Vakar, kaip ir kasmet paskutinį gegužės penktadienį, Kaune vainikuotas "Poezijos pavasario" laureatas. Šįmet ąžuolo vainikas papuošė trapius kaunietės poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės pečius. Poetė tapo 49-ojo "Poezijos pavasario" laureate už išleistą eilėraščių rinkinį "Greitaeigis laiko liftas".

Nors nenutyla kalbos, kad poezijos šiais laikais jau niekam nereikia, o eilėraščių knygos dūlėja parduotuvių lentynose, vis dėlto į Lietuvių literatūros muziejaus Maironio sodelį kasmet susirenka nemenkas būrys poezijos gerbėjų, trokštančių išgirsti poetų skaitomų eilėraščių, įsigyti poezijos knygelę ar "Poezijos pavasario almanachą", gauti autografą.

Šiųmetės "Poezijos pavasario" laureatės eilėraščių knygos tiražas buvo pakartotas – ir tai toli gražu nėra vienetinis atvejis. Taigi greičiausiai nereikia lyginti poezijos su šou renginių reitingais. Poezija – sielos kalba ir kalbančiųjų ja dar tikrai yra ir, be abejo, bus. Tai įrodo ir Maironio sodelyje susirinkę poetai ir poezijos mylėtojai.

Dar gegužės 19-ąją Vilniuje prasidėję "Poezijos pavasario" renginiai vakar susitelkė ties pagrindiniu šventės akcentu – "Poezijos pavasario"–Maironio premijos laureato vainikavimo Kaune. Prieš tai du kartus šiai premijai nominuota kaunietė T.Marcinkevičiūtė, trečią kartą sulaukė šlovės valandos, įvertinimo ir paprasto žmogiško džiaugsmo – ji išgirsta.

"Šįmet per langą ant gretimo stogo pamačiau nutūpusį egzotinį paukštį, – dar prieš premijos įteikimą pasakojo T.Marcinkevičiūtė. – Nežinau, koks tai paukštis, gal iš Zoologijos sodo, tačiau jis atskrido ir kitą dieną, ir dar trečią kartą. Po trečiojo susimąsčiau – gal tai ženklas? Ir po naujienos, kad man skirti šiųmečio "Poezijos pavasario" laurai, supratau, kad tai buvo savotiška žinia. Žinoma, ja labai džiaugiuosi."

Pasveikinęs Lietuvos rašytojų sąjungos vardu, poetas Kornelijus Platelis palinkėjo T.Marcinkevičiūtei, kad poezijos medis žydėtų pačiais balčiausiais žiedais.

"Pirmiausia esu dėkinga Likimui, kad, nepaisant visų gyvenimo išbandymų, jis leido man visada būti šiek tiek pakylėtai nuo žemės vien todėl, kad rašiau eilėraščius. Kad kuo gilesnėj tamsoj atsidurdavau, tuo ryškiau man spindėdavo žvaigždės", – sujaudinta apdovanojimo dėkojo T.Marcinkevičiūtė.

Jos skaitomomis eilėmis prasidėjęs literatūros vakaras tapo paskutiniu šiųmečio poezijos festivalio akordu.