Ar 2014 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Sočyje dalyvaus ir Lietuvai atstovaus jauna ledo šokėjų pora – amerikietė Isabella Tobias ir lietuvis Deividas Stagniūnas? Vilčių kol kas nedaug, nes I.Tobias iki šiol neturi Lietuvos pilietybės. Už jaunąją porą kaunasi patyrę čiuožėjai – Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas.

Apie tai ir kita su praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusiais M.Drobiazko ir P.Vanagu kalbėjosi „Vilniaus dienos“ žurnalistė.

– Gerbiama Margarita, Isabellos padėtis jums turbūt primena pačios gyvenimą, kai, čiuoždama poroje su Povilu, dar neturėjote Lietuvos pilietybės?

M.Drobiazko: – Prieš daugelį metų buvau atsidūrusi tokioje situacijoje – turėjau rusišką pasą. Tada padėtis buvo daug sudėtingesnė. Lietuva buvo neseniai išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos. Ir staiga suteikė pilietybę rusų merginai. Isabella – amerikietė, turi amerikinį pasą. Tačiau su tokiu pasu ji negali atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse, nors atstovauja Europos ir pasaulio čempionatuose.

Kad ši pora galėtų atstovauti Lietuvai 2014 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Sočyje, Isabella turi gauti Lietuvos pilietybę. Atvykome padėti – tai pagrindinis šios mūsų kelionės tikslas.

Tikime, kad I.Tobias ir D.Stagniūnas – būsimos Lietuvos ledo šokio žvaigždės. Pora pasiekė aukštą lygį ir gali tęsti Lietuvos ledo šokio tradicijas. Mes tiesiog norime paaiškinti situaciją – į olimpines žaidynes norinčiam patekti D.Stagniūnui kitos išeities nėra.

P.Vanagas: – Mes nesuprantame žmonių, kurie I.Tobias nenori duoti Lietuvos pilietybės. Kokius dar nuopelnus Lietuvai turi padaryti mergina, kuri važiuos su Deividu jau į trečiąjį pasaulio čempionatą? Ji, amerikietė, – o amerikiečiai dideli savo šalies patriotai, – sutiko čiuožti poroje su Deividu, maža to – pasiryžo drauge su juo atstovauti Lietuvai. Poroje juodu čiuožia dvejus metus, jų rezultatai labai geri – šiuo metu pasaulio reitinguose jie yra 15-oje vietoje. Šiai porai reikia atidaryti kelius į olimpines žaidynes.

M.D.: – Man davė Lietuvos pilietybę ne tada, kai buvome ant pjedestalo, o kai buvome dar niekas. Mes galėjome pasirinkti Rusiją ir tapti olimpiniais čempionais. Rusijoje buvo daug lengviau – ten turėjome stiprų palaikymą, kokio niekada negalėjome turėti Lietuvoje. Tačiau Povilas neturėjo pasirinkimo. Be Lietuvos, jam neegzistavo kuri nors kita šalis, kuriai būtų norėjęs atstovauti. Todėl man, kadangi norėjau išsaugoti partnerį, teko stoti į jo pusę.

Bet aš laiminga, kad taip atsitiko. Žmonės, kurie man tada padėjo, nė minutės nepasigailėjo, kad taip pasielgė. Kai per apdovanojimus būdavo pakeliama Lietuvos vėliava, manau, visi patirdavo pasididžiavimo jausmą – ir tie, kurie buvo už manąją Lietuvos pilietybę, ir tie, kurie buvo prieš. Tad kodėl nepadėti tai merginai?

– Kokių konkrečių žingsnių dėl to padarėte?

P.V.: – Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete surengėme didžiulę spaudos konferenciją.

M.D.: – Pasaulinė dailiojo čiuožimo praktika rodo, kad apie 30 proc. porų – tarptautinės. Ir jokių problemų – kuriam partneriui reikia, šalys duoda savo pilietybę.

– 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse jūsų pora pateko į neobjektyvaus teisėjavimo skandalo sūkurį. Jūs pirmieji prabilote apie dailiojo čiuožimo teisėjavimo užkulisius ir didžiųjų valstybių įtaką rezultatams.

P.V.: – Tada buvo akivaizdus visų teisėjavimo normų pažeidimas. Visiems tai jau buvo įsiėdę – užkulisiuose visi apie tai ir kalbėjo. Lietuvos dailiojo čiuožimo federacija stojo į kovą – Tarptautinei čiuožimo sąjungai įteikė protestą, buvo surengta speciali spaudos konferencija, ji sukėlė didžiulį rezonansą. Mėgėjų dailusis čiuožimas – ne tai kad nešvarus. Jis labai subjektyvus. O kai jis subjektyvus, galima eiti prieš savo sąžinę.

