Iš fotokonkurso Londone vos prieš savaitę grįžusi Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė savo laimėjimų kolekciją papildė net aštuoniais naujais „trofėjais“. Bene visus svarbiausius titulus pelniusi klaipėdietė neneigia – maždaug prieš šešerius metus užbūrusios fotografijos kerai neišsisklaidė iki šiol, priešingai, jie vis labiau svaigina. Tačiau neabejotiną pripažinimą pelniusi moteris netikėtai prisipažįsta: „Aš vis dar nežinau, ar esu fotografė“.

Atranda savo žiūrovą

Įvairiuose konkursuose Viktorija save egzaminuoja keliskart per metus. Kūrėjai tai ne tik savotiška galimybė pasitikrinti, bet ir patirti, kaip panašius dalykus regi skirtingų šalių, įvairių kultūrų žmonės, tačiau svarbiausia – pasidalyti savo įamžintomis ypatingomis akimirkomis su kitais.

„Esu prasta rinkodaristė – iki šiol neturiu asmeninio tinklalapio. Taip įmirkstu į savo darbelius, kūrybą, kad visiškai neatrandu tam laiko. Manęs Vakaruose ir visai nesupranta, atrodau kaip keistuolė, kuri ateina ir susirenka visus prizus, bet neturi net vizitinės kortelės, – juokėsi Viktorija. – Turėti virtualią galeriją savo darbams pristatyti labai norėčiau. Tad kol kas fotografijos konkursai man yra labai gera alternatyva tam."

Lengviau atveria duris

Viktorija svarstė, jog iš įvairių konkursų parsivežti laimėjimai jai padeda lengviau atverti ir jos herojų namų duris. Anot pašnekovės, be besąlygiško jų pasitikėjimo vargu ar gimtų tai, kas pakylėja tiek pačią kūrėją, tiek žmones, žvelgiančius į jos darbus.

Klaipėdietės teigimu, bet kokiu atveju jai fotografijoje žmogus išlieka įdomiausiu, svarbiausiu veikėju. Tačiau portretinė fotografija labai plati, tad jau prieš keletą metų fotomenininkė ėmė ieškoti srities, ties kuria galėtų labiau susikoncentruoti ir išsigryninti. Tai, nuo ko šiandien Viktorija „kaifuoja“, jos žodžiais, yra kasdienybės fotografija.

„Stiprių emocijų troškulio vedami, fotografai neretai įkvėpimo ieško karštuose, kraujuojančiuose pasaulio kampeliuose. Kita vertus, žmonės, norintys jų gyvenimo akimirkas įamžinančios fotografijos, dažniausiai mano, kad tai turėtų būti šventinė akimirka. Juk daugelis ieško studijos ar kreipiasi į profesionalų fotografą, kai švenčia savo gimtadienį, išleistuves, vestuves. O aš „kaifuoju“ nuo minties, kad nuostabi yra kasdienybė“, – prisipažino Viktorija.

Esmės kondensatas

Tad nemažai moteriškų portretų, mados fotografijos srityje nuveikusi kūrėja prisipažino artimiausiu metu ketinanti šios tematikos atsisakyti ir nerti į visišką kasdienybę, kurią daugelis suvokia kaip neįdomią, pilką rutiną.

„Man atrodo, kad viskas aplinkui yra stebuklinga, tik žmonės dažniausiai to neįvertina. Jie laukia ypatingų momentų, o iš tikrųjų viskas yra čia ir dabar. Pasiimu fotokamerą, susitariu su savo herojų šeima, kad jie man leistų su jais pagyventi dieną ar dvi, ir tarsi drauge gyvenu kasdienį jų gyvenimą. Tik labai akylai, jautriai stebėdama, kas vyksta aplinkui. Štai tada ir gimsta patys ypatingiausi kadrai, tos fotografijos, į kurias, atrodo, žiūri ir jose pasakyta daug daug, – patyrė fotomenininkė. – Žinoma, tenka būti kantriam ir pastabiam, kartais „tos“ akimirkos laukimas užtrunka labai ilgai. Bet kai pagaliau ypatingą akimirką pavyksta užčiuopti, ji būna tokia kondensuota, tokia kupina, joje tiek būna gyvenimo! Neretai pagalvoju, gal čia tik man taip atrodo, todėl būna gera, kai konkursai patikina – paveiku ir kitiems.“

Erdvę reikia užburti

Neretai iš įvairių žurnalų sulaukianti pasiūlymų įamžinti jų herojus, Viktorija į šį procesą taip pat stengiasi pažvelgti savaip.

„Dažniausiai matomi, viešesni žmonės fotografuojami gražiai „nupiešti“, aprengti, pasodinti. O aš pamažu krypstu į tai, kad būtų nuostabiau matyti juos savo realioje, buitinėje aplinkoje. Neturiu nieko prieš paradinius kadrus, bet man įdomiau būti užkulisiuose“, – prisipažino klaipėdietė.

