Ne vienus metus Lietuvoje gyvenantis amerikiečių poetas Kerry Shawnas Keysas šioje šalyje jaučiasi puikiai. Jis čia ne tik gyvena, bet ir pats kuria literatūrinį Vilniaus gyvenimą.

Liepos viduryje Vilniuje prasidėjo trečią kartą rengiama – apskritai jau dvidešimtoji – vienos didžiausių pasaulyje nepriklausomų tarptautinių kūrybinio rašymo programų sesija. Keturias savaites Šiaurės Amerikos ir Europos studentai dalyvauja aukščiausios kokybės prozos, poezijos, vaikų literatūros ir negrožinės literatūros kūrybinio rašymo dirbtuvėse, fotografijos ir istorijos paskaitose. Vesti seminarų šįkart pakviestas būrys žymių JAV ir Kanados rašytojų: Steve'as Sternas, Josipas Novakovichius, žymiausia JAV avangardo poetė Eileen Myles, Ilja Kaminsky, Dawn Raffel ir daugelis kitų.

Šios programos dalyvis – ir Lietuvoje jau bemaž dešimtmetį gyvenantis poetas, rašytojas, vertėjas K.Sh.Keysas. Būtent su juo ir kalbamės apie šią programą, kūrybinį rašymą, šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir kas taip traukia Lietuvoje.

– Vasaros literatūros seminarai prasidėjo 1998 m. Kas ir kur pradėjo šį projektą ir koks buvo jo tikslas?

– Visa tai pradėjo Kanados Konkordijos universiteto amerikiečių literatūros ir kūrybinio rašymo dėstytojas Mikhailas Iosselis, o pirmos programos sesijos buvo surengtos Sankt Peterburge. Siekėme, kad jauni rašytojai galėtų mokytis vadovaujami labiau patyrusių, jiems neįprastoje aplinkoje, kad daugiau sužinotų apie tam tikrą vietovę, jos istoriją ir subręstų kaip rašytojai.

– Ši programa vyksta trijuose žemynuose: Šiaurės Amerikoje (Monrealyje), Afrikoje (Kenijoje) ir Europoje (Lietuvoje ir Rusijoje). Kodėl būtent šiose vietose?

– Na, vietos keičiasi. Dabar programa vyksta tik Lietuvoje ir Kenijoje. Studentai gauna išmokas, tad neįmanoma programos vykdyti visur. M.Iosselis imigravo iš Sankt Peterburgo į JAV, o vėliau į Kanadą, todėl buvo logiška programą pradėti Sankt Peterburge, o vėliau ją tęsti Monrealyje. Mikhailas gana gerai pažįsta Keniją ir turi ten giminaičių, tad buvo įtraukta ir ši šalis. Negana to, Kenija labai patraukli vieta, kaip ir visa Afrika. Be to, jų literatūrinė tradicija puiki. Vilnius buvo pasirinktas dėl sudėtingos ir įdomios istorijos, jo kultūrinis paveldas itin turtingas – lietuviai, litvakai, lenkai, rusai. Svarbu ir tai, kad Lietuva priklauso ES, todėl nekyla sunkumų dėl vizų. Pačiam įkūrėjui Mikhailui Vilnius yra mistiškas miestas – romantiškas ir įvairus.

– Šis seminarų ciklas Lietuvoje vyksta trečią kartą. Ar jūs kaip nors prisidėjote, kad visa tai atkeliautų į mūsų šalį?

– Taip, tai trečias kartas. Tikiuosi, kad tų kartų bus kur kas daugiau. Prie to prisidėjau, bet mano balsas nebuvo lemiamas. Susitikau su Mikhailu maždaug likus metams iki pirmos programos, vykusios 2009 m., ir mes viską aptarėme. Galbūt mano indėlis buvo nedidelis, bet, manau, kad Mikhailas norėjo, jog programa vyktų Vilniuje, ir ketino to siekti.

– Ar tie į seminarus atvykę žymūs JAV ir Kanados rašytojai yra jūsų draugai? Kas pakvietė būtent juos ir kas sprendžia, kas turėtų dalyvauti?

– Kaip kolegas pažįstu keletą jų. Aš, kaip ir kiti, pateikiu pasiūlymų, bet dažniausiai Mikhailas žino, ką nori pasikviesti.

– Koks jūsų vaidmuo šiame projekte? Kaip manote, ar galima išmokyti rašyti?

– Aš nesu studentas – skaitau, trumpai pristatau dalykus, dirbu užkulisiuose, tarsi gerosios valios ambasadorius, padedu studentams, prisidedu prie diskusijų. Pats neišmokčiau rašyti pagal tokią programą, tačiau atrodo, kad daug kylančių rašytojų tiesiog sužiba. Tai priklauso nuo žmogaus. Be abejo, genialiai rašyti išmokyti negalima.

– Kokia nauda dalyvaujantiems tuose seminaruose? Jie išmoksta rašyti?

– Nežinau... Gal jie daugiau sužino, bet svarbiausia tai, kad gauna galimybę pažinti kitos šalies kultūrą ir literatūrą bei apmąstyti savo kaip poetų vietą po saule.

– Kokių išskirtinių bruožų pastebite šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir lygindami ją su amerikiečių ar anglų? Ar ji nuobodi, provinciali, o gal priešingai – jaudinanti?

– Nėra didelio skirtumo. Kartais lietuvių literatūra nuobodi, kartais jaudinanti. Tikrai neprovinciali, nebent sakytume, kad kiekviena šalis savaip provinciali, kaip, pavyzdžiui, Williamas Faulkneris buvo provincialus.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje – mažoje šalyje, kurioje nei kalbama, nei skaitoma jūsų gimtąja kalba. Ar turite čia savo auditoriją?

– Mano atvykimas čia buvo tikrai keistas. Tačiau pamilau Vilnių, pirmą kartą lankydamasis 1996 m. susidraugavau su keliais nuostabiais Lietuvos rašytojais. Persikėliau čia gyventi 1998 m. kaip Fulbright programos instruktorius ir ketinau likti. Mano kūriniai spausdinami ir JAV, ir Lietuvoje. Čia yra rašytojų, kurie skaito mano kūrinių vertimus, atrodo, kad jiems patinka mano poezija, intriguoja. Taigi skaitytojų turiu. Be to, turiu puikių vertėjų: E.Ališanka, K.Platelis, L.Jonušys, S.Paliulytė ir daug kitų.

– Taigi rašote poeziją, grožinę literatūrą, pjeses. Kokie jūsų norai ir tikslai? O gal vieną dieną ketinate grįžti į Ameriką?

– Kalbant apie pjeses, norėčiau, kad pagal mano pjesę pastatytų spektaklį, bet kol kas to neįvyko. Sudėtinga politika literatūros atžvilgiu, nelengva gauti finansavimą, sunku pritraukti politikų dėmesį, bet tą patį turbūt galėtų pasakyti kiekvienas rašytojas. Gyvenu Lietuvoje, nes man čia patinka. Esu Lietuvos pilietis, aktyviai dalyvauju sprendžiant šalies likimą ir puoselėjant kultūrą. Čia gyvena mano vaikai ir žmona. Be to, kultūros lygis čia yra aukštesnis nei bet kur JAV, išskyrus Niujorką. Man patinka kartais aplankyti JAV, bet neketinu ten persikelti. Mano vaikai yra tikri lietuviai.