Filmavimo aikštelėje ji buvo trumpai – vieną dieną, o vaidino kandidato į deputatus sekretorę. Pirmoji scena – ne kava šefui, o laidotuvės, kurios buvo nufilmuotos Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

„Šmėkštelėti“ filme pagal savo pačios romaną 41 metų rašytoją Renatą Šerelytę prikalbino režisierė. Šį rudenį kinas rašytoją rimtai įsuko į savo verpetą.

– Renata, pagal jūsų romaną „Vardas tamsoje“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė stato vaidybinį filmą. Pati rašote scenarijų dokumentiniam filmui apie kunigaikščius Radvilas. Kaip nutiko, kad susidėjote su kinu? – „Vilniaus dienos“ žurnalistė pasiteiravo R.Šerelytės.

– Skamba kaip iš kriminalinės kronikos. Na, galbūt turėčiau atsakyti: dar ankstyvoje vaikystėje, blogoje kompanijoje... O šiaip mano susidūrimas su kinu prasidėjo nuo „Legendos apie dinozaurą“ ir nuo „Baubo“ (pagal Nikolajaus Gogolio „Vijų“). Nuo to laiko kinas man įkūnija du magiškus bruožus – siaubą ir juoką. Kai nuo vieno netoli iki kito.

– Kuri kurią suradote – jūs režisierę A.Marcinkevičiūtę ar ji jus?

– Romanas dar netgi nebuvo išleistas, o Agnė juo jau susidomėjo (perskaitė ištrauką „Metų“ žurnale, ji vadinosi „Nuodinga atminties žolė“). Nežinau, kodėl. Matyt, romane esama ko nors, kas turi galimybę atsiskleisti per kiną.

– Koks tai bus filmas – realistinis, „apie gyvenimą“, trileris, nuotykių? Kur vyksta filmavimai?

– Sakyčiau, tinka visi apibūdinimai. Dar pamiršot komediją. O siužetas toks: pagrindinė filmo veikėja, mažo miestelio tardytoja, užsivertusi visokiomis keistomis bylomis: kažkas išpjovė veterinaro tulpes, kažkas nuodija senąją ponią Koko, dingsta senelis Burdiuginas ir t. t.

Kai pagaliau atsiranda rimta byla, – vietos viešbutuke, vonioje, randamas nepilnametės merginos lavonas, – pasirodo, kad prie to gali būti prisidėjęs buvęs tardytojos mylimasis. Prieš keliolika metų jis dirbo miestelio mokykloje muzikos mokytoju. Kad būtų dar baisiau, jam prikabinamas KGB agento šleifas. Gal ir ne veltui, nes dabar jis eina atsakingas pareigas, ir byla numarinama. Tardytojai, kaip teisingai pastebėjo vienas laikraštis, belieka guostis taure vyno.

– Pati šioje juostoje netikėtai tapote epizodinio vaidmens aktore – vaidinate kandidato į deputatus sekretorę. Jūsų partneris, kandidatas, – aktorius Darius Auželis. Ar patiko filmuotis?

– Kadangi rimtai žiūriu į profesionalumą, tai aktore savęs nė iš tolo nevadinčiau. Kur kas geresnis „aktorius“ – vietos senukas su žaliais botais, įėjęs pro kapinių vartus paskui filmuojamą laidotuvių procesiją ir pagarbiai nusiėmęs kepurę. Abu mes vienodomis teisėmis tapome mažyte filmo dalimi.

– Kas atlieka pagrindinius vaidmenis? Gal dalyvavote aktorių atrankoje?

– Pagrindinius vaidmenis atlieka Gediminas Storpirštis ir Neringa Varnelytė. Bet yra dar daug kitų įdomių personažų. Pavyzdžiui, katė. Arba kandidato į deputatus plakatas. O aktorius renkasi režisierius – kas čia būtų, jeigu romanų autoriai dar ir aktorius rinktų, juk čia ne Seimo rinkimai.

– Kurie per gyvenimą matyti filmai, aktoriai jums labiausiai įsiminė?

