina kiti dalykai, – neabejoja vyras. – Mes visi turime skaityti ženklus. Žmonės juos pastebi, bet nekreipia dėmesio. Kartais tai būna netikėtas garsas, įvykis, gamtos reiškinys, neloginė seka. Daugelis mano, kad tai atsitiktinumas, tačiau atsitiktinumų nebūna."

Praeitis – ir sklandymas, parasparniai, parašiutizmas.

"Suvokiau, kad pradžioje norėjau gauti adrenalino ir įveikti savo baimes, – aiškino artėdamas prie Ventės rago. – Tačiau nereikia kovoti su baimėmis. Tik jas priimti, pereiti tą etapą ir jos natūraliai dings. Kiekvienas turime nueiti savo kelią, atlikti mums skirtas programas ir būtinai rasti ryšį, harmoniją su pagrindinėmis stichijomis – vandeniu, oru, žeme, ugnimi."

Tikrosios pamokos

Tarsi snūduriuojančio miestelio gatvele pėsčiomis artėjame prie nuostabaus Ventės rago – pusiasalio prie Kuršių marių. Ten taip pat tuščia.

Ramu ir 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje, bet dabar naujai pastatytoje ornitologinėje stotyje, kur kasmet sužieduojama apie 60–80 tūkst. paukščių.

Gyva tyla, kažkur lojantis šuo ir tolumoje trys vyrukai, grįžtantys nuo marių ledo.

Šlubčiodamas Arnoldas priminė, kad mes visi nuolat gauname pamokų.

"Tai tiesioginis ryšys su aukštesnėmis jėgomis, nežemiškais dalykais. Tai tikrosios pamokos, – žvelgdamas į marias lėtai kalbėjo vyras. – Mums iš pradžių tos jėgos pašnabžda ir gauname pamoką. Jei nereaguojame, nieko nekeičiame, pasako garsiai ir gauname stipresnę pamoką, jei ir tai nepadeda – gauname pačią įsimintiniausią pamoką. Kitų galime ir nesulaukti."

Nežemiškas, dvasines jėgas jis ir vadina mokytojais.

Išskirtiniais atvejais yra labai išmintingų ir gilių mokytojų, tačiau jie tik švelniai stumtelėja, parodo gaires ir pasitraukia – toliau jau kiekvieno žmogaus kelias.

Iš 20 metrų – it akmuo

Prakalbus apie lemtingą šuolį 2009 m. parašiutu netoli Klaipėdos, prie pat jūros, A.Sirvydis nutilo – tuomet jis nekreipė dėmesio į ženklus.

Iš pradžių ignoravo aplankiusį reginį – tarsi kažkas nutiks su jo koja. Antrą kartą nesureikšmino to, kad, smarkiai pūstelėjus vėjui ir pagavus stipriai oro srovei, jis vos nusileido parašiutu. O lemtingą dieną nekreipė dėmesio, kai, vos įlipus į automobilį, važiuojant link aerodromo, staiga pliūptelėjo lietus.

"Gal ir galėjau tai sustabdyti, bet viskas įsisuko dideliu greičiu. Be to, turbūt reikėjo tokios pamokos... – susimąstė vyras. – ... labai skaudžios fiziškai ir dvasiškai, kuri, supratau tik vėliau, man buvo dosni dovana."

Po šuolio lietingą dieną, iki žemės likus apie 20 m, jo parašiutas susisuko ir Arnoldas kaip akmuo krito žemyn.

Šoko būsenos jis svarstė nekviesti greitosios pagalbos, bet išvydęs keistai persisukusią koją nesipriešino.

Atskubėję medikai suleido morfijaus ir išvežė į ligoninę, kur A.Sirvydžiui konstatavo daugybę lūžių – dubens kaulų, šonkaulių, stiprų vidaus organų sužalojimą, vidinį kraujavimą.

Medikai manė, kad vyras neišgyvens, juolab kad Arnoldas du kartus paniro į komą.

Meldėsi daugybė žmonių

Stovėjome ant molo, tylą švelniai virpino tik vėjas, čia pat lakstanti Lakota ir tolumoje tarp ledų prasivėrusios marios.

"Mane išsviedė į amžinybę, kurios neįmanoma nupasakoti žodžiais, – tęsė Arnoldas ir ieškojo tinkamų žodžių. – Ten nieko nėra. Nei būtybių, nei minčių, nei sąmonės, nei jausmų. Viskas liko čia. Šviesa, tunelis, apie ką pasakoja kiti žmonės, yra kelias į Žemei artimesnius pasaulius. Mane išsviedė toliau, kur viskas akimirksniu dingo."