– Po skaudžių nesėkmių ir puikios sėkmės nepalikote ledo aikštelės. Šiemet tapote Pirmojo Baltijos kanalo dailiojo čiuožimo meistrų konkurso „Ledynmetis. Profesionalų taurė“ nugalėtojais. Ar nepavargote nuo skandalų, nuo teisėjų neobjektyvumo?

M.D.: – Mūsų gyvenime daugiau nėra jokių skandalų. Dabar mes – profesionaliajame sporte. Tai – visai kitas dalykas nei mėgėjų sportas. Tarp jų – didžiulis skirtumas.

Mėgėjų sporte teisėjauti gali manikiūrininkė, dizaineris. Profesionaliajame sporte teisėjauja buvę dailiojo čiuožimo čiuožėjai – olimpiniai čempionai, kurie patys toje srityje daug pasiekę. Jie patys visa tai perėję ir viską puikiai supranta. Taip pat teisėjauja treneriai, išugdę tuos olimpinius čempionus. Ten nėra užkulisinių intrigų, todėl dabar gyvename ramų gyvenimą.

– Gruodį Lietuvoje ir vėl vyks jūsų prodiusuojamos šou programos „Liepsnojantis ledas“ pasirodymai. Ir dėl to turbūt turite daugybę darbo bei rūpesčių?

P.V.: – Pirmuosius trejus metus buvome ir programos organizatoriai, ir prodiuseriai. Dabar užsiimame tik kūrybine renginio dalimi – kuriame šou, rašome jo scenarijų, ieškome čiuožėjų. Vilniuje turėjome daug techninių, kūrybinių susitikimų.

Dailusis čiuožimas – tai sportinė kūryba, pati kūrybiškiausia sporto rūšis. Kokia dar yra sporto rūšis, kuri taip artimai sietųsi su kūryba, menu?

„Liepsnojantis ledas“ – lietuviškas produktas, nors šiame šou pasirodo geriausi čiuožėjai iš viso pasaulio. Tačiau palaipsniui supratome, kad žiūrovams svarbiausia ne čiuožėjų titulai, o kaip jie pasirodys. Todėl dabar, rinkdamiesi čiuožėjus, paisome, kad juos puoštų ne patys didžiausi titulai, o pats geriausias, efektingas čiuožimas. Būtent tai paperka žiūrovus. Labai daug dailiojo čiuožimo čiuožėjų turi titulus, bet jie – ne šoumenai. Į „Liepsnojantį ledą“ kviečiame tokias žvaigždes, kurios savo čiuožimu, meistriškumu, aktoriniais sugebėjimais suvirpina žiūrovų širdis.

– Gyvenate naujajame name prie Maskvos. Kuo įdomus naujakurių gyvenimas?

P.V.: – Visą vasarą nepaleidau iš rankų kastuvo. Labai mėgstu sodinti, auginti. Kiekvieną rytą gali bėgti į sodą ir žiūrėti, kaip augalai pražysta. Dėl to dievinu vasarą. Į tą namą atsikraustėme prieš metus – statėme, įrengėme, todėl nebuvo laiko sutvarkyti aplinkos. Šią vasarą kibome į tuos darbus. Iškasėme labai gražų tvenkinį.

– Varlėms?

P.V.: – Žuvims, kitą vasarą jų įleisime. Bet šią vasarą kol kas aš ten plaukiojau. Šalia įrengėme gražų alpinariumą.

– O kaip įrengėte naujuosius namus? Girdėjau, kad jų dizainerė – Margarita.

M.D.: – Ne viena viską dariau – tariausi su Povilu. Pats namas – ispaniško stiliaus, o jo viduje – stilių įvairovė. Pirmas aukštas įrengtas klasikiniu itališku stiliumi su art deco akcentais. Kaljano kambarys įrengtas Rytų stiliumi. Vienas vonios kambarys japoniškas, kitas – arabiškas. Antrame aukšte vienas miegamasis afrikietiškas su palmėmis ir moterimis su ąsočiais ant galvos. Kitas – rytietiškas.

P.V.: – Eini per kambarius, ir iš vieno pasaulio patenki į kitą. Tik genialus dizaineris galėjo taip sugalvoti. Margaritai esu dėkingas, kad man padovanojo tokį grožį. Tiksliau, aš – vienas tų, kurie jai dėkingi. Be manęs, jai dar dėkingos dvi katės ir du šunys, kurie gyvena kartu su mumis.

M.D.: – Namas – apie 350 kv. m ploto, su dviem didelėmis atviromis terasomis pirmame ir antrame aukštuose. Bet jame nėra chaoso. Atidarei vienas duris – ir tu jau Egipte, atidarei kitas – Japonijoje. Tačiau jei gyveni už miesto, gamtoje, važiuodamas į Maskvą daug laiko sugaišti mašinų spūstyse. Kartais (mūsų namas 15 km už Maskvos) – 2 valandas 40 minučių. Ir tai – tik į vieną pusę!