– Kinui žiūrėti turbūt reikia šeštojo pojūčio. Tada net ideologinis kinas atrodo kitoks. Vaikystėje to gero buvo apstu. Atsimenu tokį „Komunistą“ – buvo labai juokingas personažas, vis atmesdavo aukštyn vešlias garbanas, pasišukavęs pirštais. Į jį pasižiūrėjęs, iškart suprasi, kad svarbiausia – žmogus.

Kadangi prisižiūrėjau pakankamai ir prasto, ir gero kino, sunku net pasakyti, kuris paliko didesnį įspūdį. Ogi dar tam tikro laikotarpio specifika: pasirodė pirmieji „siaubiakai“ – juos žiūrėjome slapčia, „Žvaigždžių karai“. Negaliu pamiršti Davido Lyncho filmų (ypač „Tvin Pykso“, „Mėlyno aksomo“), Lilianos Cavani „Naktinio portjė“. Melo Brookso kino parodijų („Jaunasis Frankenšteinas“). Patinka bene visi Timo Burtono filmai. Andrejaus Tarkovskio neminėsiu – jau net nepatogu ir snobiška. O iš lietuvių kino neužmirštama Arūno Žebriūno „Riešutų duona“. Iš naujojo kino – Giedrės Beinoriūtės „Egzistencija“.

– Kas paskatino dalyvauti filmo apie kunigaikščius Radvilas scenarijaus konkurse?

– Turbūt kalčiausia bus mano garbėtroška. Nes joks ramiai rašyti norintis žmogus nesiimtų tokios temos. Kuo giliau į ją, tuo labiau nieko nežinai. Tuo daugiau iškyla klausimų. Tuo skaudžiau sudūžta istoriniai mitai.

– Turbūt išstudijavote istorinius dokumentus. Kuo jums įdomi pasirodė Radvilų giminė?

– Pasakyti „įdomi“, ko gero, – nieko nepasakyti. Tai ištisas istorinio atminimo klodas, sąmonės laukas, kurį mūsų tautai kuo skubiau reikia grąžinti, išryškinti kaip fotojuostelę, kad visiškai savęs nenuvertintume ir nenupigintume. Kad nereikėtų kurti dirbtinių „drąsios Lietuvos“ ar „Baltijos širdies“ (kodėl ne kokios kitos kūno vietos?) įvaizdžių, aiškiai padiktuotų nepilnavertiškumo.

Be to, būtent grįždami į praeitį galime pasvarstyti, kas gi iš tiesų yra Lietuvos elitas. Gal mums, kaip tautai, elitas apskritai yra uždraustas, mes jo neverti? Tai, ką šiandien spauda eskaluoja kaip elitą, tėra nesusipratimas. Tai liudija, pavyzdžiui, būdvardžiai, prisegami prie žodžio „elitas“: politikos, verslo, pramogų. Ką tai reikštų? Ogi tai, kad yra politikai, yra verslininkai, yra popžvaigždės. Bet kuo čia dėtas elitas? Kam taip subjauroti prasmingą žodį? Radvilos ir yra tuo svarbūs, kad iš tiesų paliudija, ką reiškia elitas, – be kabučių, be būdvardžių.

– Kuriame amžiuje vyksta filmo veiksmas ir kurie Radvilos bus pagrindiniai veikėjai? Ką akcentuojate – kuri filmo tema bus pagrindinė?

– Veiksmas vyksta ir šiomis dienomis, ir XVI a., ir XVII a. Pagrindiniai veikėjai – Radvila Juodasis bei Radvila Rudasis ir jų palikuoniai. Žinoma, figūruoja ir Barbora Radvilaitė, ir Žygimantas Augustas. Gal tik truputį kitokiu rakursu, nei romantinėje tradicijoje įprasta.

– Šis scenarijus – komandinis darbas. Kas, be jūsų, dar rašo? Kaip darbai vyksta? Kada scenarijų turite baigti ir pristatyti vertinimo komisijai?

– O visa tai tegul lieka paslaptis. Tokius dalykus galima iškloti, kai viskas jau yra padaryta. Kol darbas nepadarytas, apie jį geriau nekalbėti.