A.Sirvydis žvelgė į ledo glamonėjamas Kuršių marias, kurios atrodo beribės, nes rūkas paslėpė krantus: "Ten nenusakomos erdvės. Tobula. Tuštuma ir kartu pilnatvė. Kai grįžau į kūną, įkvėpiau oro, atrodė, kad kažkas ant krūtinės užkrovė kelias tonas svorio."

Jis prisiminė, kad tos neįprastos kelionės metu regėjo dėl jo besimeldžiančius žmones – vėliau sužinojo, kad už jo gyvybę aukštesniųjų jėgų pagalbos prašė apie 80 žmonių.

Po to buvo labai sunku. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Jautėsi tarsi už savęs sudegino visus tiltus, o Žemėje jam neliko prasmės. "Aukštesniųjų jėgų prašiau mane pasiimti atgal", – nuoširdžiai prisipažino vyras.

Ar jis bandė pakelti ranką prieš save? "Oi, ne, – pasibaisėjęs žvilgtelėjo. – Tai nesveikumas. Jokiu būdu negalima to daryti! Privalai nueiti tau skirtą kelią. Jei būtų lemta, mane pasiimtų. Yra žmonių, kurie neišmoksta pamokų ir daugybę kartų sugrįžta į Žemę, bet jei išmoksi, į Žemę jau negrįši."

Po akimirkos jis prisiminė C.Castanedos žodžius: "Mirtis – blogiausia, kas mums gali atsitikti. Kadangi tai nepakeičiama mūsų lemtis – esame laisvi. Ir tie, kurie viską prarado, nebeturi ko bijoti."

Kai subliūkšta ego

Išvysti kiti pasauliai jam viską apvertė 360 laipsnių kampu, išmušė iš po kojų supratimą apie šį pasaulį. Trejus metus su ramentais vaikščiojęs vyras jautėsi sužlugęs fiziškai, bet pamažu suvokė, kad gavo dovaną.

"Likau viduje skaidrus, tuščias ir kartu absoliučiai pilnas, – ieškojo tinkamų žodžių A.Sirvydis. – Pamažu pradėjo griūti alpinistų, ekstremalų klubas, pasukau savo keliu."

Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus.

Kinas, teatras, šokiai, slidinėjimas – tik pomėgiai. Kiekvienas privalo atrasti savo kelią ir gyventi savo gyvenimą.

"Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus, – šyptelėjo Arnoldas ir prisiminė puikų posakį. – Išsiridenk iš akies rąstą, norėdamas pamatyti šapelį kito žmogaus akyse."

Jis ragina savyje, bet ne kituose, ieškoti ydų ir rasti ryšį su aukštesnėmis jėgomis.

"Tuomet dings noras nuolat kitus mokyti, subliūkš tavo ego, suvoksi, kad esi tik dulkelė, o atradus ryšį su aukštesnėmis jėgomis viskas įgaus prasmę, – aiškino vyras, kuris dabar bendrauja su aukštesnėmis jėgomis, miške atlieka šamaniškus ritualus, o vieninteliu mokytoju tarp mirtingųjų žemėje mini garsų šamaną iš Sibiro – Subai, arba Valerijų Čebočakovą."

Dvasios ženklas

Dvasiniu keliu jis ėjo, kaip manė anksčiau, apie 20 metų, tačiau išties tai prasidėjo prieš trejus ketverius metus.

Daugumai dvasinis kelias – tai tik teorija, žaidimas, tie žmonės net nesuvokia esmės. Kas jam yra dvasia?

"O, jūrinis erelis! Dvasios ženklas ir sudėtinė visa ko dalis! – nušvito Arnoldas ir palydėjo akimis pasirodžiusį dar vieną plėšrųjį paukštį. – Dar vienas! Jie ten dviese!.. Prieš ketverius metus gavau kunigo dovaną – vištvanagio iškamšą. Taip reikėjo, kad pradžioje turėčiau šunį – atsirado Lakota, o po to dvasios davė ženklą ir pajutau ryšį su plėšriaisiais paukščiais, ypač jūriniu ereliu. Tai man skirtos programos dalis...."

Arnoldas įsitikinęs, kad nėra gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos, gerų ar blogų dvasių.

"Yra tuštuma arba kartu pilnatvė. Gyvendamas tarp žmonių ir norėdamas su jomis susisiekti, turi išmokti būti tuščias, kad niekas tau nedarytų įtakos, – filosofiškai kalbėjo A.Sirvydis. – Yra žemutiniai pasauliai, kur geriau nelįsti, o dvasios... Nėra gerų ar blogų, viskas priklauso nuo tavęs, kas yra tavyje. Jos gali išgąsdinti, norėdamos tave išmėginti..."