Viktorija teigė, jog jos fotografija yra labiau kūrybinė, nei reportažinė, tad joje daug pasirengimo.

„Bet jį labiau vadinu atmosferos, nuotaikos kūrimu. Man atrodo, kad reikia užburti tą erdvę, kurioje viskas nutiks. O tada jau laukiu, kada įvyks lūžis tarsi į kitą dažnį. Kartais nieko neįvyksta. O kartais tai nutinka ir su kaupu“, – šypsojosi pašnekovė.

Stebuklai gimsta ir chaose

Savitu stiliumi dirbanti kūrėja prisipažino, jog gyvenimas pamėtėja ir netikėtų iššūkių.

„Kai man pasiūlė fotografuoti Džordanos Butkutės vestuves, kurį laiką atsikalbinėjau, nes žinojau, kad ten bus dar šimtas kitų fotografų, minia filmuotojų, reporterių. Tačiau galėjau būti visiškai laisva nuo bet kokių „reikalingų“ kadrų ir daryti tai, ką ir mėgstu – ieškoti savo ypatingų momentų. Man patinka susikaupti, išlaukti, išjausti, o ten nebuvo ko laukti, viskas vyko kaip kokiame trileryje. Jau matau – rezgasi akimirka, tuoj nutiks, palauksiu ir užfiksuosiu. Ir staiga pralekia minia fotoreporterių, fotografuojančių sportiniu režimu, – kvatojo pašnekovė. – Pagalvojau, ką aš čia veikiu. Bet vis tiek nuspaudžiau mygtuką. Ir ką gi, džiaugiuosi ta vestuvių istorija – pavyko įamžinti ir labai jautrių akimirkų. Net pačiai buvo netikėta, kaip skirtingai gali gimti mano kadrai.“

Viktorija prisipažino iki šiol neradusi sau atsakymo, ar jai tiesiog pasiseka, tarsi iš dangaus nukrinta šie ypatingi momentai, ar vis dėlto yra kažkoks būdas juos prisikviesti, prišaukti.

Ne greitasis maistas

Fotomenininkė ne kartą patyrė, koks mistinis ir paslaptingas gali būti kūrybinis procesas.

„Su viena pora Romoje kūrėme jų vestuvinę istoriją. Panteone gimė stiprus, įtaigus dviejų portretas. Bet pasirodo, stebuklingoji buvo kita, gretima akimirka, kai netikėtai į tą patį paveikslą įsipynė dar kelios siužetinės linijos. Ir viso to niekaip nesurežisuosi, niekaip nesukursi pats – tokios akimirkos man pačiai išlieka paslaptimi. Jose dera viskas – ir atsitiktiniai herojai, ir netikėtai atsiradusi balandžių porelė, ir nuotaika“, – žvelgdama į vieną mėgstamiausių savo darbų kalbėjo Viktorija.

Ir šis „Matrix“ pavadintas vestuvinis kadras konkurse Londone kūrėjai pelnė visus įmanomus titulus.

Per metus Viktorija sukuria, kaip ji pati vadina, 10 vestuvinių istorijų. Esą daugiau tiesiog nebūtų pajėgi. Fotomenininkė neneigė, jog tai nėra pigus malonumas.

„Ar brangu gera fotografija? Taip, tai visai kas kita nei „spragt spragt“ fotografija. Kaip ir kiekvienoje srityje, galime kalbėti apie greitąjį maistą ir ekskliuzyvinį patiekalą“, – palygino pašnekovė.

Kuria relikvinę knygą

„Yra skirtingų būdų kurti fotografijas. Jei kas skaičiuoja valandos įkainius – mano valandos išdrinka į begybę. Kartais viena fotografine istorija gyvenu visus metus, – pasakojo Viktorija. – Man vestuvių pasakojimas yra ne tik puotos akimirkų fiksavimas, tai relikvinė knyga apie naujai susikūrusią šeimą. Ir kiekvieną kartą gimsta it nauja knyga.“

Pašnekovė neneigė, jog veikiausiai ji ir prisikviečia mintimis būtent tuos žmones, kuriems priimtina jos filosofija, darbo stilius.

„Niekur nesireklamuoju, nepristatau būtent tokių paslaugų paketo, todėl dažniausiai mane susiranda tie, kurie man išties skirti. Ir vis dar nežinau, ar esu fotografė. Gal net ne pati fotografija yra esmė, o tie jautrūs pasakojimai, tie paveikslai, kurie tiek visko sutelkia savyje“, – prisipažino kūrėja.

Ar yra buvę atvejų, kai Viktorija atsisakė fotografuoti?

„Mano didžiausia bėda – laiko stoka. Ir jei atsisakau fotografuoti, tai tikrai nesusiję su kažkokiomis konkrečiomis priežastimis. Kartais dirbu ir paromis, ir naktimis, bet kartais pasakau, kad dabar esu tik mama ir niekas daugiau“, – šypteli dviejų atžalų mama.