Pirmą kartą pajutęs jas miške, patyrė milžinišką, pirmapradę baimę: "Norėjau bėgti, bet po to nusiraminau – kur pabėgsiu? Jei jos norėtų, mane sutraiškytų it skruzdėlę. Tai buvo galia, išmėginimas, patikrinimas, ar tu vertas prisiliesti prie žinių. Ir ta jų galia sutraiškė mano ego."

Po akimirkos jis prisiminė dar vienus įstrigusius C.Castanedos žodžius: "Galia, valdanti visų gyvų būtybių likimą, yra vadinama Ereliu – ne todėl, kad tai – erelis ar turi ką nors bendra su ereliu, bet todėl, kad matytojo akyse ji pasirodo milžiniško, juodo it smala erelio pavidalu. Ji stovi tiesi kaip erelis, o jos aukštis siekia begalybę."

Tuštuma yra pilnatvė

Pastebėjus, kad jis daugeliui atrodys, švelniai tariant, itin keistas, Arnoldas nusijuokė. "Tai normalu. Nesistengiu žmonėms įtikti. Negaliu pasakyti, kas yra meilė, nes amžinybėje to nėra, stengiuosi būti tuščias", – tikino jis.

Ar gyventi tarp žmonių ir stengtis būti tuščiam, prie nieko neprisirišti, jam nėra egoizmas?

"Ne, aš nieko neatstumiu. Žmogiškumo atsisakymas nėra abejingumas, egoizmas, depresija. Tai perėjimas į kitą lygmenį, kai esi laisvas nuo aplinkos, – aiškino vyras. –  Tuštuma kartu yra ir pilnatvė. Tai ištakos, kai nieko nėra ir kartu yra viskas."

Jis nepyksta ant jį smerkiančių ir nesuprantančių žmonių – pykdami ant žmonių, mes sureikšminame jų veiksmus, todėl šio jausmo privalu atsisakyti.

"Žmogus turi keturis tikrus priešus: baimę, aiškumą, galią ir senatvę. Baimę, aiškumą ir galią įmanoma nugalėti, tačiau senatvės – ne. Ją galime atidėti, bet niekada nenugalėsime, – kalbėjo A.Sirvydis. – Eime, pavaikščiosime ant ledo..."

Išminties paukštis negrįžta

Paklausus, ar jis nesijaučia vienišas, Arnoldas papurtė galvą –  ne.

"Mano kelias – vieno kelias. Bendrauju, valgau, gyvenu kaip ir visi, – kalbėjo Arnoldas, žaisdamas su Lakota, kuri kartu dalyvavo ir šamaniškose ceremonijose. "Ji kaip šeimos narys", – pažvelgė vyras į slidinėjančią ant ledo Lakotą.

Moteris? Jos nebus. Kartu ji buvo šešerius metus, labai padėjo, globojo, tačiau vėliau abu suprato, kad jo kelias – kitoks.

Tačiau ir išsiskyrę jie sutaria draugiškai.

"Kažkam skirta turėt šeimą, gimdyti, auginti vaikus. Dauguma žmonių širdyje jaučiasi nelaimingi. Ne pinigai mūsų gyvenimo pagrindas, žmonės dalyvauja beprasmiškose tarpusavio lenktynėse, tačiau aukštesnės jėgos viską sudėlioja. O kai į jas įsiklausai, gauni tiek, kiek tau reikia, ir viskas vyksta harmoningai, – neabejoja A.Sirvydis. – Tiesa, žmonėms labai sunku išeiti iš uždaro rato. Dvasinių ceremonijų metu jie gauna impulsą, tačiau tai trunka trumpą laiką. Kiekvienas turime teisę rinktis. Sakoma, kad išminties paukštis pas tave atskrenda vieną kartą. Nusileidžia labai trumpam ir daugiau niekada negrįžta."

Pasiteiravau, ar jis žino, kada mirs. Arnoldas nusijuokė.

"Ir žinau, ir ne. Žinau, kad dvasios tobulinimas – vienas svarbiausių dalykų mūsų gyvenime. Netobulinti dvasios, vadinasi,  siekti mirties, vadinasi, nesiekti nieko, nes mirtis mus ir taip pasiims, – ištarė kastanediškai, žengdamas nuo marių ledo ant žemės. – Žinau, kad šiame pasaulyje turiu padaryti dar daug darbų."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų